Gintauto Zabielos, Adofo Sinkevičiaus ir Autorės nuotr.
Angle down Atgal

Tauragnų krašto piliakalniai

„Nuo Taurapilio kalno matosi tolimos, žavėtinai gražios apylinkės, išmargintos nesuskaitomais kalnais, kalneliais, ežerais – ežerėliais blizgą, mirgą neužmatomoj tolumoj."
Buračas, 1933, p. 224.
Dovilė BALTRAMIEJŪNAITĖ
Gamtos ir žmogaus kurtame kraštovaizdžio paveiksle išsiskiriantys piliakalniai – baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės istorijos liudininkai. Tolimais atgarsiais piliakalnių įvykiai atsiliepia iki šių dienų sklandančiuose padavimuose ir legendose, o archeologiniai tyrinėjimai leidžia tiesiogiai prisiliesti prie sudėtingos, taikių periodų ir kovų paženklintos mūsų istorijos atspindžių. Kaip reikšmingos atminties vietos piliakalniai šiandien svarbūs tautinės savimonės puoselėjimui ir išsaugojimui?

Piliakalnių raidos istorija yra ilgalaikė ir daugiaplanė. Rytų Lietuvoje ankstyvuosiuose piliakalniuose gyvenvietės imtos kurti dar I tūkst. prieš Kr. ir siejamos su archeologine brūkšniuotosios keramikos kultūra. Jai sunykus pirmaisiais amžiais po Kristaus žmonės leidosi gyventi į žemesnes vietas, o piliakalniai, manoma, imti naudoti gynybos tikslais. Dar vėliau, ryškėjant visuomenės socialinei diferenciacijai, piliakalniai su juose įkurtomis pilaitėmis tapo besiformuojančio valdančiojo sluoksnio rezidencijomis, administraciniais, kultūriniais, gynybiniais punktais. Ir nors kiekvieno piliakalnio kultūriniuose sluoksniuose slypi vis kitokių, savitų įvykių pėdsakų, juos apjungia bendras baltiškas kultūrinis pamatas, vėliau tapęs ir Lietuvos valstybės pagrindu.

Tauragnų seniūnijoje žinoma trylika piliakalnių. Vieni jų ryškiai išsiskiria kraštovaizdyje ir yra plačiai žinomi bei lankomi, kiti – paslaptingai dunkso apaugę miškais ir juosiami sunkiai įžengiamų pelkynų. Per ilgus šimtmečius stipriai apardyti gamtos ir žmogaus rankų, jie vis dar mena tūkstantmečiais skaičiuojamą krašto apgyvendinimo istoriją ir laukia išsamesnių tyrinėjimų.

Šiame leidinyje glaustai apibūdinami bendriausieji piliakalnių kaitos etapai, pristatoma Tauragnų krašto piliakalnių pažinimo raida bei pateikiami visų Tauragnų seniūnijos piliakalnių aprašai ir juos iliustruojanti medžiaga. Tikimasi, kad leidinys pasitarnaus kaip vadovas po Tauragnų krašto piliakalnius: keliaujantiems padės juos rasti, o leidžiantiems laiką namuose – bent akies krašteliu susipažinti.

Piliakalniai Rytų Lietuvoje
Piliakalniais vadinamos kalvos, jų dalys, aukštumų kyšuliai, kuriuose priešistorės ir viduramžių laikotarpiais vykdyta žmonių veikla. Juose buvo kuriamos gyvenvietės, sodybvietės, jie galėjo tarnauti kaip gynybinės slėptuvės, kulto, administraciniai ar kitokie centrai. Piliakalniai neegzistavo kaip atskiri objektai – jie buvo vientisos apgyvendinimo sistemos dalys, sąveikaujančios su kitomis gyventojų veiklos vietomis. Šie žmonių reikmėms panaudoti reljefo dariniai dabar išsiskiria iš kitų kalvų savo forma: paprastai jiems būdingos aikštelės kalvos paviršiuje, pylimai ir grioviai, juosiantys aikšteles ar jų dalis, neretai pastebimi dirbtinai pastatyti šlaitai, juose suformuotos terasos. Patys piliakalniai neretai kurdinti netoli vandens telkinių, tarnavusių ir kaip pragyvenimo šaltinis, ir kaip natūrali kliūtis puolimų atveju. Kartais piliakalniai papildomai saugoti aplink juos dirbtinai suformuojant griovius ar pylimus. Pagal piliakalnių įrengimą net ir nekasinėjant nustatomas pirminis jų datavimas.

Atskirais laikotarpiais piliakalnių paskirtis skyrėsi.
Ankstyvuosiuose piliakalniuose buvo įkurdintos įtvirtintos bendruomeninės gyvenvietės, egzistavusios vadinamosios archeologinės brūkšniuotosios keramikos kultūros gyvavimo etapu – nuo I tūkstantmečio pr. Kr. pradžios iki pirmųjų amžių po Kr. Tokių piliakalnių aikštelėse stovėjo gyvenamieji pastatai, nuo išorės priešų apsaugoti pylimėliais arba tiesiog medinėmis tvoromis, juosiančiomis apgyvendintą aikštelės dalį. Ilgai gyventuose ar gaisrų staiga sunaikintuose piliakalniuose susiformavo gana storas kultūrinis sluoksnis, kuriame išliko gausių to meto gyvenimą liudijančių radinių: maisto atliekų, buities reikmenų, darbo įrankių, mažiau – ginklų, papuošalų ir kitų radinių (Grigalavičienė, 1995, p. 22–44).

Vėlyvesni I tūkstantmečio piliakalniai dažniausiai įvardijami kaip gyventojų slėptuvės ar gynybiniai punktai, į kuriuos būdavo susirenkama puolimų atveju. Dalis piliakalnių galėjo būti naudojami ir kitais bendruomeniniais reikalais – kaip tam tikros kulto, susirinkimų vietos. Tokių piliakalnių aikštelės buvo apsaugotos sudėtingesne griovių ir pylimų sistema, aštriakuolėmis tvoromis ar medinėmis viengubomis ar dvigubomis kelių aukštų sienomis (Tautavičius, 1966, p. 13). Dažniausiai tokiuose piliakalniuose kultūrinis sluoksnis visai nesusiformavęs arba plonas ir storesnis tik tuo atveju, jei piliakalnis staiga sunaikintas, pavyzdžiui, gaisro metu.

Vėlyvųjų piliakalnių raida siejama su vidiniais pokyčiais visuomenės struktūroje. Augant valdančiajam sluoksniui, kuriantis valdančiosioms institucijoms piliakalniai naudoti ne tik kaip gynybiniai objektai, bet ir kaip administraciniai centrai, aukštuomenės rezidencijos, amatininkų papiliai, kulto vietos. Juose stovėjo medinės pilys, tačiau yra ir tokių piliakalnių, kuriuose statinių pėdsakų atsekti nepavyko. Šie vėlyvieji piliakalniai neretai nuo ankstesniųjų skiriasi išvaizda, ypač masyviais pylimais. Archeologinių tyrimų metu šiuose piliakalniuose sutinkamos gausios medinių įtvirtinimų liekanos, statinių likučiai, o radinius sudaro platus spektras – nuo paprasčiausių buitinių dirbinių ir atliekų iki prabangos, karybos ir kitų daiktų. Daugelis tokių piliakalnių sunyko XIV a. pabaigoje–XV a. pradžioje (Zabiela, 1995).

Ilgalaikį ir įvairialypį egzistavimą, kartu turtingą krašto istoriją atspindi ir Tauragnų krašto piliakalnių gausa. Sprendžiant pagal jų įrangą, aptiktus pavienius radinius, aplinkinių paminklų tyrimus, manoma, kad jie reprezentuoja skirtingus laikotarpius ir nevienodas naudojimo paskirtis. Ankstyviausieji – Kalvių, Jonaukos, Antabaltės, Papirčių – piliakalniai naudoti kaip įtvirtintos gyvenvietės, kiti jau I tūkstantmetyje gyvavo kaip gynybiniai ar kitų bendruomeninių reikalų objektai.

Vėliausiai sunykusiame Taurapilio piliakalnyje viduramžiais įkurdinta administraciniu bei gynybiniu požiūriu svarbi pilis, kuri kartu su apylinkėmis minima to laikmečio rašytiniuose šaltiniuose. Livonijos kronikoje nurodoma, kad 1373 m. „Livonijos magistras Vilhelmas iš Vrimusheimo vedė kariuomenę į netikėlių lietuvių žemę <...>. Pirmąjį pastovį, arba vadinamąjį suvalką, jis turėjo prie Tauragnų pilies..." (Latvis, Vartbergė, 1991, p. 198–199). 1375 m. ordinas apylinkes vėl nuteriojo, o pilį sunaikino. Sugriautą ir gynybai vargiai betikusią pilį kartu su visais jos priklausiniais 1387 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila užrašė steigiamai Vilniaus vyskupystei. 1433 m. ją dar kartą užpuolė Livonijos ordinas – Švitrigailos sąjungininkas kovoje dėl sosto. Po šio puolimo pilis ir piliakalnis buvo galutinai apleisti (Baliulis, 2005, p. 175–176; Zabiela, 2005, p. 118).

Tauragnų seniūnijos piliakalnių pažinimas
Susidomėjimas piliakalniais Lietuvoje išaugo XIX a. kartu su mokslo plėtra ir tautinio atgimimo idėjomis (Zabiela, Baubonis, 2005, p. 7). To meto kasinėjimai buvo mėgėjiški – apie juos išlikusi menka informacija. Yra duomenų, kad būtent tuo metu bandyta kasinėti Taurapilio piliakalnį. Rusų archeologas F. Pokrovskis 1899 m. aprašydamas Kauno gubernijos archeologinius paminklus užsimena, kad prie Tauragno ežero esantį Taurapilio piliakalnį vedamas smalsumo bandė kasinėti kunigas Bareika. Tačiau be plytgalių ir ežero kriauklių daugiau nieko nerado.

Ankstyvojoje periodinėje spaudoje taip pat gvildenamas Taurapilio kasinėjimų klausimas. Antai Peterburge leistame „Lietuvių laikraštyje“ rašoma, kad ieškant kalne apipiltos bažnyčios, „...tauragniečiai vienąkart ant viršaus piliakalnio pakasinėję per keletų aršinu, nekokios sienos nerado – viduje buvo paprasta žemė" (Tauragnai, 1905a, p. 565), „...tik kur ne kur atsirasdavę kąsneliai plytų ir puvėsių"; (Tauragnai, 1905b, p. 714). 1928 m. P. Tarasenkos parengtame pirmajame archeologinių Lietuvos paminklų sąraše jau minėti dabartinėje Tauragnų seniūnijoje esantys Kalvių, Taurapilio, Pilkalnio (Papirčių) piliakalniai, tačiau platesnių duomenų apie juos nepateikta (Tarasenka, 1928, p. 149, 163, 284).

Daugiau ir išsamesnių duomenų apie Tauragnų seniūnijos piliakalnius, kaip ir apie kitas archeologines vietoves, randama Valstybinės archeologijos komisijos archyvų medžiagoje (toliau – VAK) (VAK (š). XX a. 4 dešimtmetyje inventorizuojant kultūros vertybes pildytos juos apibūdinančios anketos, kuriose pateikti pavadinimai, adresai, vertinta būklė, surašyti vietos žmonių pasakojimai. Pagal susitarimą su tuometine Vidaus reikalų ministerija, komisijos anketos siųstos valsčių policininkams, kurie rūpindavosi gauti žemės savininkų pasižadėjimus, kad šie saugotų paveldo objektus (Kulikauskas, Zabiela, 1999, p. 185). Taip buvo pasirūpinta ir pirmine daugelio Tauragnų krašto piliakalnių apsauga. Sovietmečiu pradėjus rengti išsamius archeologinių vietovių sąrašus, organizuojant kultūros paveldo paminklų apsaugą Tauragnų seniūnijos piliakalnius 1970, 1977, 1980, 1985 m. žvalgė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto, Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos ekspedicijos (Tautavičius, 1970š; Tautavičius, 1977š; Balčiūnas, 1980š; Zabiela, 1985š). Lankant piliakalnius vertinta jų būklė, fiksuoti duomenys apie įrengimą, kruopščiai tikslinta ir aprašyta lokalizacija bei rinkti paviršiuje matomi radiniai. Šių ekspedicijų pagrindu piliakalnių aprašymai pateikti svarbiuose paveldo sąvaduose (Lietuvos TSR..., 1975; Kultūros..., 1998; Zabiela, Baubonis, 2005).

Po Nepriklausomybės atgavimo tik 2012–2013 m. archeologai iš naujo susidomėjo Taurapilio piliakalniu ir jo aplinka. Jungtinė Klaipėdos universiteto ir Vokietijos archeologų ekspedicija, vadovaujama G. Zabielos ir E. Stankevičiūtės, Taurapilyje vykdė nedidelės apimties archeologinius, taip pat geologinius ir geofizikinius tyrimus. Žvalgant piliakalnio aikštelę kalamuoju zondu nustatyta sudėtinga jo raida. Manoma, kad ankstyviausias išskirtas kultūrinis sluoksnis siejamas su brūkšniuotosios keramikos kultūra, o vėlyviausias, apimantis visą aikštelę, susiformavo viduramžiais Tauragnų pilies egzistavimo metu. Šalia piliakalnio buvusi taip pat ilgalaikė gyvenvietė, kuri paskutiniuoju savo egzistavimo etapu buvo apjuosta grioviu bei medinę užtvarą turėjusiu pylimu (Stankevičiūtė ir kt., 2013; Zabiela, Messal,
2014).

2014 m. Tauragnų seniūnijoje, pačiame Tauragnų miestelyje, rastas dar vienas piliakalnis (Tauragnų piliakalnis II) su papėdės gyvenviete. Siekiant gauti išsamesnių duomenų apie šią naują kultūros paveldo vertybę, saugomoje gyvenvietės teritorijoje vykdyti žvalgomieji archeologiniai tyrimai (vad. D. Baltramiejūnaitė). Jų metu aptiktas I tūkstantmečio pabaigoje–II tūkstantmečio pradžioje stovėjusios sodybvietės kultūrinis sluoksnis su akmeninių ir medinių struktūrų liekanomis, buitinėmis šiukšlėmis, keramikos, metalo dirbiniais. Taip pat rastas ir kur kas ankstyvesnis – III tūkstantmečio pr. Kr. pabaiga–II tūkstantmečiu pr. Kr. datuojamas – titnaginis strėlės antgalis. Vis dar tenka pažymėti, kad Tauragnų krašto archeologijos paminklų bei piliakalnių pažinimas išlieka menkas. Tačiau pastarųjų metų atradimai rodo, jog dar daug įdomių ir reikšmingų rezultatų pateiks ateities tyrinėjimai.

Tauragnų krašte yra 13 istorijos paslaptis saugančių piliakalnių: Antabaltės, Jonaukos, Kalvių, Kamšos,Klykių, Papirčių, Rukšėnų, Sėlos, Šeimaties, Tauragnų I, Tauragnų II, Taurapilio, Ūdriškių.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite