Angle down Atgal

Tragedija Lazdynų ligoninėje atvėrė skaudulius: gydytojų darbo sąlygos protu nesuvokiamos

Jaunam perspektyviam traumatologui, dirbusiam Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL), pasitraukus iš gyvenimo, vis drąsiau prabyla gydytojai. Jie tvirtina, kad šalies ligoninėse vyrauja chaosas: dideli gydytojų darbo krūviai, nuolatinis spaudimas ir psichologinis stresas bei kai kurių vyresnių gydytojų patyčios. Tokias darbo sąlygas sukandę dantis esą kenčia kone visų didžiųjų miestų ligoninių medikai.

Pasklidus žiniai apie jaunojo traumatologo netektį, į kolegas jautriu laišku kreipėsi viena šalies gydytojų Akvilė Meškaitė. Jai leidus, publikuojame jos viešą laišką kolegoms, paviešintą socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje.

„Mano brangus drauge, vis dar netikiu, kad tavęs nebėra. Sakyti, kad beprotiškai liūdna, man neapsiverčia liežuvis, nes beprotiškas liūdesys būtų visai nieko jausmas, palyginus su dabartine būsena.

Kolegos, šios tragedijos akivaizdoje labai norėčiau palinkėti. Ir paprašyti.

Ligoninė / BNS nuotr.
Ligoninė / BNS nuotr.

Kai po sekinančių budėjimų, psichologinio smurto skyriuose, patyčių, atsakomybės naštos, pacientų mirčių, ligoninių administracijos abejingumo, visuomenės bei žiniasklaidos linčo liekame vieni, rėkime, pykime, skųskimės, verkšlenkime, verkime, spjaudykimės ir keikimės, bet likime. Neišeikime.

Kalbėkime apie problemas, garsiai. Nes kitaip tyliai, kažkur ir kažkada, vėl išeis kažkieno gyvenimas.

Smurtas bijo viešumo. Neleiskime [...] užmarštin. Prašykime, reikalaukime pagalbos.

Ir gal ateis ta diena, kai mobingo kultūra nebebus toleruojama, o kvalifikuota psichologinė pagalba įtemptomis sąlygomis dirbantiems kolegoms taps realiai prieinama.

O kol kas nebūkime akli vienas kito skausmui.“

Ligoninė / E. Genio/LRT nuotr.
Ligoninė / E. Genio/LRT nuotr.

Vyresniųjų gydytojų patyčios – kasdienybė

Prabilti viešai apie netinkamai organizuojamą darbą, vergiškas sąlygas ir patyčias gydytojams sunku. Baiminamasi užsitraukti ligoninių vadovų rūstybę, netekti darbo vietos, galų gale vyresnių kolegų pykčio ir paniekos. Bendrauti su žiniasklaida medikai sutinka tik inkognito, dėl šios priežasties neįvardijame žemiau pateiktame interviu dalyvavusių asmenų vardų ir jų darboviečių. Abu pašnekovai redakcijai yra žinomi.

– Redakciją pasiekė informacija, kad vyresni gydytojai, skyrių vedėjai engia jaunesnius, jų pavaldume atsidūrusius kolegas. Kodėl jie taip elgiasi?

A: – Nes patogu. Patogu turėti kažką, kas bet kada už tave padarys tavo darbą. Ir padarys gerai. Ir padarys pigiai. Tai čia viena medalio pusė. Kita yra kažkoks nesveikas, manau, per daugelį medikų kartų išlikęs požiūris: aš profesorius – aš dievas. Man asmeniškai yra nesuprantama, iš kur kai kurie turi tiek arogancijos, paniekos, pašaipos jaunesniam kolegai. Bet tendencija tokia, kad šios savybės dažniausiai pasitaiko būtent tarp vyresniųjų. Gal yra išimčių, bet mano praktikoje nepasitaikė.

Asmenine mano nuomone, tai – savotiškas savo vertės demonstravimas. Nenustebčiau, jei jie net nesuvokia savo tokio bendravimo pasekmių ir visiškai nesijaučia besityčiojantys. Man atrodo, kad tas vadinamasis mobingas yra tiek įaugęs panašioms personoms į kūnus, kad jie tikrai nejaučia darą kažką ne taip. Ir, deja, niekas jiems to nepasako. Nežinau kodėl. Bet per visą studijų ir darbo laikotarpį nemačiau nė vieno, kuris pasipriešintų. Aktyviai ir aiškiai. Kažkodėl visi tik nulenkia galvas, įskaitant mane.

Medikai ligoninėje / BNS nuotr.
Medikai ligoninėje / BNS nuotr.

Aš nesakau, kad tokių gydytojų yra daug, bet pamenu rezidentūros laikais, atėjus į naują ciklą, bent vienas būdavo praktiškai kiekviename skyriuje. Ir tai visada labai aiškiai pasimatydavo. Kone po pusdienio jau aišku, kam geriau „nesipainioti po kojomis“, arba, jei jau ko klausti, tai su „didžiu nuolankumu“...

B: – Pasitaiko atvejų, kai „užsisėda“ ant žmogaus. Iš patirties galiu įvardinti net kelis atvejus, kuomet žmonės buvo nuolat „kalami“. Neleidžiama operuoti, grasinama, kad nebaigs studijų ir panašiai. Tik mes visi tylėjome. Tyliai viduje džiaugėmės, jog tai nelietė mūsų. Paskui, siaurame ratelyje tyliai paburbėdami ir pamėtydami tokias frazes, kaip „praeis“, „vėl užėjo“ ir panašias, nekreipdavome į tai dėmesio.

– Tačiau yra galimybė pasiskųsti ligoninės vadovybei? Yra darbo sutartis, dokumentai, kuriuose nurodytos gydytojų teisės, yra darbo tvarkos aprašas. Ar bandė kas nors iš ujamų gydytojų skųstis, ginti savo teises?

A: – Pasiskųsti galimybė, žinoma, yra. Bet kas skųsis? Nori operuoti? Tai kur tavo entuziazmas? Jaunas gydytojas gi turi „gyventi ligoninėje“. Su tokiu požiūriu esame užauginti. Ačiū Dievui, kažkas pradeda braškėti ir nepasitenkinimas vis dažniau pastebimas.

Vis tik darbas ligoninėje, medikų kolektyve, yra gana specifiškas. Mes lyg tokia didelė ir graži šeima. Ir kas iš to, kad „bėgsi pasiskųsti mamai, jog tėtis negražiai su tavimi elgiasi“.

Ligoninė / E. Blaževič/LRT nuotr.
Ligoninė / E. Blaževič/LRT nuotr.

Asmeniškai aš dalyvavau ne viename susirinkime ne dėl kažkokio konkretaus ujimo, bet dėl darbo sąlygų gerinimo platesne prasme. Išsakai vadovybei, kad yra problemų, reikia diskusijos, reikia sprendimų. Paskiriama susirinkimo diena, ruošiesi, konstruktyviai sudėlioji punktus, galimus sprendimo variantus. Ir kas iš to? Nepasikeitė praktiškai niekas. Kažkiek algas pakėlė.

B: – Baimė. Visi bijo dėl savo vietų. Visi supranta, kad visų neišmestų, tačiau niekas nenori judinti sugedusio vandens telkinio. Smirdės. O tie, kurie dirba, ir dirba seniai, – jaučiasi komfortabiliai.

Mes apie medicinos pasaulio peripetijas kalbame. Tie, kurie dabar sėdi vadovų kėdėse, praktiškai visi kažkada buvo grupės, kurso draugai. Jei būsi nubaustas vienoje vietoje, gali būti, kad įtakingo profesoriaus ranka neleis tau įsitaisyti kitoje. Būtent viešumo ir yra bijoma.

Medikai / E. Genio/LRT nuotr.
Medikai / E. Genio/LRT nuotr.

Darbo grafikai: popierius nuo realybės kardinaliai skiriasi

– Ar tiesa, kad didžiuosiuose šalies miestuose yra sunkiau gauti vietą ligoninėje ir visi pasiryžę dėl to kęsti netinkamas darbo sąlygas, nes į rajonus, kur algos mažesnės, vykti dirbti niekas nenori?

A: – Manau, kad taip. Ir ne tik dėl algos. Vis tik dirbti universitetinėje ligoninėje yra ir prestižo reikalas, tai jaunam maksimalistui – tikrai ne paskutinėje vietoje. Šiuo metu rajone kartais siūlomas net ir visai neblogas darbo užmokestis, bet mano jau minėtas universitetinių ligoninių prestižas, taip pat šeima, vaikai, darželiai, mokyklos sulaiko jaunus specialistus didmiesčiuose. Jei vadinamoji periferija nelabai toli, kai kurie apsisprendžia važinėti apie 100 km į darbą, bet vėlgi savi niuansai. Papildomas nuovargis ir panašiai.

– Ar gali didžiųjų ligoninių skyrių vedėjai, administracija manipuliuoti gydytojo algos dydžiu? O gal yra nustatyti fiksuoti įkainiai?

A: – Gydytojo nemažą algos dalį dažnai sudaro priedas, kuris gali būti pridėtas ar atimtas be didesnių problemų.

Medikai / E. Genio/LRT nuotr.
Medikai / E. Genio/LRT nuotr.

– Kas nustato gydytojui tenkantį darbo krūvį ir darbo grafiką?

B: – Grafikas neegzistuoja. Na, oficialus yra, bet iš darbo išeidinėdavau 18 val., kartais 19 val., nors pagal tabelį darbas turėjo baigtis gerokai anksčiau. Likti po budėjimo darbo dienai anksčiau taip pat buvo visiška norma. Kaip minėjau – taip, oficialus grafikas yra, tačiau jis – tik popieriuje.

A: – Krūvio reguliavimo nėra. Yra darbo valandos ir tu per jas dirbi. Nesvarbu, kiek pacientų – 10 ar 50 – per tas valandas ateina. Darbo grafikus mes deriname patys, juos tvirtina vedėjas, o paskui administracija.

– Ar gydytojams viršvalandžiai oficialiai skaičiuojami ir ar už juos mokama?

A: – Viršvalandžius dirbti tenka, tik jie tokie labiau kolegiški. Na, jei per didelį krūvį lieka tavo „neužbaigtų pacientų“, dažniausiai pasiliekame juos „užbaigti“, nes atėjęs kolega ir taip sėda kuopti kito per tą laiką susikaupusio. Taip susidaro papildoma valanda ar dvi. Priklausomai ir nuo gydytojo sugebėjimų. Negirdėjau, kad kas už šį laiką prašytų pinigų. Kad gautų – irgi ne. Vyrauja nuomonė, kad pats kaltas, jog nespėjai.

B: – Apmokėjimas už viršvalandžius – tikrai ne.

Gydytojas / Pixabay nuotr.
Gydytojas / Pixabay nuotr.

Psichologinė pagalba – tabu: „Nebus kada popierių tvarkyti“

– O kaip yra su psichologine pagalba gydytojams? Ar tokia pagalba egzistuoja, ar ji yra privaloma?

A: – Mūsų ligoninėje tokios pagalbos nėra. Bent iki šiol nebuvo.

B: – Čia yra tam tikras tabu, manau. Niekas apie tai nekalba.

– O, jūsų nuomone, ar reikėtų tokios pagalbos, grupinių psichologinių užsiėmimų gydytojams?

A: – Labai reikėtų. Visiems gydytojams. Manau, kad kiekvienoje didesnėje ligoninėje turėtų būti teikiama tokia pagalba. Ji turi būti nemokama ir prieinama.

B: – O kada popierius tvarkysime? Jeigu jie bus nesutvarkyti, vėl po volu kažkas bus pakištas.

Medikas / Pixabay nuotr.
Medikas / Pixabay nuotr.

– Kokias socialines garantijas turi gydytojai? Kaip tos socialinės garantijos užtikrinamos, jeigu gydytojas darbe patiria traumą, susižeidžia, užsikrečia viršvalandžių, kurie dokumentuose neatsispindi, metu?

A: – Socialinės garantijos – kaip ir visų. Incidentas laikomas darbo trauma, jei įvyksta darbo metu, pakeliui į darbą arba iš jo.

O dėl užsikrėtimo apskritai nėra jokių garantijų. Gydytojas turi naudoti saugos priemones. Ir tiek. Užsikrėsti darbe, aišku, rizika yra didesnė, bet užsikrėsti įmanoma visur. Negirdėjau apie kokias nors kompensacijas tokiais atvejais. Nenustebčiau, jei tokios nėra.

B: – Socialinių garantijų gydytojai realiai neturi operuodami ne darbo metu. Operuojant pacientą, sergantį, tarkime, hepatitu C, ir įsidūrus, tokio atsitikimo darbe socialinės garantijos, mano turimomis žiniomis, nedengia. Jei susižaloji darbo metu – gydymas priklauso.

Gydytojai / BNS nuotr.
Gydytojai / BNS nuotr.

– Kaip manote, ar šis tragiškas atvejis RVUL privers šalies ligoninių administracijas imtis kokių nors konkrečių veiksmų, kurie pagerintų gydytojų darbo sąlygas ir atmosferą kolektyve?

B: – Ne.

A: – Į administraciją didelių vilčių nededu. Viltis dedu į kolegas. Labai norėčiau tikėtis, kad šis sukrėtimas pakeis daugeliui įprastą nuolankumą. Kad mes pradėsime kalbėtis ne tik apie mažas algas, bet ir apie kur kas skaudesnius bei jautresnius dalykus.

– Ačiū už pokalbį.

LRT.lt šaltinių teigimu, tragiška gydytojo žūtis atvėrė panašias piktžaizdes ir RVUL, tačiau ligoninės administracija kol kas viešai įvykio ir darbuotojų nusiskundimų darbo sąlygomis nekomentuoja. Apsilankius pas ligoninės direktorę dr. Jeleną Kutkauskienę, ši tik mandagiai paspaudė ranką ir paprašė klausimus atsiųsti raštu. Klausimai tiek direktorei, tiek ir direktoriaus pavaduotojai klinikiniam darbui Tatjanai Golubajevai buvo išsiųsti ketvirtadienio ryte, tačiau LRT.lt ligoninės atsakymų kol kas nesulaukė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite