Angle down Atgal

Tik­ra­jam gy­ve­ni­mui pa­ža­di­no li­ga

Jei tik būtų ga­li­ma pa­ma­tuo­ti žmo­nių norą keis­tis, pa­rau­do­nuotų vi­si pir­ma­die­niai ir, ži­no­ma, Nau­jie­ji me­tai. Ta­čiau šiau­lietę Laurą Švab po­ky­čiams pa­ska­ti­no li­ga – vėžys, ku­rį mo­te­ris da­bar va­di­na do­va­na. „Ir svei­kiems, ir ser­gan­tiems bai­siau­sia mir­ti ta­da, kai gi­liai pa­sąmonė­je ži­nai, kaip norė­tu­mei, galė­tu­mei gy­ven­ti, bet vis dar ne­gy­ve­ni, vis dar kaž­ko lau­ki“, – sa­ko ji.

Kažko keisti drąsos neturėjau“

Lauros namuose šios šventės kaip niekad jaukios. Spragsi židinys, blizga lubas siekianti kalėdinė eglutė, kurios žaluma kontrastuoja su baltomis sienomis. Šiaulietė sako, kad, kuriant namus, į kuriuos ne per seniausiai persikraustė, norėjosi save apsupti šviesiais atspalviais. Tos šviesios sienos, plytelės ir baldai – tarsi nuolatinis priminimas apie kelionę į laimingesnį ir sąmoningesnį gyvenimą.

Tamsos irgi buvo. Ypač prieš kelerius metus, kai Laura sužinojo serganti I stadijos kiaušidžių vėžiu. Jis nuo seno vadinamas tyliuoju žudiku, mat liga gali išplisti į kitus organus, dar nespėjus jos diagnozuoti. Į gydytojus Laura tąkart kreipėsi dėl ūmaus skausmo papilvėje, tačiau pamena, kad jau kelerius metus prieš tai ją kamavo nuolatinis nuovargis ir sloga – tekdavo kone kas mėnesį gerti antibiotikų.

Moteris atvira – prastos savijautos priežastys slypėjo ne tik fiziniame jos kūne. „Kiekvieną rytą keldavausi šeštą valandą ir ruošdavausi važiuoti į ofisą. Mano darbas buvo geras, bet jaučiau, kad jame nerealizuoju jokių savo talentų ir gabumų. Vietoje to tiesiog uždarau ar net žudau save ir leidžiu dienas veltui. Kasdien jausdavau įtampą ir priekaištaudavau sau, kad švaistau savo gyvenimą. Kažko keisti drąsos neturėjau: nepasitikėjau savimi, nemaniau, kad pasižymiu kokiomis nors išskirtinėmis savybėmis. Iš tiesų tuo metu apie save nedaug težinojau“, – pasakoja Laura.

„Nus­to­jau kont­ro­liuo­ti ki­tus, ati­da­viau ar­timųjų gy­ve­ni­mus jų pa­čių at­sa­ko­mybėn ir pri­si­ėmiau at­sa­ko­mybę už sa­vo gy­ve­nimą.  (L. Švab  ar­chy­vo nuo­tr.)
„Nus­to­jau kont­ro­liuo­ti ki­tus, ati­da­viau ar­timųjų gy­ve­ni­mus jų pa­čių at­sa­ko­mybėn ir pri­si­ėmiau at­sa­ko­mybę už sa­vo gy­ve­nimą. (L. Švab ar­chy­vo nuo­tr.)

Įstrigusi tobulumo rate

Tad, išgirdusi diagnozę, šiaulietė nenustebo. Klausimo „Kodėl man?“ jai irgi nekilo.

„Dabar, atsigręžusi atgal, aš galiu pamatyti savo trajektoriją. Sukausi kaip ta voverė ir nebegalėjau išlipti iš rato, kuriame siekiau būti tobula mama, tobula žmona, tobula darbuotoja, visuomet graži, seksuali, sportiška ir t. t. Tarsi laukiau kažkokio įvykio, stebuklo, lūžio – taip ir atsitiko. Dėl to dabar ir noriu apie visa tai kalbėti. Noriu paraginti kitus klausytis savo kūno, priimti sąmoningus ir drąsius sprendimus, nelaukiant to kraštutinio skambučio“, – sako Laura.

Savąjį skambutį – kiaušidžių vėžio diagnozę – ji išgirdo 2017 m. rudenį. Lapkričio viduryje moteriai Respublikinėje Šiaulių ligoninėje buvo pašalinta viena kiaušidė. Atlikus biopsiją, gydytojai nutarė, kad reikia dar vienos operacijos – rekomendavo šalinti visą gimdą ir jos priedus.

Laura kreipėsi į geriausius Lietuvos specialistus. Tam, kad gautų jų konsultacijas, pažinčių neprireikė – tik noro ir užsispyrimo. Nuomonių buvo įvairių. Viena medikė vietoje drastiškų procedūrų pasiūlė į pagalbą pasitelkti sveiką mitybą, minčių valymą, judėjimą gryname ore bent porą valandų per dieną. Vis tik Laura sako nesijautusi pakankamai valinga tokiai dienotvarkei.

Su akušeriu ginekologu Viliumi Rudaičiu, kuriuo labiausiai pasitikėjo, šiaulietė sutarė, kad Santariškėse sausį jai bus atlikta dalinė operacija. Tačiau sausio 28 dienos rytą į jos palatą atėjęs gydytojas pranešė, kad ji bus operuojama pati pirma, o vėžys toks grėsmingas, jog teks šalinti gimdą. Pasirodo, Vilniaus medikai pakartojo histologinius tyrimus, kuriuos prieš tai atliko kolegos iš Šiaulių. Atsakymų rezultatai buvo kur kas prastesni, nei prieš tai ištirta.

„Susitaikyti su šita žinia turėjau apie penkias minutes. Išsigandau, drebėjau, bet nesipriešinau – pasitikėjau savo gydytoju“, – pamena Laura.

Valentino dienos dovana – chemoterapija

Onkologinėmis ligomis sergančios, krūtų netekusios moterys neretai kalba apie naujo, kitokio moteriškumo paieškas. Ką reiškia moteriai netekti gimdos ir dar taip staiga, nepasiruošus?

Laura sako iš pradžių apie tai negalvojusi. Dar nespėjusi atsigauti po sudėtingos operacijos, ji sulaukė gydytojo skambučio – buvo paskirti šeši chemoterapijos kursai. Pašnekovė sako bandžiusi derėtis – gal užteks dviejų ar keturių, tačiau gydytojo perkalbėti nepavyko.

„Visas savo pastangas tuo metu dėjau į tai, kad išgyvenčiau, išbūčiau, išlaukčiau – chemoterapija buvo labai sudėtinga ir varginanti. Atrodė, didžiausia šventė – savomis kojomis išeiti į lauką ar bent jau į balkoną, po poros dienų nukeliauti į dušą, nes po chemoterapijos negalėdavau pakilti iš lovos. Tik kai ėmiau stiprėti ir sveikti, pradėjau galvoti apie tai, ko netekau operacijos metu. Esu labai dėkinga savo vyrui, kuris visuomet priimdavo mane tokią, kokia esu, ir dar prieš ligą išmokė mylėti save. Iš jo sulaukiau patvirtinimų, patikinimų, kad aš, kaip moteris, neprarandu savo vertės. Jis man padėjo susitaikyti su netektimi. Netekau moteriškumo šerdies, bet nusprendžiau ieškoti kitos atsvaros, į kurią galėčiau remtis. Radau – noriu per mokymą, per kalbėjimą dalytis savo stiprybe su žmonėmis. Mano šerdis – būti atrama tiems, kurie pasiduoda nebūtinai užklupti ligos, bet ir chaoso, nerimo, rutinos. Stengiuosi juos uždegti tam tikrajam gyvenimui“, – sako Laura.

„Be plaukų, be blaks­tienų, be an­ta­kių, su­džiū­vu­si, su­kri­tu­si – at­rod­žiau kaip se­nutė. (L. Švab as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
„Be plaukų, be blaks­tienų, be an­ta­kių, su­džiū­vu­si, su­kri­tu­si – at­rod­žiau kaip se­nutė. (L. Švab as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Kodėl bijome mirti?

Sužinojusi, kad serga, moteris darbe pranešė – į ofisą nebegrįš. Nutarė: geriau žengs į nežinomybę ir pradės darbus nuo nulio naujoje srityje, bet bus tuo, kuo nori būti.

Laura sako nuo vaikystės svajojusi apie pedagoginį darbą, ją visuomet domino ir psichologija. Dar prieš susirgdama, ji baigė Psichologijos akademiją, o sveikdama, vos pradėjus augti pirmiesiems pūkeliams ant galvos, – Baltijos koučingo centrą. Netrukus Laura gavo pasiūlymą dėstyti bendravimo psichologiją Socialinių mokslų kolegijoje Vilniuje, vėliau pradėjo vesti VšĮ Žmogiškųjų išteklių stebėsenos ir plėtros biure mokymus socialinio darbo atstovams. Neslepia – dirbant pasitaiko ir įtampos, ir nuovargio, bet šįkart jis kitoks, prasmingas.

Psichologijos ir koučingo žinios pravertė, kovojant su ligos metu užklupusia baime. Pagalbos ji taip pat kreipėsi į savo psichologę ir onkopsichologę iš Nacionalinio vėžio instituto.

„Pats svarbiausias patarimas susirgus – neužsidarykite. Aš labai drąsiai visiems sakiau apie savo ligą ir stengiausi palaikyti ryšį. Reakcijos buvo įvairios. Vienus reikėjo guosti. Ypač bendraamžius – jie išsigando patys dėl savęs, ir tai yra labai natūralu. Antra grupė žmonių suprato, kad tai aš esu toji nukentėjusioji pusė, ir siūlė savo pagalbą. Buvo ir tokių žmonių, kurie tiesiog pradingo. Visiškai ant jų nepykstu. Nesame pratę kalbėti apie mirtį, o vėžys labai dažnai su ja asocijuojasi. Jeigu žmogus neįsisąmonina savo mirties, negali apie tai nei galvoti, nei kalbėti, akivaizdu, kad mirties atspindys manyje jį gąsdina. Iš savo pavyzdžio matau, kad ir sveikiems, ir sergantiems baisiausia mirti tada, kai giliai pasąmonėje žinai, kaip norėtumei, galėtumei gyventi, bet dar negyveni, kažko lauki. Aš pati mirties dabar bijau kur kas mažiau nei prieš kelerius metus. Matyt, dėl to, kad jau spėjau pagyventi šiek tiek tokio gyvenimo, apie kurį visada svajojau“, – šypteli Laura.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Sponsored video

Taip pat skaitykite