Angle down Atgal

Seniausią pirčiupietę saugo optimizmas ir dzūkiškos dainos

Mažučiame Pirčiupių kaime, išpuoselėtoje ir jaukioje sodyboje gyvenanti Antosė Urbelionienė švenčia gražią sukaktį – šimto metų jubiliejų. Pačią seniausią giminės atstovę gražiai pagerbė artimieji, su jubiliejumi ją pasveikino Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta, Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Stankevičiūtė, Valkininkų seniūnijos seniūnas Antanas Juknevičius ir Regina Klinovskienė. Meras Algis Kašėta, dovanodamas jubiliatei margaspalvių gėlių krepšelį, linkėjo jai sveikatos, geros nuotaikos ir gražių gyvenimo akimirkų.

Pasveikinti atvykusius svečius močiutė Antosė sutiko ir išlydėjo giedra šypsena ir gražiomis dainomis. Keletas senoje sodyboje praleistų valandų, besiklausant pačios senolės padainuotų dainų, įdomių prisiminimų bei pasakojimų, prabėgo akimirksniu. Belieka tik spėlioti, kiek gražiausių dainų per savo ilgą šimtmečio gyvenimą išdainavo ši gražų balsą turinti moteris. Tarsi pabuvojome unikaliame liaudies dainų atlikėjos koncerte ir išklausėme įdomią Lietuvos istorijos pamoką. Juk Antosė Urbelionienė – viena iš dviejų gyvų Pirčiupių tragedijos liudininkių. Nors nuo tų šiurpių įvykių prabėgo jau septyniasdešimt penkeri metai, bet močiutė Antosė kaip šiandien mena ir su liūdesio gaida balse sako, kad neįsivaizduojamas tos 1944 m. birželio trečiosios pragariškas deginamų pastatų ir gyvų žmonių karštis atmintyje išliko visam laikui.

Svetinga jubiliatė sakė mėgstanti bendrauti ir kiekvienas svečias jos namuose yra laukiamas. Gražia dzūkiška šneka močiutė pasakoja savo gyvenimo ir gimtojo kaimo istoriją, pasakojimus tarsi pailiustruodama iš amžių glūdumos atėjusiomis, negirdėtomis dainomis.

Vyrą Andrių amžinatvėn išlydėjusi prieš beveik dvidešimt metų, senolė savo sodyboje gyvena su dukra Elena. Ji džiaugiasi turinti penkis anūkus ir dvylika proanūkių. „Pirčiupiuose gimiau, užaugau, cia už vyro išajau ir visų gyvenimų cia gyvenu. Per visų gyvenimų ligoninėn cik kelis kartus teko gulėc, gal būtau ir sveika, cik kad negaliu vaikščioc“,– šypsosi. Senolė su vyru užaugino dvi dukras ir du sūnus, tačiau likimas taip lėmė, kad du jos vaikai – dukra ir sūnus – mamos šimtmečio jubiliejaus nesulaukė. Keturių vaikų šeimoje ji buvo viena, vyriausioji sesuo. Tėveliai buvo darbštūs ūkininkai, tad nuo mažumės visokius ūkio darbus ir ji mokėjo dirbti. Nedaug jai teko mokslų ragaut – baigė tik pradinę Pirčiupių mokyklą, ir nors buvo gera mokinė, tačiau motutė nusprendė, kad ji bus pagalbininkė ūkyje. „Nors prašė mokytoja, kad mokytaus toliau, ale mama nelaido“, – dzūkiškai pasakoja.

Močiutė Antosė sako, kad darbo visą gyvenimą nebijojusi, sunkiai dirbo savo ūkyje, teko ir kolūkyje, ir miškų ūkyje dirbti. Žinoma, kaip ir kiekviena darbšti dzūkė, audė, grybavo, uogavo.

Dukra Elena sako, kad mama ir dabar prisimena, kaip jai patiko rugius su pjautuvu pjauti, o grybauti dar ir dabar norėtų, tik kojelės „neklauso“. Ji buvusi reikli, mamos žodis šeimoje buvo tvirtas. Nors negandų teko nemažai patirti, bet mama visada linksma, energinga, optimistė. Nepakeičiama šokėja ir dainininkė, dainų iš tėvelio išmokusi. „Visur mamos buvo pilna – ir darbuose pirma, ir dainuoti mėgėja. Tačiau prie stalo atsisėdusi, visada žino, kad nereikia persivalgyti“,– pasakoja dukra.

Senolė Antosė Urbelionienė – tikra lobių skrynia etnografams, nes moka ne vieną šimtą senovinių dainų. Iš senovės atšaukia negirdėtas, jautriausias sielos stygas suvirpinančias dainas, kai dainuoja apie motulę, neturtingą bernelį, sakalėlį, nupjautą berželį, ir daugybę kitų.

Kokią gi ilgaamžiškumo paslaptį žino ši visiems gero linkinti pirčiupietė? Neabejotinai tai optimizmas ir dzūkiškos dainos. Tad kiekvienas, pažvelgęs į šią skaistaus veido ir nuolat besišypsančių akių moterį, pasakytų, jog jos gyvenimo kalendorius neabejotinai meluoja.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite