Angle down Atgal

Stefano Zweigo „Nepažįstamosios laiškas“ – apie tamsiąsias žmogaus prigimties gelmes

Leidyklos VAGA grožinės literatūros lentyna papildyta dar viena dėmesį kaustančia knyga. Skaitytojų vertinimui pristatomas austrų dramaturgo, žurnalisto, biografo ir didžiulio pripažinimo sulaukusio rašytojo Stefano Zweigo novelių rinkinys „Nepažįstamosios laiškas“.

Skaitydamas devynias noveles, kiekvienas literatūros gurmanas patirs paperkančią autoriaus galią įsiskverbti į kiekvieno veikėjo mintis. Vidiniai konfliktai ir išoriniam pasauliui nutylimi išgyvenimai tampa pagrindiniu Stefano Zweigo plunksnos taikiniu: „Irenė pirko tik laiką, atokvėpį, dvi, tris dienas, gal savaitę atvangos. Bet koks siaubingai bevertis tas laikas, kupinas kančių ir įtampos! Ji neįstengė nei skaityti, nei nusitverti kito kokio darbo, baimė lyg koks demonas nedavė jai ramybės. Ji jautėsi kaip ligonė. Kartais jai taip smarkiai imdavo plakti širdis, kad turėdavo atsisėsti, nerimas tarsi ištirpinto švino pripylė visus jos sąnarius, bet nors ir pavargusi ligi skausmo, ji negalėdavo užmigti. Ir nors jos nervai drebėjo, ji turėjo šypsotis ir dėtis smagi, ir niekas netgi nenujautė, kokiomis neapsakomomis pastangomis ji vaidino tą linksmumą, kiek heroizmo reikalavo tas kasdieninis ir vis dėlto betikslis savęs prievartavimas. Iš visų aplinkinių tik vienas žmogus atrodė jai, šiek tiek numanė, kas dedasi jos sieloje, ir numanė vien todėl, kad ją stebėjo. Ji jautė, kad vyras visą laiką apie ją galvoja, lygiai kaip ir ji apie jį, ir, tai žinodama, stengėsi būti dar atsargesnė. Dieną ir naktį jie sekė ir tykojo kits kitą, ir, kiekvienas stengėsi išgauti kito paslaptį ir nuslėpti savąją. Vyras irgi pasikeitė pastaruoju metu. Grėsmingas inkvizitoriškų dienų griežtumas užleido vietą savotiškam gerumui ir rūpestingumui, kurie nejučiomis priminė jai tas dienas, kai juodu buvo sužadėtiniai. Jis elgėsi su ja kaip su ligoniu, jo rūpestingumas stačiai trikdė ją. Irenę nukrėsdavo keistas šiurpas, kai ji pamatydavo, kaip jis kartais šnibždėte pašnibžda jai išganingą žodį, kaip masina ją prisipažinti; suprato jo norus ir džiaugėsi, kad jis toks geras. Bet taip pat juto, jog sykiu su šituo prielankiu jausmu jai didėja gėdos jausmas, kuris dabar dar stipriau užčiaupia jai lūpas negu pirmiau nepasitikėjimas.“

„Nepažįstamosios laiško“ novelėse ryškus išpažinties motyvas; kankinami skausmingų išgyvenimų veikėjai dažnai atsiveria ir išsipasakoja nepažįstamiems klausytojams. Atverties, išsikalbėjimo momentai, lyg psichoterapija padeda ištverti į dienos šviesą iškilusias praeities nuoskaudas, o istorijos papasakojimo laukimas yra tolygus detektyvo atomazgos laukimui: „Jis paėmė iš manęs cigaretę. Aš jam uždegiau. Vėl virpančioje šviesoje pasirodė jo veidas, atitrūkęs nuo juodo fono; tik šįsyk jis buvo visai atsigręžęs į mane. Akys anapus akinių godžiai ir su kažkokia beprotiška jėga įsmigo man į veidą. Mane pagavo siaubas. Jutau, kad žmogus nori kalbėti, turi kalbėti. Ir žinojau, kad jam bus lengviau, jei aš tylėsiu. Mudu vėl susėdome. Jis turėjo dar vieną krėslą ir jį pasiūlė man. Mūsų cigaretės švyksojo, ir, iš to, kaip krūpsėjo šviesos žiedelis nuo jo cigaretės, supratau, kad jo ranka dreba. Bet aš tylėjau, tylėjo ir jis. Paskui staiga negarsiai paklausė: –Jūs labai pavargęs? – Ne, anaiptol. – Balsas tamsoje vėl kurį laiką patylėjo. – Aš norėčiau kai ko paklausti... Tai yra norėčiau jums kai ką papasakoti. Žinau, gerai žinau, kad kvailystė kreiptis į pirmą sutiktą žmogų, bet... mano spichinė būsena tokia sunki... Aš priėjau ligi paskutiniosios, ir man būtinai reikia su kuo nors pasikalbėti... Jūs viską suprasite, kai aš... Taip, kai aš jums papasakosiu... Žinau, kad jūs man negalite niekuo padėti... bet man jau ligą įvarė tas tylėjimas... o ligonis visada juokingas kitų akyse...

Aš pertraukiau jį ir paprašiau, kad jis nesigraužtų. Tegu pasakoja nesivaržydamas... aš, žinoma, negalįs nieko pažadėti, bet vis dėlto kiekvieno žmogaus pareiga – pasiūlyti savo pagalbą.“

Pasakojamos istorijos – skausmingos ir sukrečiančios. Stefano Zweigo veikėjai – slegiančių patirčių, o kartais tragiškos lemties akivaizdoje atsidūrusios ryškios, aistrų ir gyvenimo išbandymų alinamos asmenybės, o atsivėrimo momentas – įstabi ir netikėta stiprybės išraiška. Nevilties, baimės, tragizmo nuojautų kupina kiekviena novelė. Stefanas Zweigas tarsi skalpeliu perrėžia tamsiausius vidinio žmogaus pasaulio užkaborius: „Žinia, kad jai vienai pavesta rūpints šeimininku, sunkiai judantį Kresčencos protą stačiai žadinte pažadino. Atrodė, kad iki šiol visi jos gyvybiniai syvai buvo uždaryti stebuklingame inde ir dabar, juos sunkiai sukrėtus, iš jo dugno, iš pačių jos būtybės gelmių, pakilo ten susikaupusi aistra ir visiškai ją pakeitė. Apdujimas, nerangumas staiga tirpte nutirpo nuo jos kietų, įšalusių sąnarių; atrodė, kad ši žinia įelektrino ją, ir staiga jos judesiai pasidarė lankstūs, o eisena lengva. <...> O kai vėlai vakare sugrįžo iš stoties baronas ir, duodamas paslaugiai pribėgusiai Kresčencai lazdą ir apsiaustą, lengviau atsiduso ir pasakė: „Laimingai išgabenau!“ – įvyko kažkas nepaprasto: tvirtai sučiauptos Kresčencos lūpos, niekados ligi šiol nesijuokusios, kaip visų gyvulių, pradėjo smarkai timpčioti ir plėstis. Burna persikreipė, išsitęsė – ir staiga idiotiškai nušvitusiame jos veide pasirodė tokia atvira ir džiaugsminga šypsena, kad baronui nesmagu pasidarė; jis susigėdo per daug atvirai pasisakęs ir tylėdamas nuėjo į savo kambarį. <...> Gal ji juto pasitenkinimą, kad kiekvieną rytą pamatydavo nekenčiamos šeimininkės patalą išniekintą čia vienos, čia kitos atsitiktinės viešnios, o gal jai pačiai pabusdavo slapti geismai, bet, šiaip ar taip, ta dievobaiminga, griežta senmergė su kažkokiu aistringu uolumu talkindavo savo ponui visuose jo nuotykiuose.“

Novelių rinkiniui „Nepažįstamosios laiškas“ neliks abejingi skaitytojai, kurie domisi psichologiniais trileriais, tamsių žmogiškosios prigimties aspektų išryškinimu. Stefano Zweigo novelės patiks ir tiems, kam artimos Zigmundo Freudo psichoanalizės įžvalgos. Kiekviena novelė verste privers leistis į vidinių konfliktų blaškomas žmogiškosios prigimties gelmes.

Stefan Zweig, „Nepažįstamosios laiškas“, iš vokiečių kalbos vertė Vytautas Petrauskas, leidykla VAGA, 2021.

Remiamas turinys

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite