Angle down Atgal

Šventų giesmių giedojimas

Šį vaikystės stebuklą – laidinį radiją – pamenu iki šiol. 1952 metais įvestas į mūsų namus, atnešė didelę palaimą ne tik mums, vaikams, bet ir mūsų mamai.

Rumšiškės. 1956 m. Tolumoje matosi bažnyčia.
Rumšiškės. 1956 m. Tolumoje matosi bažnyčia.

Atitempė Pranas Genevičius nuo vieškelio pušiniais stulpais su pasmailintomis viršūnėms du laidus, prisuko prie namo sienos izoliatorius, praardė suspaustas tarp rąstų samanas, kad perkištų dvigyslį laidą ir atvestų jį trobos viduje siena iki prie šventųjų paveikslų kalbančios medinės dėžutės.

Iš pradžios klausėmės trankių maršų ir dainų, žinių, šlovinančių sovietinę santvarką, poetų eilių apie tautų draugystę, pagyrų į šviesią ateitį slenkančiam kolūkiniam kaimui. Nors gyvenome netoli bažnyčios, tačiau sirgdama mūsų mama Eleonora sekmadieniais šv. Mišių išklausyti ten neidavo, o namuose sėdėdavo lovoje po Kristaus ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslais ir poteriaudavo.

Ji dažnai sirguliavo, kelis kartus per metus stipriau įsiligodavo, tad bažnyčia jos nusilpusiam kūnui buvo per tolima... Prieš šv. Mišias per langą ji stebėdavo gatvele į bažnyčią kaimynus ir iš toliau einančius, o per pačią Sumą sudrausdavo visus išdykaujančius, bandantį prie savo stalo kažkokio darbelio griebtis tėvą, ir sudėjusi delnus poteriaudavo...

Mes irgi stengdavomės pabūti prie mamos, šalia ruošti pamokas, kartu klausytis radijo, nors viliojo iš namų vaikiškas pasaulis. Radijas garsiai rėkdavo, triukšmaudavo, grodavo karišką muziką, tačiau net spręsdami nesudėtingus aritmetikos uždavinius ar vedžiodami suliniuotame dailyraščio sąsiuvinio lape pirmąsias raides, jo nepritildydavome.

Tik prieš pat šv. Kalėdas savaitei radijas būdavo išjungiamas, namuose įsivyraudavo ramybės valandos. Vasarą už lango vešėjo žali jurginų krūmai, prie upelio – gluosniai bei alksniai, už trobos – sulaukėjusios kanapės, tikusios virvėms ir pančiams pinti, prie lango – nedidelis mergaitiškas rūtų, saulučių, gvazdikėlių darželis. Kiek toliau, prie gatvės, aplaužyti baltųjų ir mėlynųjų alyvų krūmai, pas mus kažkodėl vadinami bezais, ir keli seni gluosniai, kurių gyvenimas prie kelio buvo nelengvas: augo jie apibrozdintais kamienais, nulaužytomis šakomis.

Užtat kitomis savaitės dienomis dar visai neįrengtoje mūsų namo pusėje griaudėjo audimo staklės, kuriose dar paaugle būdama į sunkų darbą buvo įkinkyta sesuo Marytė. Ji audė skareles, kurias noriai supirkdavo iš kažkur atsibastę supirkėjai, ir veždavo jas, sakydavo, parduoti į Rusiją. Valdžia bandė drausti tokį amatą, nes žinojo, kad moterys ausdamos naudojo iš Kauno fabrikų vogtus siūlus.

O audė skarutes visa apylinkė, ir dar toliau, kiek akys užmato ir neužmato. Visi sekė atvykstančius, šiek tiek prisisaugojo, tačiau konspiracija buvo prasta. Visa laimė, kad iš kažkur atsiradęs apylinkėje milicijos įgaliotinis Antanas Banišauskas buvo mūsų pusėje, matyt, supratęs, kad mums tai vienintelis pragyvenimo būdas, nes kolchozas viską sunaikino ir paliko žmones be pajamų.

Kartą milicijos įgaliotinio sūnus paauglys Česlovas apibėgo pusę miestelio pranešdamas, kad sutemus galime susilaukti svečių: vadinamojo reido – skaručių audėjų gaudytojų iš rajono centro. Mūsų tėvai sunerimo: susuko varstoto veleną su nebaigtu audimu, sudėjo į dėžę siūlų rites, tada vadintas špūlėmis, ir tarėsi, kur viską paslėpti, kad milicininkai su aktyvistais nesurastų ir mūsų nenubaustų. Aplink mūsų sodybą apaugęs gluosniais bėgo Nedėjos upelis, dar toliau šlaite, Kunigo kalne, gražiai augo giraitė, kur buvo galima viską palikti.

Tačiau tėvas sugalvojo geresnį būdą uždraustam vaisiui paslėpti. Ir pasakė garsiai mamai, kad, bus naktis, tad bedieviai gaudytojai tikrai bijos eiti į kapines. Jos buvo visai šalia mūsų, stovėjo ten koplytėlė su visada atviromis durimis, joje – nedidelis altorėlis (dabar ši šv. Onos koplytėlė stovi naujosiose Rumšiškių kapinėse, šalia Jono Aisčio kapo). Tad susuktus į veleną siūlus tėvelis su broliais ten ir nunešė...

Jau sutemus atbildėjo tikrintojai. Rado audimo stakles be veleno ir, matyt, viską suprato. Iš pradžių klausinėjo ramiai, paskui jau ir piktai, grasino uždaryti tėvelį į areštinę, bet tėvai vis tiek neprasitarė, aiškino, kad audė široką kelnėms: vaikų daug, kaip visiems kelnes iš parduotuvės nupirks? Tad milicininkai su pagalbininkais uždrausto vaisiaus pradėjo ieškoti patys. Išvertė kambariukus, namo palėpę, tvartelį su prilipdyta prie jo daržinėle, bet nieko nerado.

Pradėjo šukuoti Nedėjos pakrantes, pasišviesdami prožektoriais, kiekvieną centimetrą iššukavo, nuėjo net į Kunigo kalną, tačiau grįžo tuščiomis rankomis... Kitą dieną mama poteriavo dėkodama Dievui už malonę ir apsaugą, kad tikrintojai buvo bedieviai ir bijojo naktį eiti į kapines. Jau kitą dieną gavome žinią iš Antano Banišausko, kad visi išvažiavo, tad skaručių audimo varstotas vėl sugaudė...
Tas mano vaikiškas pasaulis pokario metais buvo suskilęs lyg išmestas už klojimo veidrodis: rėmeliai dar geri, poliruoti, žvilgantys ir kvepiantys senovišku medžiu, tačiau stiklo paviršius apsiblausęs, sutrūkinėjęs, kad žiūrint į jį atrodydavai tarsi išvarytas iš namų elgeta. Melas buvo įsitrynęs į pokarinį gyvenimą lyg česnakas į surūdijusius lašinius. Kiekviename žingsnyje – melas, kiekviename žodyje – netiesa.

Vyresnieji gyveno siaubo apimti, o mažesnieji dar ne viską suprato. Mokyklose dešimtmečiams kabino ant kaklų raudonas skarutes, rodė pavyzdžiu tėvus išdavusį Pavliką Morozovą, draudė eiti į bažnyčią, melstis, niekino šventus paveikslus. Dejavo Bažnyčia, kunigus vežė „pas baltas meškas“, tuštėjo maldos namai, vienas kunigas turėjo aptarnauti kelias parapijas.

Nutilo bažnyčių vargonai, nes muziko pastangos groti šv. Mišioms buvo prilygintos veltėdžiavimui. Prie klebonijos gyvenę seserys Elena ir Domicelė Taparauskaitės nuo Livintų buvo vadinamos pročkutėmis, nes skalbė bažnytinius rakandus ir kunigėlio drabužius. Kaip partizano Antano Taparausko-Kirvio seserys ir pagalbininkės, jos dar 1946 metais buvo atsidūrusios Archangelsko lageryje.

Sugrįžusios į Lietuvą nerado vietos, kol neprisiglaudė prie bažnyčios... Vaikystėje, dar anos nepriklausomybės, o vėliau ir Smetonos laikais, mama nė dienos nebuvo lankiusi mokyklos. Mokėjo drukavotas raides, pavartydavo seną maldaknygę. Jau ištekėjusi, vieną rudenį lankė suaugusiųjų skaitymo ir rašymo kursus, tad pramoko rašyti, žinoma, be kablelių ir taškų.

Dabar sunku pasakyti, kodėl tėvai neleido Eleonoros į čia pat esančią Rumšiškių pradžios mokyklą. Žinoma, kad ji neveikė tik Pirmojo pasaulinio karo metu, iki pat 1917-jų, tada prasidėjo mokslas jau lietuvių kalba. Kai 1917 metų pabaigoje į Rumšiškes atkėlė mokytojauti literatą, spaudos darbuotoją, knygnešį Kostą Stiklių, miestelyje jis suorganizavo ir suaugusiųjų kursus, skatino blaivybę.

Dirbo čia tik vienerius metus. Tai jis mokytojaudamas Rumšiškėse tapo čia lietuviškos mokyklos pradininku. To meto suirutė, nepritekliai, sunkios darbo sąlygos negalėjo užgniaužti jo domėjimosi gyvenimu. Apie mokyklų reikalus, kultūros renginius jis rašė Kaune ėjusiame laikraštyje „Dabartis“, pasirašydamas slapyvardžiu Rumšiškės mokytojas bei jo variantais ar trumpiniais.

1918 m. gegužės 2 d. Kostas Stiklius apie rumšiškietes leidinyje „Lietuvaitė” rašė: „Netoli vasara. Ne viena lietuvaitė suka galvą, kuo čia pasipuošus? Kokius ir už kiek rūbus nusipirkus? O kam visa to? Užbaigdamas savo straipsnelį, atvirai pasakysiu: nors už didžiausius pinigus, puikiausius ir miesto rūbus nusipirksi, jie vis tiek nebus tokie gražūs, kaip lietuviški tautiniai apdarai...“ Išsaugojom mūsų mamos laišką, jau sovietiniais metais rašytą dukrai Joanai, tuo metu dirbusiai Jurbarke. Viso sąsiuvinio lapo puslapyje tebuvo vienas sakinys – tai parašytas be taškų ir kablelių, nepaklusnūs žodžiai pasvirę į abi puses.

Kažkodėl rytais raidės jai svirdavo į dešinę, o vakarais, kai po sunkių darbų audimo staklėse imdavosi plunksnos, jos virsdavo į kairę. Kartais skaitydama knygeles ar šventųjų gyvenimų istorijas, mama vedžiojo pirštu spausdinto lapo eilutes ir pusbalsiu šnabždėjo, garsiai vertė lapus ir dūsavo lyg sunkų darbą dirbdama...
Ir štai vieną tokį saulėtą sekmadienį, kai mes susispietę didžiajame kambaryje prie mamos ruošėme rytdienos pamokas, mums visai to nesitikint, troboje per radiją bažnytinis choras užgiedojo šventą giesmę: Sveika, Aušros žvaigžde šviesi, Tu linksmybe svieto esi...

Buvo vidudienis, Sumos bažnyčioje metas, tylus ir palaimintas laikas, nes dauguma mūsų kaimynų buvo miestelio bažnytėlėje, o negalintys ten nueiti – poteriavo namuose. Mama pusiau sėdomis gulėjo švariai paklotoje lovoje. Akimirką ji nesuprato, kas vyksta, kaip iš ant sienos kabančios dėžutės plaukia šventos giesmės, kurias galėjai girdėti tik per „Amerikos balsą“, jei gerą radijo aparatą turėjai ir tamsų kampą, kad niekas tavo nuodėmės neišgirstų ir nepraneštų, kur reikia.

Štai tada per laidinį radiją transliuotose pamaldose girdėjosi, kaip kunigas beldžia į klausyklos kampą, kviesdamas išpažinties kitą klūpantį. Moterys klaupiasi, trūkčiojančiu balsu šnabžda savo nuodėmes. Diktorius kalba liūdnai, pasakoja visiems dabar žinomą Veronikos istoriją: „... Veronika jau nieko nebesuprato, nei ką jai kalbėjo kunigas, nei kuo grasė.

Gerai nenugirdo, ir kokią atgailą jai įsakė. Jam minutytę nutilus, nenuklausiusi jo paskutinių žodžių, buvo pradėjusi Veronika aiškinti, kad gal jai reikėsią per marias plaukti į Ameriką, kad tokioj kelionėj esą galima numirti arba paskęsti, bet klebonas vėl ją nutraukė ir, visas išsišiepęs, prisikišęs prie langelio, švilpiančiu, užkimusiu balsu pasakė: – Klaupkis, sakau, paleistuve, negausi išrišimo, aš tave tik palaiminsiu! Atsiklaupė Veronika ir pasilenkusi nežinojo, ką daryti: ar muštis į krūtinę ir kalbėti „Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlės“, ar kita ką, bet tuojau išgirdo kunigo ženklą eiti nuo klausyklos. Pasikėlė Veronika nuo suoleliuko visa nukaitusi, apsiašarojusi; kasos iširo, skarelė nuo galvos nusmuko, pabiro smeigės.

Atsistojusi ir šiek tiek sutvarkiusi plaukus, norėjo dar padėkoti, pabučiuoti kunigui ranką, bet klebonas piktai ją atitraukė, ir mergina, dar labiau susigėdusi, nuėjo šalin...“ Taip pirmą kartą Antano Vienuolio „Paskenduolės“ istorija kartu su šventomis giesmėmis atėjo per radiją į mūsų namus. Mama, atsimenu, kartu giedojo, žegnojosi ir labai gailėjo į „nuodėmę save įstūmusios“ Veronikos.

Jos akys buvo pilnos ašarų, tačiau ji jų gėdijosi, suko galvą į šalį ar slėpė po sunkios pagalvės kraštu. Niekaip nesuprato, kodėl kunigas pasmerkė vargšę merginą, išsigandusią dėl ją užgriuvusios nelaimės, kalbančios ir tikinčios ilga kelione į Ameriką pas mylimąjį. Pirmą kartą girdint vaidinimą, mamos žvilgsnis blaškėsi po kambarį, ji vis dar tikėjosi geros istorijos pabaigos, tačiau su kiekvienu sakiniu ir diktoriaus tariamu užuojautos žodžiu ta viltis blėso. Paskutinius apsakymo žodžius ji palydėjo ne keliomis per skruostą nuriedėjusiomis ašaromis, o kukčiojimu. Jos vaizduotę, matyt, degino ne tik šventų giesmių giedojimas. (Bus daugiau)
Stanislovas ABROMAVIČIUS

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite