Angle down Atgal

Šiau­lie­čių šeimų pro­ble­mos nie­kuo ne­si­ski­ria nuo kitų

„Net ir su­dėtin­giau­sio­je vai­ko ar jo šei­mos si­tua­ci­jo­je įma­no­ma pa­siek­ti bent pa­čių ma­žiau­sių pa­sie­kimų“, – sa­ko SOS vaikų kaimų Lie­tu­vo­je šeimų stip­ri­ni­mo pa­slau­gas Šiau­liuo­se koor­di­nuo­jan­ti at­ve­jo va­dy­bi­ninkė Gin­tarė Lu­kaitė-Ce­ka­vičė.

Šiaulių mieste SOS vaikų kaimai savo veiklą pradėjo prieš ketverius metus. 2016-ųjų vasario mėnesį organizacija ir Šiaulių miesto savivaldybės administracija pasirašė „Paslaugų teikimo sutartį“, kurios pagrindu buvo deleguotos darbo su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis funkcijos bei pradėtos teikti socialinės paslaugos šeimoms Zoknių, Pabalių, Šimšės ir Rėkyvos seniūnijose.

„Pradžioje vos du socialinio atvejo vadybininkai dirbo su 30 šeimų. Buvo tikrai įdomu, nes darbo vieta neturėjo sienų – mūsų biuras tuo metu buvo mūsų automobiliai, – prisimena Gintarė Lukaitė-Cekavičė. – Po truputį ėmėme augti tiek paslaugų gavėjų, tiek darbuotojų skaičiumi. Kadangi, dirbant su šeimomis, buvo pastebima, kad trūksta paslaugų mūsų kuruojamų šeimų vaikams, 2017 m. Zoknių mikrorajone duris atvėrė Vaikų dienos centras, kuris sėkmingai veikia ir dabar. Šeimų skaičius nuolat kinta – vienos šeimos ateina, su kitomis jau atsisveikinime. Per šiuos metus bendravome su 81 šeima, kuriose auga 150 vaikų.“

(SOS vaikų kaimų ar­chy­vo nuo­tr.)
(SOS vaikų kaimų ar­chy­vo nuo­tr.)

Šeimų problemos vienodos visur

Šiauliečių šeimų problemos niekuo nesiskiria nuo kitų regionų. Jos išgyvena, patiria tarpusavio nesutarimų, sudėtingų skyrybų atvejų, paranda ryšius su vaikais, susiduria su vaikų auklėjimo subtilumais ir iššūkiais. Problema šeimose yra finansų nevaldymas, prisikaupusios skolos, nepriteklius ir visa tai vainikuojanti priklausomybė nuo alkoholio, tarsi sudėtingo ir sunkiai pakeliamo gyvenimo pasekmė.

„Svarbu paminėti tai, kad nors problemos Šiauliuose ir tokios pačios, kaip ir kituose Lietuvos miestuose ar kaimuose, pagalba šeimoms čia yra pasiekiama ranka. Kur kas lengviau pasiekti reikalingus specialistus, pavyzdžiui, psichologus, psichiatrus ar logopedus. Deja, bet tokią pagalbą gauti rajonuose vis dar nėra labai lengva“, – teigia G. Lukaitė-Cekavičė.

Šeimų stiprinimo programą Šiaulių mieste vykdo šešios SOS vaikų kaimų darbuotojos: dvi koordinuojančios atvejo vadybininkės ir keturios socialinio atvejo vadybininkės. Pasak Gintarės, nors komanda ir moteriška, ji labai stipri ir visada pasirengusi iššūkiams.

„Nors visos mes esame visiškai skirtingos, randame ir panašumo. Mus jungia tikėjimas, kad net sudėtingiausiose situacijose galima rasti išeitį. Esame nedidelė, tačiau vieninga ir stipri komanda, besirūpinanti ne tik šeimomis bei juose augančiais vaikais, bet ir savo kolegomis. Visuomet stengiamės viena kitą pamatyti, sustabdyti nuo perdegimo, paguosti, įkvėpti ar duoti vertingą patarimą“, – sako ji.

Karantinas privertė veikti kūrybiškai

2020-ieji kaip ir visiems buvo išties sudėtingi ir labai intensyvūs metai. SOS vaikų kaimų teikiama šeimų stiprinimo paslauga karantino metu ne atsitraukė, o kaip tik ieškojo įrankių, kaip suaktyvinti darbą su šeimomis. Svarbu paminėti, kad paslauga nebuvo nutraukta – ji keitėsi į nuotolinę. Šeimų konsultacijos, susitikimai vyksta ir toliau, pagal tai, kaip patogu šeimai: kartais konsultuojama telefonu, kartais tenka aplankyti gyvai.

Viso karantino metu, ypač pirmojo, šeimoms, kurioms labiausiai reikėjo pagalbos, buvo teikiami maisto bei higienos priemonių daviniai. Sudėtingu laikotarpiu emocinė sveikata tapo dar svarbesnė, todėl atidaryta klientams skirta psichologo linija. Na, o socialiniai darbuotojai turėjo išbandyti naujas roles: ne vienam teko imtis korepetitorių funkcijos ir padėti vaikams moksluose.

„Karantinas tikrai stipriai visus išbalansavo, ne išimtis ir mes. Bendravimas su šeimomis yra gerokai sudėtingesnis, nes, saugodami save ir savo klientus, kaip įmanydami retiname fizinius apsilankymus šeimose. Visgi nuolat palaikome ryšį kitomis priemonėmis: telefonu, vaizdo skambučiais ir pan. Kai kurios šeimos dažnai pačios prašo susitikti, siūlosi atvykti – ir tai yra suprantama, joms reikia gyvo kontakto. Todėl tvarkomės kūrybiškai – kiekvienai situacijai ieškome individualaus priėjimo būdų, imamės netradicinių sprendimų. Stengiamės su klientu bendrauti taip, kad jis jaustųsi komfortiškai, nesiūlome savo pagalbos prievarta, ieškome kompromisų, kurie geriausiai atlieptų vaikų interesus, – pasakoja Gintarė Lukaitė-Cekavičė. – Neturime prabangos sustoti ir nieko nedaryti, darbas turi tęstis. Mes iš tiesų pavargstame, nes karantinas labai prailgina darbo dieną ir atima daug jėgų. Visgi privalome padėti šeimoms ir vaikams, todėl atiduodame visą save.“

comment Skaitytojų komentarai (0)

Sponsored video

Taip pat skaitykite