Angle down Atgal

Šiaulių knygų mugėje kalbėsimės su pasaulinio garso akordeonistu Martynu Levickiu

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (Aušros al. 62) 2019 m. lapkričio 16 d. nuo 10.30 val. šiauliečius ir miesto svečius kviečia į kasmetinę Šiaulių knygų mugę. Šiemet į mugę atvyksta vienas garsiausių Lietuvos ir pasaulio akordeonistų, karjerą pradėjęs Šiauliuose – Martynas Levickis, su kuriuo mugėje diskutuosime tema „Apie muzikos kalbą, kultūrą ir tapatumą“. Dar prieš mugę nusprendėme pakalbinti M. Levickį ir sužinoti daugiau apie žymaus muzikanto pomėgius, požiūrį į kultūrą, emigraciją ir kitas šiandien jaunimui aktualias temas.

Augote ir akordeonisto karjerą pradėjote Šiauliuose. Kokias įsimintiniausias akimirkas čia patyrėte, kokie prisiminimai, susiję su šiuo miestu, liks visam gyvenimui?

Labai įdomi paralelė nusidriekia mintyse, kadangi pirmiausia kad ir kaip banaliai beskambėtų aš pagalvoju apie dviratį. Kai persikėlėme su mama gyventi į Šiaulius, aš išsiprašiau sau dviratį. Ir važinėdavau juo kasdien, bandydamas pažinti naująjį ir tuomet atrodžiusį didelį miestą. Nuo dviračio net delnuose ir ant pirštų prisitrynė mozoliai, o kartą netgi atsidūriau BMX trasoje Pietinio rajone (atrodo, jos dabar nebėra toje vietoje) ir sugebėjau kažkaip sugadinti ten tuo metu vykusias varžybas, nes su savo nudrožtu dviračiu man nesuprantamomis aplinkybėmis sugebėjau atsidurti trasoje ir važiuoti priešais eismą. Vėliau, iš konservatorijos laikų yra išlikę labai spalvingi atsiminimai, kaip visas būrys mūsų būsimų muzikantų, tuo metu tik moksleivių, sėdėdavome klasėse iki išnaktų ir grodavome, per pertraukas susirinkdavome visi vienoje klasėje, kurdavome dainas, spektaklius, eiles. Tai buvo svarbus mano asmenybės vystymosi periodas.

Išgirdus Jūsų pavardę daugeliui į galvą šauna pirma mintis – akordeono muzika. Kur ta paslaptis? Kaip pavyksta pritraukti pilnas sales žiūrovų ir šitaip kardinaliai pakeisti požiūrį į akordeoną, jo tinkamumą bet kokio žanro muzikos kūriniams?

Akordeonas yra labai universalus instrumentas, bet tai nereiškia, kad jis neturi ribų. Laikui einant tas ribas aš pradedu justi vis labiau, bet kartu ir sau kaip profesionaliam atlikėjui randu vis daugiau iššūkių, nors ir kaip keistai tai skambėtų. Manau, kad neišskaičiuotas atsidavimas ir meilė šiam instrumentui, savo profesijai ir pasirinktam keliui lemia tai, kad sales pilnai pripildo klausytojai. Nors kartais man pačiam atrodo keista, kaip pusę metų iki koncerto Vokietijoje jau būna išparduoti bilietai į mano koncertus.

Muzika dažnai vadinama universalia pasaulio kalba, kurią supranta visi. Kaip skirtingose šalyse publika reaguoja į Jūsų atliekamus kūrinius? Ar pastebėjote skirtumų?

Skirtumų žinoma yra, ne veltui skirtingos šalys kalba skirtingomis kalbomis, jų tradicijos, kultūra, virtuvė skiriasi. Todėl ir reakcija į muziką arba tam tikros tendencijos taip pat skiriasi. Daug koncertuoju Vokietijoje ir pastebiu, kaip ten nuoširdžiai ir išprususiai mano pasirodymus vertina publika. Kartais programoje skamba sudėtingi kūriniai, dėl kurių išgyvenu abejodamas, ar liksiu suprastas. Ir nuolat lieku nustebęs, kaip publika sugeba adaptuotis ir priimti labai įvairų repertuarą. Žinoma, Lietuvoje jaučiuosi, ko gero, labiausiai mylimas ir vertinamas, bet nebūtinai tai yra nerašyta taisyklė. Kartais atrodo, kad ne visada mes Lietuvoje mokame vertinti tai, ką turime čia.

Iš kur semiatės motyvacijos kurti ir atlaikyti koncertinius turus ir varginančias repeticijas? Kaip jaunam kūrėjui išlaikyti užsispyrimą ir neprarasti vilties siekiant savo tikslo?

Repeticijos manęs nevargina, jos mane pakrauna. Ypač jei kalbame apie repeticijas su orkestrais, kai man tenka ir groti, ir diriguoti. Dievinu savo darbą tokiais momentais. Galbūt sunkiau yra dirbti su savimi, vienam, uždarame kambaryje. Tokioje situacijoje esi savo paties akivaizdoje, kai esi sau ir atlikėjas, ir studentas, ir mokytojas, ir kritikas. Tinkamai suderinti šiuos vaidmenis man tikrai nelengva. O motyvuoja nauji iššūkiai, nauji kūriniai, su kuriais, ne paslaptis, man tenka ilgą laiką kovoti, kol galiausiai palenkiu juos savo pusėn. Bet tas kasdienis saldus, bet sunkus yrimasis pirmyn, o kartais ir atgal, manau, ir yra visa ko variklis.

Kuo dar, be muzikavimo, norėtumėte užsiimti gyvenime, jei hipotetiškai tektų atsisakyti akordeono?

Hipotetiškai man patinka apie tai pasvarstyti. Ne kartą esu sakęs, kad norėčiau būti vairuotoju, man vairuoti išties labai patinka. Nors tikrai ne visada į savo koncertus vairuoju pats. Pastaraisiais metais pradėjau vis labiau domėtis interjero dizainu ir architektūra, manau, tai galėtų būti mano kitas aš.

Šie metai paskelbti Pasaulio lietuvių metais. Ką galvojate apie jaunų talentų emigraciją? Jei išvykstama studijuoti – dažnas jų taip ir negrįžta į Lietuvą. Kas, Jūsų nuomone, labiausiai paskatina jaunimą emigruoti?

Manau, bent jau mane asmeniškai labiausiai atgraso dėl emigracijos aimanuojanti vyresnioji karta, bet būtent ji ir kalta, kad jaunas žmogus neranda vietos savo šalyje. Esame maža valstybė, todėl absoliučiai kiekvieno žmogaus indėlis bendruomenėje, savo rajone, mieste ir visoje valstybėje yra be galo svarbus. Kiekvienas mūsų poelgis turi lemiamą reikšmę ateities Lietuvoje. Todėl tikrai nesmagu, kai liejamos ašaros dėl išvykstančiųjų, tačiau ir švietimo sistemoje, ir kultūroje, ir visame valstybės valdyme progresas vyksta per lėtai, o kai kur išvis nevyksta, nes žmonės yra įpratę daryti viską taip, kaip darydavo paskutinius 30–40 metų. Deja, bet pasaulis taip neveikia, todėl jaunas žmogus ir išvyksta. Ir gerai, kad išvyksta, nes dalis jų grįžta. O grįžta žmonės, įgiję padorų išsilavinimą, pasisėmę tarptautinės patirties, ir jei jie turi pakankamai jėgų ir noro tai pritaikyti Lietuvoje, manau, tai yra sveikintina. Klausimas, tik ar Lietuvai yra to noro priimti tą jauną veržlią patirtį ir energiją?..

Ar mažos šalies talentai turi lygias galimybes ir šansus išreikšti save pasauliniu mastu? Galbūt vien talento čia nebeužtenka?

Žinoma, kad vien talento neužtenka. Pirmiausia reikia išsilukštenti iš mažos šalies lukšto. Aš tai buvau priverstas padaryti studijuodamas Londone. O jei trūksta jėgų tam, pagalvokime apie kitas mažas valstybes, pavyzdžiui, Nyderlandus. Jie žinoma neturėjo išgyventi okupacijos, todėl jų tradicijos, ekonomika ir bendras valstybės aparatas yra stipresnėse pozicijose. Tačiau ta šalis kažkada buvo tik tokia pat maža teritorija kaip ir Lietuva, todėl galiausiai viskas priklauso nuo požiūrio ir principinių nuostatų, kuriomis reikia vadovautis. Jei mes norime būti matomi, jei mes norime būti vertinami, jei norime pirmauti – tai pirmiausia turime ne sėdėti ir toliau norėti, bet imtis veiksmų. Svarbu būti atviriems, versliems, komunikabiliems, drąsiems ir kūrybingiems.

Kažkuriame iš interviu esate minėjęs, kad kelionės – vienas didžiausių Jūsų pomėgių. Vis dėlto, jei reikėtų visam gyvenimui likti vienoje šalyje, kurią pasirinktumėte?

Lietuva (beveik) kuo puikiausiai atitiktų visus mano poreikius, išskyrus klimato. Todėl pirštu durčiau, manau, į pietų Europą.

Jei galėtumėte atsukti laiką, ką darytumėte kitaip? Galbūt yra kažkas, ko gailitės nepadaręs ar padaręs?

Trumpoje distancijoje dėl daug ko galiu gailėtis, kaip ir dėl daug ko pasidžiaugti. Bet ilgoje distancijoje nieko nekeisčiau savo istorijoje, nors tikrai ne viskas mane tenkina. Tačiau neužsiimu savęs graužatimi dėl dalykų, kurių iš tiesų nebepakeisi. Labiau dirbu prie to, ką galiu savyje pakeisti čia ir dabar, kad būčiau geresnis žmogus.

Sulauksime Jūsų Šiaulių knygų mugėje. Ar kasdieninėje rutinoje lieka laisvo laiko knygai? Jei taip, ką šiuo metu skaitote, galėtumėte rekomenduoti?

Turiu prisipažinti, kad nesu kasdienis skaitytojas. Išties laiko knygai atrandu labai retai, o mano rankose atsiradusi knyga dažniausiai yra profesinio pobūdžio. Todėl mano lentynose – knygos apie muziką, operą, akordeono atlikimo meno paslaptis, kompozitorius. Ir jas aš nuolat vartau ir studijuoju. Romanų beveik neskaitau, nes dabarties amžiuje yra „Netflix“ ir visos kitos platformos, kurios patenkina tą romano poreikį gyvenime. Ką galėčiau rekomenduoti? Sigito Parulskio „Mano tikėjimo iltys“, Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ ir Normano Lebrechto „Maestro Myth“.

Šiaulių knygų mugę iš dalies finansuoja Šiaulių miesto savivaldybė

Kalbino Tomas Pauliuščenka

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite