Angle down Atgal

Senjorė Jūratė: „Neužsimerkit! Gyvenimas nesibaigė – jis tik prasideda“

Šiandien, spalio 1-ąją, minima Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Nors yra nemaža dalis visuomenės, dažniausiai jauno amžiaus žmonės, kurie mano, kad sulaukus garbaus amžiaus gyvenimas pasibaigia ir nieko gera ar įsimintina nebenuveiksi, bet senjorės Jūratės kasdienė būtis yra įrodymas, jog iš tiesų realybė yra kiek kitokia negu apie ją manome.

Šią dieną, kai visas dėmesys ir pagarba skiriama garbaus amžiaus sulaukusiesiems, Jūratė paatviravo, kaip klostėsi jos gyvenimo istorija ir ką ji veikia šiuo metu.

Taigi, susipažinkite – Jūratė Austrevičienė, 84 m. atkaki, kantri, rūpestinga, tačiau užsispyrusi Marijampolės Trečiojo amžiaus universiteto studentė, puiki skaitovė, literatūros mėgėja, keliautoja ir dar daug veiklų turinti ir vietoje nenustygstanti senjorė.

Jūratė gimė Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje esančiame Krosnos miestelyje, kuriame gyveno iki 16-os metų.

„Anuomet buvo neramūs laikai. Kadangi tėvelis buvo šaulių būrio vadas, jis buvo nuolat stebimas ir sekamas. Kai sužinojome, kad jį nori išgabenti į Sibirą, susirinkome daiktus ir visa šeima pabėgome į Marijampolę. Čia tėtis gavo darbą pagal specialybę – pradinių klasių mokytojas, o mama užsiėmė namų ruoša“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.

Ji pripažįsta, kad mėgo stebėti tėtį, kaip jis dirbdavo su vaikais, kaip mokėdavo juos motyvuoti ir išryškinti kiekvieno geriausias savybes.

„Tada supratau, kad ir aš vieną dieną stovėsiu prieš klasę pilną vaikų, taip kaip dabar stovi mano tėtis. Žinojau, kad ateis laikas, kai aš užimsiu jo vietą ir būsiu tokia pat puiki kaip jis“, – sako Jūratė.

Pasirinkdama profesinę veiklą Jūratė ir pasuko tokiu pat keliu kaip ir jos tėtis. Baigusi Marijampolės aukštesniąją pedagoginę mokyklą ji tapo pradinių klasių mokytoja ir šį darbą su meile ir užsidegimu dirbo beveik penkiasdešimt metų.

Paprašius Jūratės pasidalinti mintimis ir įžvalgomis apie mūsų miestą ­– Marijampolę, kuriame moteris gyvena jau daugiau nei 20 metų, jos veide akimirksniu nušvinta šypsena.

„Miesto sodo vartai. Atrodo, užsimerkiu ir juos matau, jeigu tik mokėčiau piešti – nupieščiau. Visada mėgau gamtą, buvau ir esu gamtos vaikas. Kaip ir anuomet, taip ir dabar didžiausias džiaugsmas išeiti pasivaikščioti po miestą, po nuostabius parkus. Tiktai bėgant metams žvilgsnis į miestą visai kitoks. Miestas yra skrupulingai tvarkomas, turi daug mielų savotiškų akcentų. Marijampolė pražydo tiesiog akyse, įgavo savo veidą, puošnumą ir vertę“, – sako senjorė.

Jūratę ypatingai žavi meno simpoziumo „Malonny“ kūriniai, piešiami ant sienų. Anot jos, nei vienas miestas neturi tokių gražių piešinių kaip turime mes. Ji taip pat pasidžiaugė, kad Suvalkijos sostinėje gausu kultūrinių renginių, į kuriuos ji mielai eina.

„Kultūra Marijampolėje auga, keičiasi žmonės, jie taip pat auga kaip asmenybės ir tampa labiau išlavinto kultūrinio skonio. Didelis menas yra įkvėpti miestui gyvybės. O tai daroma pasitelkiant architektūrinius elementus, meną, kultūrą, renginius, infrastruktūrą. Dabar Marijampolė – miestas, pilnas galimybių, tik reikia atsimerkti ir tas galimybes pamatyti“, – mintimis dalijasi  Jūratė.

Jūratė kviečia į pasaulį žvelgti plačiai atmerktomis akimis ir tuos, kurie bijo senatvės ar nenori pasenti.

„Neužsimerkit! Gyvenimas nesibaigė – jis tik prasideda. Pasaulis taip pat platus ir siūlantis daug galimybių. Tai, ko negalėjai ar tiesiog neprisiruošei realizuoti jaunystėje, gali padaryti būtent dabar. Reikia tik pasiryžti ir padaryti. Prižadu – tikrai verta!“, – padrąsinimo žodžius taria Jūratė.

Sulaukusi pensinio amžiaus ir palikusi savo darbą moteris sako maniausi, kad gyvenimas išties baigėsi ir viskas tarsi sustojo, tačiau besilankydama viename renginyje ji sutiko kitą pažįstamą moterį – Onutę, kuri pakvietė senjorę prisidėti prie Marijampolės TAU bendruomenės. Jūratė sakė tikrai abejojusi, ką ten veiks, ar tikrai jai to reikia, tačiau dabar ji sako, kad tai buvo geriausias sprendimas, kurį ji tada priėmė.

„Padrąsinta Onos išdrįsau pabandyti kažką naujo ir nesigailiu to nei vienos minutės, kadangi tai man dovanojo daug gražių potyrių, įsimintinų akimirkų ir brangių pažinčių. Universitete atgimiau iš naujo, atsigavau. Ilgus metus dainavau folkloro ansamblyje „Senapilė“, vis dar šoku ir esu skaitovė. Be galo myliu knygas ir literatūrą, bet taip pat mėgstu spręsti ir kryžiažodžius. Per pastaruosius dešimt metų apkeliavau daugiau nei dvidešimt Europos šalių. Dalyvauju visur, kur tik suspėju ir kai sveikata nepaveda.“, – pasakoja senjorė.

Sveikindama visus kolegas senjorus su Tarptautine pagyvenusių žmonių diena Jūratė sako: „Senjoru tampama tada, kai ir širdis tokia tampa, jeigu širdis jauna ­– tu gali viską ir kur kas daugiau nei įsivaizduoji!“.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite