Angle down Atgal

Ti­ky­bos mo­ky­to­jas: „Kiek­vie­nas pa­smerk­tas ieš­ko­ti pra­smės“

Paž­vel­gus į 43-ejų Petrą Ka­joką – spor­tišką vyrą, kūną gau­siai puo­šiantį ta­tui­ruotė­mis, var­giai at­spėsi jo pro­fe­siją. Šiau­lių uni­ver­si­te­te baigęs edu­ko­lo­giją, jis jau 18 metų dir­ba ti­ky­bos mo­ky­to­ju. „Išo­ri­nis fa­sa­das ir yra tik išo­ri­nis. Jei fa­sa­de nėra žmo­gaus, grei­tai vi­si pa­stebės, kad esi tuš­tu­tis ir ne­įdo­mus“, – šyp­so­si Ma­ri­jam­polė­je gy­ve­nan­tis ir dir­ban­tis vy­ras.

Tatuiruotės – su krikščionių tikėjimo tiesomis

„Tikrai nesu vienintelis tikybos mokytojas vyras, vien Marijampolėje yra keletas. Pats pažįstų kokius 10, o kiek nepažįstu“, – juokiasi Petras, sakydamas, kad tikrai stereotipinis mąstymas manyti, kad tikybos mokytojais dirba tik moterys. Moterų mokytojų yra daugiau, kaip ir apskritai moterų mokyklose, tačiau Petras mano, kad ugdymo įstaigose vyrų ir moterų turėtų dirbti vienodai. „Nes kuo įvairesnės, kuo įdomesnės asmenybės dalyvauja vaikų ugdyme, tuo didesnė nauda pačiam vaikui. Turi būti įvairių žmonių, kad vaikas matytų skirtybes. Taip išmoks bendravimo lankstumo“, – sako jis.

Petras tikrai neatrodo kaip tipinis mokytojas. Atletiško vyro kūną – rankas, kojas, krūtinę – puošia tatuiruotės, tačiau jis sako, kad išvaizda tikrai nėra tas veiksnys, pagal kurį reiktų vertinti žmones. Nes išvaizda gali būti apgaulinga. Jei fasado viduje nebus įdomaus žmogaus, visi greitai išsilakstys. „Išorė gal ir patraukia vaikus, nes tai kažkas modernaus, kitoniško, bet jei tuo viskas ir baigtųsi, bendravimas išgaruotų“, – sako jis.

Petras atvirauja, kad tatuiruotės ant jo kūno – saviraiška, kūryba. „Aš darau taip, kaip man patinka, kaip jaučiu save. Manau, kad tai labai svarbu, nes kūnu turi rūpintis lygiai taip, kaip ir siela. Nesutikčiau, kad svarbu tik siela. Siela gyvena kūne ir abiem reikia rūpintis lygiagrečiai. Nėra taip, kad specialiai kažką planuoju. Man taip išeina“, – šypsosi jis.

Petras neslepia sulaukiantis priekaištų dėl tatuiruočių: „Visko būna, bet šiuolaikinis gyvenimas eina į priekį. Netatuiruoju savo kūno bet kokiais ženklais. Labai apmąstau, išlaukiu. Man kūno piešiniai turi turėti prasmę, kol kas tame nieko blogo nematau. Neliepiu kitiems to daryti.“

Vyras ištiesia kairę ranką. Ant jos pavaizduotos trys dieviškos dorybės: Tikėjimas, Viltis ir Meilė. Ant kitos rankos dilbio – laisvės simbolika. „Ant mano krūtinės užrašas „Carpe diem“ – kad džiaugčiausi akimirka, Saulė ir Mėnulis – kad pasiimčiau iš gyvenimo, kas yra gera ir gražu. O štai ant peties yra stilizuotas Kristaus portretas – erškėčių vainikas ir Kristaus plaukai“, – komentuoja jis.

Ant vyro blauzdų esančios tatuiruotės – vyro ir moters meilės linija, žmonių meilės linija. „Noriu kurti įvairias istorijas. Kad tai būtų prasminga, gražu, estetiška“, – sako, pabrėždamas, kad mokykloje jo tatuiruočių nesimato, jos būna paslėptos po rūbais. Jei vaikai paklausia, paaiškina. „Gal tik iš pradžių tai kelia nuostabą, bet vėliau prie kūno piešinių taip priprantama, kad atrodo, jog taip ir turi būti“, – sako jis.

Pet­ras ne­sle­pia su­lau­kian­tis prie­kaištų dėl ta­tui­ruo­čių. „Ne­ta­tui­ruo­ju sa­vo kūno bet ko­kiais ženk­lais. Man kūno pie­ši­niai tu­ri turė­ti pra­smę“, – sa­ko Pet­ras.
Pet­ras ne­sle­pia su­lau­kian­tis prie­kaištų dėl ta­tui­ruo­čių. „Ne­ta­tui­ruo­ju sa­vo kūno bet ko­kiais ženk­lais. Man kūno pie­ši­niai tu­ri turė­ti pra­smę“, – sa­ko Pet­ras.

„Pradėjau galvoti, kad visi žmonės tokie baisūs“

Petro kelionė tikybos mokytojo profesijos link buvo vingiuota. Tikybos mokytojo specialybę jis pradėjo studijuoti Marijampolės kolegijoje po to, kai pasibaisėjo aplinka, kurioje atsidūrė.

„Esu jauniausias aštuonių vaikų šeimos vaikas. Mano šeima buvo labai tikinti, patarnaudavau bažnyčioje, mūsų kaimynai buvo kunigai, artimai bendraudavome. Visada buvau prie bažnyčios ir nepasakyčiau, kad man tai labai patiko. Buvo laikas, kai iš manęs draugai šaipydavosi, o mokykloje buvau baudžiamas. Mano tikėjimas buvo prievartinis, paauglystėje visai į bažnyčią nenorėjau eiti. Ėjau tik dėl to, kad tėvai liepė“, – atvirauja jis, pridurdamas, kad brolis Vytautas vis tik pasirinko kunigystę, dabar yra Alvito parapijos (Vilkaviškio r.) klebonas.

O Petras, sulaukęs brandos, baigė barmeno-padavėjo studijas ir pradėjo dirbti viename Marijampolės naktiniame bare.

„Ir kai pamačiau naktinį gyvenimą... Muštynės po muštynių, gaujos, mafija... Pradėjau galvoti, kad visi žmonės tokie baisūs. Mane tai sukrėtė. Kai vyrai mušdavosi, turėjau bėgti, saugoti, kad neišneštų kasos. Visą laiką buvo įtampa, stresas. Po trejų metų mąsčiau, kad kaip asmenybė esu pasmerktas“, – prisimena Petras.

Štai tada jis pradėjo prašyti Dievo padėti jam, patarti, ką daryti. Ir greitai atėjo suvokimas, kad jis turi viską, ko reikia, kad taptų tikybos mokytoju. Nes kitam dar būtų reikėję paaiškinti, kas yra liturgija, o jis joje buvo nuo mažumės.

„Aš tame visą laiką buvau, visa tai suvokiau, tai buvo mano savastis. Baigiau kolegiją, Šiauliuose buvo išlyginamosios studijos, čia tapau edukologijos bakalauru“, – sako jis.

Tiesa, baigus studijas, taip paprastai dirbti tikybos mokytoju negali. Reikia kreiptis į Katechetikos centrą, gauti parapijos klebono rekomendaciją, vyskupo leidimą ir kanoninį siuntimą, kad tavimi pasitikima, kad atstovauji Bažnyčios pozicijai.

„Per 18 metų visko buvo ir norėjau palikti darbą, buvau perdegęs. Visgi mano darbas kintantis, įdomus, tos pačios situacijos retai kartojasi, kiekviena pamoka unikali, vaikai taip pat. Laikui bėgant, būna, pavargsti, atsiranda apatijos, abejingumo, bet reikia rasti jėgų atsinaujinti, atsišviežinti. Ir tai būdinga ne tik tikybos mokytojui. Todėl visiems mokytojams ir atostogos ilgesnės. Ne taip greitai pavyksta paleisti visokias situacijas, išsivalyti galvą, kad galėtum eiti toliau“, – sako pašnekovas.

„Mėgdžiodamas kitus, gali tapti juokingas“

Petras Jono Totoraičio progimnazijoje tikybos moko 5–8 klasių vaikus. „Jie tik pradeda ieškoti savo gyvenimo, o jame labai daug neigimo, iššūkių. Ir tai natūralu. Turiu vaikams įrodyti, kad tikėjimas – ne senamadiškas, kad jis natūralus. Reikia išlaukti. Kiekvienas vaikas turi nueiti savo kelią, kuriame jis labai daug visko atras. Mano darbas – parodyti tą kelią, kuriuo eidamas nepaklysi. Yra kompasas, orientyras, kad būtum laimingas“, – sako mokytojas.

Petras žino, kad gyvenimo kelionėje vaikai suklups, darys klaidų, todėl jo tikslas – duoti žinių, kad suklupti ir klysti natūralu. Svarbiausia – neužstrigti suklupus.

„O žmonės juk taip mėgsta vertinti. Pagal vieną klaidą nurašo žmogų. Tai man liūdniausia. Negalima nurašyti žmogaus dėl jo klaidos. Suklydimas – tik labai mažas gyvenimo epizodas. Ypač tie, kurie save vadina tikinčiais, turi tą suvokti“, – sako jis.

Pasak tikybos mokytojo, kiekvienas žmogus ieško savo kelio ir nori nenori susiduria su tikėjimo klausimais, Dievo paieška. „Siekiu ne įkalti žinias, dogmas, bet skatinu ieškoti. Žinau, kad ką atradau pats, prievarta kitam neįpiršiu. O gal tai, ką pats atradau, kiti jau seniai atrado“, – šypsosi pašnekovas.

Dirbant su šiuolaikiniais skirtingų kartų vaikais, kyla nemažai sunkumų. Būtina naudoti informacines technologijas ir nepamesti to, ką nori pasakyti.

„Bet svarbiausia – bendruomeniškumas, santykis su kitu. Nes per santykį su kitu tu pamatai save, pamatai, koks esi, kas tau patinka, kas ne. Ir nereikia nieko mėgdžioti, nes tu jau esi dovana. Tikybos mokytojas turi pasakyti vaikui, kad toks, koks jis yra, jau yra dovana. Mūsų visuomenės bėda – mėgdžioti kitus. Trūksta ir autoritetų. Arba jie yra tokie, kurie nieko neduoda, yra vienadieniai, išgaruojantys. Turėdamas savo stilių, niekada neprašausi pro šalį. Mėgdžiodamas kitus, gali tapti juokingas“, – kalba mokytojas.

„Svar­bu at­ras­ti ta­lentą sa­vy, kurį galė­tum iš­puo­selė­ti“

Tikybos mokytojui tenka ne tik perduoti vaikams žinias, kokiu keliu einant rasi laimę, bet ir spręsti dramatiškas situacijas. Petras pamena vaiką, kuris į jį kreipėsi pagalbos, nes galvojo apie savižudybę.

„Džiaugiuosi, kad situacija išsisprendė. Svarbiausia buvo nemoralizuoti, būti kartu, padrąsinti, pasakyti, kad nieko blogo jaustis taip, kaip jautiesi. Vaikui reikėjo išgirsti, kad jei šiandien taip jautiesi, nebūtinai taip jausiesi rytoj ar visą gyvenimą. Mes visi skubame patarti, skubame už kitus priimti sprendimus, pamokyti. Bet turime suvokti, kad taip pradedi lįsti į kito žmogaus gyvenimą. Tuomet turi prisiimti atsakomybę ir už jo veiksmus“, – sako jis.

Su kai kuriais buvusiais mokiniais mokytojas draugauja iki šiol. Mato gražaus gyvenimo pavyzdžių besiskleidžiančių, mato ir sudužusių...

„Tiek etika, tiek tikyba rodo kelią, kuriuo eiti. Tikėjimas neapsiriboja vien dogmomis. Tai yra santykis su kitais, bendruomene, prasmės ieškojimu. Kiekvienas pasmerktas ieškoti prasmės. Mes visi esame ieškojime, tačiau labai svarbu išgyventi dabartį, kad dabartis neprasprūstų“, – sako jis.

Tiesa, į Šiaulius Petras buvo atvykęs aplankyti giminių, kurių čia gyvena kelios šeimos. Tačiau vyras sako besididžiuojantis, kad jo antros eilės pusbrolis yra garsusis Lietuvos poetas klasikas Donaldas Kajokas.

„Žavus žmogus, žavi asmenybė, filosofas. Gylis žmogaus jaučiasi. Kiekvienam duoti savi talentai. Labai svarbu atrasti talentą savy, kurį galėtumei išpuoselėti, kuris galėtų pasitarnauti kitiems. Tik ten gali rasti laimę – tarnystėje“, – sako jis.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite