Angle down Atgal

Šilalėje „Padėkos lašo“ nominacija įteikta Onai Etminienei

Ona Etminienė, Šilalės rajono ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus padėjėja, apdovanota „Padėkos lašu“, kartu jai įteikta Šilalės rajono savivaldybės mero Algirdo Meiženio bei Savivaldybės administracijos direktoriaus Valdemaro Jasevičiaus padėka. Kas matė ją ligoninėje pandemijos protrūkio metu, nė neklausia – už ką.

Šiandien Ona gali mums visiems pasakyti, kaip tai yra būti pirmojoje pavojaus linijoje. Ir kodėl taip atsitinka, kad vieni nugyvename ramų, saugų gyvenimą, o kiti būtinai atsidurs per žingsnį nuo pavojingos ligos ar mirties?

– Man pasakė, kad slaugos skyriuje nebėra kam dirbti, ir aš supratau, kad reikia eiti. Ten jau visi sirgo, – sako Ona.

Mūsų Onutė – taip ją vadina ligoninės kolegos.

– Mūsų Onutė iš tiesų dirba Terapijos skyriuje, – sako ligoninės slaugos administratorė Veronika Kozlovienė, rekomendavusi Onutę „Padėkos lašo| nominacijai. – Bet kai pirmasis pandemijos smūgis teko Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriui, kai ten ėmė sirgti ne tik pacientai, bet ir darbuotojai, mūsų Onutė viską suprato be žodžių. Ji toks žmogus, kad nereikia daug aiškinti. Reikia tai reikia – ji ir nuėjo.

Dabar sugrįžo į Terapijos skyrių. Į antrąjį, į tą „kovidinį“. Kitame, „švariajame“, žmonės serga ne kovidu – kitomis ligomis, bet Onutei vėl teko sunkiausia vieta. Nepagalvojo apie pavojų? Juk kiti nuo kovido ligonių bėga kuo toliau.

– Matot, kai dirbi už save ir už kitą kolegą, kai nėra kada atsikvėpti, tai nėra kada ir apie baimes galvoti, – sako Onutė. – Eini ir eini, dirbi ir dirbi.

Išgirdusi apie „Padėkos lašo“ nominaciją, ji labai nustebo. Prisipažįsta, kad buvo sutrikusi.

– Net nežinojau, džiaugtis ar ką, – sako ji šiandien. – Pirmoji mintis – už ką? Juk darau tai, kas man priklauso.

Visgi ji pripažįsta, kad darbas sunkus, gal ne kiekvienam.

– Taip, ligonių slauga yra sunkiausias darbas, – sako.

O jeigu ligonis sunkus, jeigu jį reikia kilnoti, prausti, o pats esi nuo galvos iki kojų apsitaisęs apsauginiais skafandrais? Ir taip – visą parą!

– Nusiimi respiratorių, išpili prakaitą, – sako kantrioji slaugė padėjėja. – Juk aš ir virusu neužsikrėčiau – matyt, visus virusus prakaituote išprakaitavau.

Ar daug kas iš mūsų galėtume taip visą parą?

Bet juk tas darbas dar turi gerųjų, šviesiųjų spalvų!

– O taip, – sako Onute visų vadinama padėjėja. – Užeini į palatą ir matai – žmonės apsidžiaugia. Jie laukė tavęs, jiems reikia pagalbos. Kitų akys net pražįsta džiaugsmu. Pasakai ką nors švelnaus, malonaus, jie tau – tuo pačiu. Į gera žmonės visada tik geru atsako. Šimtus, tūkstančius kartų patyriau tokias akimirkas, – džiaugiasi „Padėkos lašo“ nominantė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Sponsored video

Taip pat skaitykite