Angle down Atgal

Sušaudytos Lietuvos Vyriausybės – šimtas politikų!

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra parengęs parodą, skirtą okupacijų laikotarpiu sušaudytiems, numarintiems, kankintiems Lietuvos Respublikos ministrų kabinetų nariams atminti. Per 22 prieškario nepriklausomybės metus buvo suformuotas 21 ministrų kabinetas, kuriuose ministrais yra dirbę šimtas politikų. Ministrai buvo išsilavinę, baigę aukštuosius mokslus, mokėjo ne vieną užsienio kalbą, reiškėsi spaudoje, mokslo darbuose. Taigi, kiekvienas jų įnešė svarų indėlį į Lietuvos valstybės gyvenimą.

Prieš šimtą metų, 1919-ųjų pirmomis dienomis, iš lenkų okupuoto Vilniaus pasitraukė ką tik sudaryta laikinoji Vyriausybė. Kaunas de facto tapo Lietuvos valstybės institucijų darbo vieta, valstybės sostine, bet laikinai.

Pirmąjį atkurtos Lietuvos Respublikos ministrų kabinetą sudarė tik septyni nariai. Ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras kartu ėjo užsienio ir krašto apsaugos ministrų pareigas. Tai buvo plačių pažiūrų politikas, labai išsilavinęs, tačiau be galo ambicingas žmogus. Sunku dabar paaiškinti, kodėl jis kartu su žmona sovietams okupavus Lietuvą grįžo iš užsienio. Tik išlipęs iš traukinio Kaune buvo suimtas ir įkalintas lageriuose. 1942 metais visiškai išsekęs mirė Maskvos Butyrkų kalėjime.

A. Voldemaras – vienas iš trylikos buvusių ministrų, mirusių lageriuose ir tremtyje. Šešiolika ministrų iškart sušaudė. Vienuolikai lemta po kalinimo ir tremties grįžti į Lietuvą numirti. Tik vienas iš jų – paskutinysis užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys – sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, mirė 1991-ųjų balandžio 30 d. Beje, Juozas Urbšys su žmona kalėjo net septyniuose tuose pačiuose kalėjimuose, bet vienas apie kitą beveik nieko nežinojo...

Paroda labai informatyvi ir įdomi: pristatomi visi represijas patyrę ministrai, aukštieji valdininkai, kunigai, jų likimas po okupacijos, pateiktos fotografijos, istorinė dokumentika. Planuojama šios parodos pagrindu išleisti atskirą knygą 1918–1940 metų Lietuvos Vyriausybės nariams atminti.

Visą Lietuvos didžiųjų protų naikinimo tinklą suplanavo ir valdė komunistų partijos, jos CK ir Maskvos statytiniai. Tą rodo tarp kitų dokumentų parodoje esantis jau (!) 1940 metų birželio 16-osios vidaus reikalų ministro M. Gedvilo pasirašytas raštas prezidentui J. Paleckiui. Štai jis: „Valstybės saugumo sumetimais laikau, kad buvusį Respublikos ministrą pirmininką A. Merkį ir užsienio reikalų ministrą Urbšį kartu su šeimomis reikia išsiųsti iš Lietuvos teritorijos, kaipo pavojingus Lietuvos valstybei, ir Sovietų sąjungoj apgyvendinti. Prašau tamstos, pone Prezidente, sutikimo. Parašas“. Tą pačią dieną J. Paleckis uždėjo rezoliuciją: „tvirtinu ir sutinku“, ir kitą dieną Merkių šeima buvo ištremta į Rusiją, ten ir mirė.

Iš archyviniais dokumentais atskleistų šiurpių Lietuvos ministrų kankinimų lageriuose – tiek psichologinių, tiek fizinių – kartais atrodo, kad geriau būti iškart sušaudytam nei numarintam kalėjime. Intensyviausiai kaliniai šaudyti karo metu. 1941-ųjų birželį varant suimtųjų koloną sušaudyti vietoje Nepriklausomybės akto signataras, buvęs švietimo ministras Kazys Bizauskas, krašto apsaugos ministras Balys Giedraitis, Maskvos Butyrkų kalėjime – Antanas Tamošaitis, Kazimieras Skučas, Julius Čaplikas, kitur Rusijos gilumoje – Jonas Masiliūnas, Vytautas Petrulis, Minske – Steponas Rusteika. Pirmąjį nepaprastąjį ir įgaliotąjį ministrą Italijoje Voldemarą Čarneckį sušaudė Sverdlovskio kalėjime.

Dėl bado, ligų, nepakeliamai sunkaus darbo lageriuose mirė trijose Vyriausybėse susisiekimo ministro pareigas ėjęs mūsų kraštietis, iš Pašlūžmio kaimo kilęs (ten ir mokyklą pastatęs) Jokūbas Stanišauskis, suimtas 1941 m. birželio 18 d. Išvežtas į Tugačo lagerį Krasnojarsko krašte, vėliau – į Rešotų lagerį, po metų – į Kansko kalėjimą. 1943 m. balandžio 15 d. mirė tame kalėjime, taip ir nesulaukęs realios bausmės paskelbimo. Panašiai 11 metų kalėjo prezidentas Aleksandras Stulginskis, vėliau nuteistas 25 metams.

Rusijos visuomeninės organizacijos „Memorial“ narių pastangomis nustatyta, kad karo metais Sverdlovsko NKVD kalėjimuose sušaudyti 77 Lietuvos piliečiai, tarp jų aštuoni buvę ministrai.

Golgotos kelius lageriuose nuėjo po Stalino mirties paleisti į laisvę Lietuvos Vyriausybės nariai: Nepriklausomybės akto signataras, užsienio reikalų ministras Petras Klimas, žemės ūkio ministras Jonas Aleksa, teisingumo ministras Stasys Šilingas, Lietuvos banko kūrėjas Vladas Jurgutis, ministras Leonas Bistras. Taip pat senokai iš aktyvios politinės veiklos pasitraukęs ir Jokūbavo dvare ūkininkavęs Nepriklausomybės akto signataras, Steigiamojo Seimo pirmininkas, Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis. Atrodė, jau niekaip nepavojingas, bet sovietai jį surado,1941-ųjų birželį su šeimos nariais išvežė į lagerį Krasnojarsko krašte. Kaip „socialiai pavojingi elementai“ suimti ir kalinti kiti niekur nesislapstę buvę ministrai. Apdairesni 1944-aisiais sovietams grįžtant pasitraukė į Vakarus. Tarp jų Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius.

Nežinomas vėlesnis buvusio susisiekimo ministro Benedikto Tamošaičio gyvenimas. Likimo ironija – pirmasis Pašto, telegrafo ir telefono valdybos viršininkas, išleidęs knygą apie Morzės abėcėlę, apie save nėra palikęs jokių žinių.

  • Daugumos suimtųjų tardymai ir apklausos pradėtos vykdyti tik juos atvežus į lagerius ar kalėjimus. Visiems ministrams kaltinimai buvo formuluojami pagal garsųjį 58-ąjį straipsnį ir atitinkamus šio straipsnio papunkčius: „liaudies priešas“, „tėvynės išdavikas“, „socialiai pavojingas elementas“ ir kt. Visiems grėsė aukščiausia – mirties bausmė.
comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite