Angle down Atgal

Spalvota zarasiškės Jolitos Kazulėnienės kasdienybė

Zarasų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko kraštietės Jolitos Kazulėnienės dailės darbų parodos „Spalvota kasdienybė“ uždarymas. Daugelis J. Kazulėnienę pažįsta kaip nuostabių riešinių autorę. Jos riešinės prieš keletą metų puošė bibliotekos stiklo vitriną. Birželio 2 d. vakarą auksarankė Jolita suspindėjo nauju amplua – zarasiškiams pristatė per pastaruosius kelerius metus sukurtas mandalas ir tapybos darbus.

Viešosios bibliotekos atstovė ryšiams su visuomene Inesa Dumbravienė kalbino parodos autorę.

Kokia Jūsų dienų kasdienybė?

Vienareikšmiškai galiu pasakyti – spalvota. Kai kas dieną gyveni, atrodo neturi tiek daug spalvų. Vieną dieną sugalvojau ištraukti darbus ir pasikabinti namuose ant tuščios baltos sienos, priėjęs vyras Darius pasakė: „Reikia vežti parodon“. Kitą dieną sulaukiau skambučio iš viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėjos Saulės Pelekienės, kuri pasiūlė surengti savo personalinę parodą. Likimas, ar gražus sutapimas? Su jauduliu besiruošdama šiai parodai supratau, kokia mano spalvota kasdienybė. Kiek daug spalvų mane supa.

Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas ir kodėl tampa Jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?

Mano darbuose atsispindi gamta. Tai kas yra tobuliausia pasaulyje. Ji įkvepia mane kūrybai. Aš nemoku piešti žmonių, pastatų. Dažniausiai įkvėpimas ateina tada, kai neturi laiko.

Ar galėtumėt atskleisti vieno iš darbų atsiradimo istoriją, mintį?

Parodos autorė leido žiūrovui išrinkti vieną darbą. Daugumai patiko angelas.

Dalyvavau Zarasų Fausto Latėno meno mokyklos mokytojos Petrutės Sekonienės organizuotoje dailės pamokoje. Pirmiausia atsirado fonas. Žaismas su melsva, balta, violetine spalvomis. Iš tamsesnės perėjimas į šviesesnę. Tarsi iš tamsos – į šviesą. Taip patiko fonas, kad jau galvojau čia jau ir yra paveikslas. Tačiau P. Sekonienė priminė, kad tema yra angelas (šypsojosi pašnekovė). Pagalvojau, kad nemoku piešti angelų. Gimė puiki mintis, panardinti delną į akrilą... taip gimė angelo sparnai.

Ką reiškia mandalos tavo gyvenime? Kas paskatino ir kaip išmokai mandalų piešimo metodikos?

Žodis mandala“ kilęs iš sanskrito kalbos ir reiškia šventą apskritimą. Ratas – viena svarbiausių kūrybos formų, simbolizuojančių patį gyvenimą. Nors plačiai paplitęs suvokimas, jog tai išskirtinai rytų kultūros elementas, mandalos atitikmenų galima rasti įvairiose pasaulio kultūrose. Turint omeny artimą lietuvių ir sanskrito kalbų ryšį, „mandalą“ lengvai išversime į lietuvių kalbą – tai „mano dalia“. Lietuviškas atitikmuo – rėdos ratas. Visaapimančią mandalos simbolio savybę įžvelgė ir analitinės psichologijos pradininkas Karlas Gustavas Jungas. Šis psichologas tvirtino, kad mandalos nepasiduoda jokiam ketinimui. Jų nenupieši pagal kažką, tiesiog pieši pagal save. Jos niekada nebus vienodos. Mandalos yra tavo atspindys, veidrodis, langas į vidinį pasaulį. Ir dabar aš jaučiuosi tarsi nuoga. Kas mane artimiau pažįsta, gali matyti ir perskaityti kiaurai.

Karantino metu, kai sustojo laikas ir darbai, norėjau daugiau laiko skirti sau. Paėmiau popieriaus lapuką ir pamėginau piešti. Kaip tik tuo pačiu metu Vilniaus universiteto dėstytoja, vertėja Viktorija Gercmanienė socialiniame tinkle Facebook sukūrė uždarą grupę „Mandalų piešimas“. Ji mane ir supažindino. Dalis mandalų pieštos su skriestuvu, kitos – ranka.

Kuris darbas Jums pačiai mieliausias ar gal tiesiog kažkuo ypatingesnis, kurį galėtumėte išskirti iš kitų?

Aš žinau, kad visiems labai patinka drobėje pieštos pienės. Lietuvoje pienės nėra vertinamos. Mes galime turėti kiaulpienių arbatą, iš lapų – salotas, žiedų – medų, iš baltų pražilusių galvučių sugalvoti norą ir pūsti. Drobėje kiaulpienės man atrodo kaip joninių nakties laužas. Gyvos, liepsnojančios, traukiančios akį.

Man asmeniškai labiausiai patinka mandala „Sri Yantra“, kuri pareikalavo trijų dienų kruopštaus darbo. Tai preciziškai tiksliai atliktas darbas. Jeigu milimetrai nesueina, nesusideda ir kampai. Šri jantra – tai deivė Tripura Sundari arba Lalitos kūnas. Ši deivė yra viena iš pagrindinių indų moteriškų dievybių. Ji Vaizduojama kaip šešiolikmetė gražuolė.

Kaip Jūs viską spėjate? Ir ūkininkaujate, ir dirbate, ir vaikus auginate, ir knygas skaitote, ir dar kuriate.

Jeigu turėčiau laiko daugiau ir daryčiau tai ką noriu, matyt, paveikslų čia būtų daugiau ir darbai atrodytų solidesni, daugiau įsigilinta. Darbuose daug paslėptų dalykų, perplaukta per akrilą, guašą tik paviršiumi.

Prieš organizuojant darbų parodą „Spalvota kasdienybė“, autorė norėjo, kad šalia būtų išdėliotos per pastaruosius metus perskaitytos knygos. Kada atsirado toks glaudus ryšys su knyga?

Man atrodo kad tapybos darbai, mandalos ir knyga labai dera tarpusavyje. Gaila, kad dėl asmeninių priežasčių nepavyko surengti parodos atidarymo Nacionalinės bibliotekų savaitės metu.

Mano spalvotoje kasdienybėje įsilieja ir knygų skaitymas. Karantino metu žymėjausi knygas ir pastebėjau, kad ne taip ir mažai jų perskaičiau. Net 80. Skaityti pradėjau penkerių metų. Ypatingai patinka Raimondo Čandlerio, Agatos Kristi detektyvai. Esu ne tik perskaičiusi, bet ir peržiūrėjus filmus, ir ne vieną sykį. Marko Tveno apysaką „Heklberio Fino nuotykiai“ esu skaičiusi net septynis kartus.

Dėkojame Jolitai Kazulėnienei už kūrybinį bendradarbiavimą. Linkime kuo daugiau įkvėpimo, laiko realizuoti savo sumanymus ir idėjas.

Inesa Dumbravienė,

Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos atstovė ryšiams su visuomene

Nuotraukos autorės ir Danutės Kiltinavičienės

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite