Į knygą „Aš jus myliu!“ sudėta daug Marijos Marcevičienės širdies.
Angle down Atgal

Su meile ir pagarba

Kiekvienos šeimos, ypač – motinų – gyvenime visam laikui išlieka atsiminimas apie savo vaikų gydytoją. Žmogų, su kuriuo dalinaisi nerimu dėl tau paties svarbiausio dalyko pasaulyje – vaiko sveikatos, į kurį rėmeisi, kurio vienintelio ieškojai, kai į duris pasibelsdavo liga.

Nesvarbu, kokia – juk tėvams lengvų ir nereikšmingų vaiko ligų nebūna. Didelė laimė, jei gyvenimo kelyje pasiseka sutikti tokį gydytoją, kuriuo gali tikėti ir pasitikėti. Besąlygiškai.

Daugiau negu savimi. Ir kurio tas besąlygiškas pasitikėjimas neužkelia ant arogancijos pjedestalo – tiesiog jis būna šalia tavęs, su tavimi, kai reikia, nepalikdamas nė mažiausios abejonės, kad gali būti kitaip. Mediko gyvenimas ypatingas tuo, kad pacientai labai savanaudiški: bėdos ištiktas žmogus iš gydytojo reikalauja jo viso, nes kai skauda, turi būti pats svarbiausias, vienintelis, reikšmingiausias savo daktaro (iki šiol juos taip tebevadiname) būtyje. Ir ypač – kai skauda tavo vaikui. Ne kiekvieno pečiams tai pakelti.

Tačiau mes, kaišiadoriečiai, esam laimingi, turėję ToKIĄ savo vaikų gydytoją – Mariją Bagdonienę. Todėl, kai Kaišiadorių vyskupijos Šeimos centras paskelbė, jog vyks atsiminimų knygos „Aš jus myliu“ apie gydytoją Marytė Bagdonienę pristatymas, nekilo nė minties, kad būtų galima nenueiti. Tarsi į susitikimą su daugeliui mūsų tokiu svarbiu žmogumi, kurį dar taip norėtųsi bent iš tolo retsykiais pamatyti miesto gatvėse...

Ir tą paskutinį nueinančių metų sekmadienį ji buvo su mumis, tarp mūsų. Tarsi padrąsinantis rankos paspaudimas kažkada, prie karščiuojančio vaiko lovos – gydytojos vaikaičių išdalinti obuoliai – Marytės Bagdonienės – jauniausios Lietuvos tremtinės (ištremta buvo vos trijų parų amžiaus) išsvajotos tėviškės vaisiai; skambančios jos mylėtos dainos ir Eugenijos Švelnikienės bei Gintaro Kublicko iš knygos skaitomi atsiminimai.

–Kiekvienas žmogus gyvendamas rašo savo istoriją, - knygos pristatymo šventėje, į kurią tiek daug meilės ir rūpesčio sudėjo šviesios atminties gydytojos artimieji, ypač – dukra Judita Bernatonienė, Kaišiadorių vyskupijos šeimos centro vadovė, kalbėjo Kaišiadorių katedros klebonas mons. Rimvydas Jurkevičius. – Ji dalino save. Kovojo už tą didžiąją vertybę – už žmogų, už gyvybę, kuri dar negali apsiginti.

Daug vietos savo kalboje skyręs gydytojos veiklai už užsimezgusios gyvybės išsaugojimą, jos teisę gyventi, monsinjoras pasidalijo ir jautria savo istorija, kai jo motinai buvo patarta vardan savo sveikatos atsisakyti užsimezgusio kūdikio. Tąsyk meilė jam, dar negimusiam savo vaikui, buvo stipresnė... Ir kas geriau, tikriau, nei žmogus, atėjęs į pasaulį didžiulio tikėjimo dėka, begali įvertinti tą neįkainojamą darbą, kurį Marytė atliko dirbdama Šeimos centre ir kovodama, kad kiekviena užsimezgusi gyvybė turi teisę išvysti pasaulį ir tapti jo dalimi?

„2007 metais gydytojai Marytei Bagdonienei už ilgametę veiklą Kaišiadorių vyskupijos sielovadoje buvo įteiktas Popiežiaus Benedikto XIV apdovanojimas – Kryžiaus ženklas „Už bažnyčią ir Popiežių“- Pro Ecclecia et Pontifice. Toks apdovanojimas buvo įteiktas pirmą kartą Kaišiadorių vyskupijoje ir pasilieka šios iškilios moters gyvenimo, pašvęsto Dievui ir artimui, liudijimu“, - atsiminimų knygoje rašo Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis.

– Marytė Bagdonienė man yra labai brangus žmogus, - sakė gydytoja, Lietuvos Respublikos Seimo narė Laimutė Matkevičienė, gerai pažinojusi M. Bagdonienę. – Knygos pristatymas sutampa su Šeimos diena.

Džiaugiuosi, kad iš šios knygos sklinda meilė. Atsiminimų akimirkomis dalijosi dukra J. Bernatonienė, vaikaičiai, o iš knygos skaitomi fragmentai tarsi spalvoti mozaikos gabalėliai sudėliojo neilgo, tačiau labai prasmingo Marytės Bagdonienės gyvenimo knygą: nuo tremties ir vaikystės Sibire (į Lietuvą, į Aukštadvario seniūnijos Vaitkūnų kaimą, sugrįžo 1958-aisiais, būdama jau dešimties); mokslų Užuguosčio vidurinėje mokykloje; medicinos studijų universitete iki gydytojos darbo Kasčiukiškėse, Kaišiadoryse; vyskupijos Carito, Šeimos centro kūrimo, darbo juose. Iki tos paskutinės žinutės, išsiųstos jau beveik ant Anapilio slenksčio „Aš jus myliu!”. Šie žodžiai ir tapo knygos pavadinimu.
„Ji sugebėjo gydyti žmonių kūnus ir sielas. (...) Aš jos meilės žmogui niekada nepamiršiu“, - atsiminimuose rašo buvusi klasės draugė Marytė Vaicekauskienė. Buvusių jaunystės draugų, kolegų atsiminimuose dažnai minima ir Marytės Bagdonienės meilė gėlėms, kurias ji rūpestingai puoselėjo ir kuriomis džiaugėsi. Būtent ta meilė ir tapo pagrindu talentingos a.a. žurnalistės Ramunės Lazauskaitės straipsnio pavadinimui „Tėviškės bijūnai“.

Straipsnį taip pat randame knygoje „Eidama į gydytojos namus, maniau, kad puikių gėlių tai prisižiūrėsiu. Kokių bemaž juodų aksominių rožių – ant tokio ilgo koto, kad žiedo reiks dairytis atlošus galvą. Bet nedidelėj pereinamoj Bagdonų svetainėj mirko tik trys bijūnai pusiau laukiniai, tuščiais rusvais tarsi erškėtrožių žiedais. Bet jais Marytė Bagdonienė pasidžiaugė pirmiausiai. „Aš juk saviškė, iš Vaitkūnų kilus.

Vakar užsuko buvusi kaimynė. Tai ji ir užvežė tuos bijūnus, sako, nuo namų, kur tu gimei“. Neįprastos lauktuvės – ar ne tiesa? Žmogus, iš kaimo išsiruošęs miestan, veža ne skerstuves, ne kaimiškus gardėsius, o eina porą kilometrų ir senoj tėviškėj ieško belaukėjančių gėlių. o gal ne lauktuvės – gal žmogus, kuriam jos skirtos, yra neįprastas?“ Į knygos pristatymą gausiai susirinkę kaišiadoriečiai, vienaip ar kitaip bendravę su gydytoja Maryte Bagdoniene, bendradarbiavę, ją pažinoję, kiekvienas mintyse perbėgo tų atsiminimų bangomis. Rajono savivaldybės meras Vytenis Tomkus taip pat prisiminė, kaip dar vaikystėje jo mama, talkininkavusi vyskupijos Caritui, sūnų atsivesdavo su savimi, tad tekdavo matyti ir gydytoją Marytę Bagdonienę.

– Džiugu, kad gerus darbus tęsia šeima, dukra Judita, - knygos pristatyme kalbėjo meras, už tai, kad knyga išvydo dienos šviesą, dėkodamas Juditai Bernatonienei, Marijai Savickienei, Alinai Pavasarytei ir ypač – Marijai Marcevičienei, be kurios leidinys vargu ar būtų pasirodęs. Savo kalbą V. Tomkus užbaigė viltingais žodžiais, kuriuos susirinkusieji palydėjo vieningais plojimais: – Labai lauktume paraiškos, kad gydytojai Marytei Bagdonienei būtų suteiktas Kaišiadorių rajono Garbės piliečio vardas, - sakė jis. Tai būtų didžiulė dovana visiems, pažinojusiems Gydytoją.

Autorės nuotr.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite