Angle down Atgal

Tenisas Airijoje ir Lietuvoje pagal buvusį rinktinės tenisininką A. Šlajų

Lietuvos čempionas, Lietuvos rinktinės narys, Lietuvos moterų rinktinės kapitonas - šie epitetai visą gyvenimą lydės Aistį Šlajų, kuris prieš penkiolika metų susikrovė lagaminus, patraukė į Airiją ir teniso gudrybių pradėjo mokyti tos šalies vaikus.

Susipažinęs su Dubline tuomet jau gyvenusia buvusia Lietuvos tenisininke Galina Misiuriova, A. Šlajus, įvertinęs galimybes, įkūrė sportinę akademiją nacionaliniu-tarptautiniu lygiu.

„Tada nusprendžiau pabandyti ir tas pabandymas liko penkiolikai metų. Pradžioje svarbu, kad sutikau bendramintę kolegę iš Pietų Afrikos Respublikos, su kuria pradėjome lipdyti vaikų akademiją, kuri tapo mūsų darbo prioritetu. Šiandien turime akademiją, kurioje vaikai pradeda sportuoti nuo aštuonerių ir baigia aštuoniolikos metų, o jos tikslas yra paruošti vaikus sportiniam tenisui“, - sakė A. Šlajus, praėjusį savaitgalį praleidęs su Balžeko teniso akademijos treneriais bei jiems surengęs seminarą.

- Aisti, sakykit, ar labai skiriasi jūsų akademija nuo to vaizdo, kurį matote čia Lietuvoje?

- Manau, kad kiekviena akademija turi savo specifiką, kuri priklauso ir nuo šalies, ir nuo kultūros, ir nuo pačių vadovų. Mano manymu, tikslai nesiskiria, skiriasi tik struktūra, kiek vaikų dalyvauja tik socialiai, kiek vaikų nori tapti profesionaliais tenisininkais, ir panašiai.

- Ar Airijos valstybės ir federacijų požiūris į tenisą ir teniso treniruotes labai skiriasi nuo Lietuvoje esančio?

- Pagrindinis skirtumas yra toks, kad Airijoje labai didelis dėmesys skiriamas dalyvavimui, o ne rezultatams. Sportininkai ten nėra labai remiami, jiems nėra skiriamas didelis dėmesys, išskyrus kelias sporto šakas, kurios yra valdomos beveik kaip privatus verslas. Tarkime, regbis arba futbolas. Toms sporto šakoms didelis dėmesys yra skiriamas per mokyklų sistemą didelis, bet jos yra valdomos kitaip. Tas sportas, kuris yra valdomas valstybės, jame yra koncentruojamasi į socialinę pusę, kad kuo daugiau žmonių dalyvautų, bet ne tam, kad padėtų sportininkams siekti profesionalų karjeros. Net jei tu esi geriausias jaunis, tu iš valstybės paramos negausi, nes nėra tokios sistemos. Dalyvavimo prasme, viskas puiku, per klubus, per skatinimą, dalyvauti klubuose, bendruomenės veiklose, sportas yra labai skatinamas, bet sportininkai nėra skatinami, taip kaip Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje.

- Koks liko ryšys su Lietuva, jums išvykus į Airiją?

- Bendravimas minimalus. Pirmus kelerius metus aš dar buvau susijęs su moterų rinktine, tai dar buvo ryšys ir su buvusiais žaidėjais, ir su federacija, bet kai to ryšio nebeliko aš likau sau, visi sau. Tada mane pakalbino Arūnas (Balžekas), kuris pasakė, kad čia reikia tokių žmonių kaip aš, tai ir bandome kalbėtis ta tema. Galbūt atsitiks taip, jog nuspręsiu grįžti ir parodyti tai, ką išmokau per visus tuos metus, kuriant savo akademiją. Pasidalinčiau savo patirtimi ir padėčiau tai pritaikyti čia.

- Padėčiau ar padėsiu? Kokie prioritetai lems jūsų apsisprendimą?

- Čia bus instinktyvus šeimos sprendimas. Reikia apsispręsti, ar mūsų šeimai čia bus geriau. Ne finansus turiu omeny, o ar mes pasiruošę keisti gyvenimą iš esmės. Tai, ką aš mačiau Balžeko akademijoje, jau yra gerai. Šauniai vyrai dirba ir tai, ką jie čia kuria, tikrai yra šaunu bei pavydėtina. Galiu tik pagirti.

- Užsiminėte apie savąją patirtį. Kokia ji?

- Stiprioji pusė, manyčiau, tai sportinės struktūros kūrimas, kaip tai vystoma, kaip padaryti taip, kad vaikai išliktų sporte ir akademijose. Turiu daug patirties ir galėčiau ja pasidalinti su treneriais, jiems padėti tobulėti, sukurti gerą komandą, sukuriant gerą struktūrą ne tik treneriams, bet ir vaikams. Taip pat aš dirbu su 15-16 metų sportininkais, kur praverčia ir mano asmeninė patirtis, kuria taip pat tikiuosi ateityje pasidalinti.

- Sugrįžkime į 2010 metus, kai Lietuva Dubline Deviso taurės turnyre nugalėjo Airiją. Spėju, neeilinė savaitė jūsų gyvenime?

- Tai buvo fantastika. Aš turbūt geresnio Deviso neprisiminčiau, nes buvo nušluota „fanais“ ir, teniso prasme, Airija buvo nušluota, nors ji tuo metu turėjo tikrai gerų žaidėjų. Tuomet „fanai“ iš Lietuvos sukūrė tokį pozityvų postūmį, dėl ko tenisas ir buvo žaidžiamas į vienus vartus. Reikia pripažinti, kad tenise taip būna retai.

- Kaip tą mačą vertino kolegos iš Airijos?

- Jie buvo sužavėti. Jiems tai buvo nesuprantama, kad Devisas gali būti su nacionalinėmis spalvomis ir taip stipriai palaikomas. Airiai visai kitaip į tą reikalą žiūri.

- Galime prisiminti, kad po dvikovos su Airija lietuviai palaikymas Deviso taurėje taip pat nebebuvo toks. Kaip manote, kodėl nepavyko užsikabinti?

- Sunku atsakyti, kodėl nepavyko. Mano manymu, reikalinga žaidėjų giluma, bazė. Negali tikėtis, kad tik Ričardas Berankis ir Laurynas Grigelis metai iš metų ves rinktinę. Žiūrint į kitas valstybės, tai jeigu vienas negali, tai kitas gali. O Lietuvoje, jeigu R. Berankis ar L. Grigelis negali, mes iš karto tampame silpnesni.

- Šiemet jūsų auklėtinis Conoras Gannonas žaidė duetu su Matu Vasiliausku. Kokie įspūdžiai?

- Asmeninis kiekvieno žaidėjo potencialas yra didžiulis. Dabar svarbu atsakyti į klausimą, kiek šie vaikinai yra pasiruošę save tobulinti, kad žengtų į vyrų tenisą. Ar jie pasiryžę dirbti su savimi ne tik ties smūgiais, bet ir su psichologija, sportiniu režimu, mityba ir kitais dalykais. Patikėkite, kad mokančių mušti kamuoliuką yra labai daug, tačiau aukštumas pasiekia tik maža dalis. Linkiu jiems abiem, kad kas rytą jie atsikeltų su tikslu - būti geresniam nei vakar.

- Trumpai papasakokite apie seminarą, kurį surengėte Balžeko akademijos treneriams?

- Pasidalinau patirtimi, ką mes kurėme, ko išmokome. Visgi sukūrėme sistemą, kuri paruošia žaidėjus aukštam nacionaliniam lygiui. Kai jaunuoliams sukanka dešimt, dvylika, keturiolika metų, jeigu yra potencialas, paimi juos iš struktūros ir vedi privačiai, kaip tai Remigijus (Balžekas) darė su Ričardu (Berankiu). Turėjau tikslą parodyti, kad grupėse, kuriose 3-4 vaikai, įmanoma paruošti sportininkus Amerikos universitetams ir netgi pradiniam profesionalų lygiui, neperspaudžiant vaikų nuo pat mažens. Mes pradėjome tai prieš dvylika metų ir ta karta, ties kuria dirbome, dabar yra universitetuose. Norėjau parodyti, ką ta struktūra ir ta sistema gali duoti vaikams, o koncentracija buvo skirta 8-10 metų vaikams, kurie nori tapti tenisininkais.

ELTA

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite