Angle down Atgal

Sengirės fondas užsibrėžė ambicingus tikslus: įsigys miškų plotus, kuriuos saugos nuo kirtimų

Ketvirtadienį, gegužės 7 dieną, naujai įkurtas Sengirės fondas pakvietė visus gamtos mylėtojus į tiesioginę fondo pristatymo šventės transliaciją socialiniame tinkle „Facebook“. Kuo vertingos Lietuvos sengirės, kiek ir kokių jų šiandien išlikę, kas joms gresia ir kuo kiekvienas mūsų galime prisidėti prie jų išsaugojimo ateities kartoms – apie tai pristatymo renginyje kalbėjo gamtosaugos ekspertai, kuriuos vienija neišmatuojama meilė Lietuvos gamtai.

Pirmą kartą Lietuvos istorijoje kurs bendruomeninius miškus

Fondo įkūrėjas, filmo „Sengirė“ režisierius Mindaugas Survila sako, jog miškus pamilo dar vaikystėje, ir šios meilės vedamas tapo biologu. „Tikiu, kad žmonės saugo tada, kada myli, o myli tada, kada pažįsta“, – sakė jis, kalbėdamas apie priežastis, kodėl nusprendė supažindinti visuomenę su Lietuvos sengirėmis. „Galbūt tada dalis žmonių įsimylės ir dalis jų pradės saugoti.“

„Visi kino teatrai prognozavo, kad į filmą „Sengirė“ ateis, kaip ir į visus dokumentinius filmus, maždaug apie tris tūkstančius žmonių. Bet kai pirmą savaitgalį filmo pažiūrėti atėjo aštuoni tūkstančiai žmonių, supratome, kad atėjo laikas ne vien kalbėti, bet ir daryti. Jau po pirmo savaitgalio nusprendėme, kad pusę gautų pinigų skirsime kitam projektui – interaktyviai platformai, o kitą grąžinsime Sengirės fondui.“

Šių metų pradžioje įkurtas fondas užsibrėžė išties ambicingą, Lietuvoje iki šiol nerealizuotą tikslą – pagal galimybes išpirkti senuosius šalies miškų plotus ir juos globoti, saugant nuo kirtimų ar kitos ūkinės veiklos.

„Neabejoju, kad ir anksčiau būdavo žmonių, kurie išpirkdavo mišką ir su juo nieko nedarydavo ir jį saugodavo. Problema ta, kad žmogus gyvena trumpai, palyginus su mišku. Sengirei suformuoti reikia apie trijų šimtų metų, o žmogus gyvena tik iki šimto. Ir labai dažnai taip būdavo, kad žmogus numiršta, o jo paveldėtojai nesielgdavo su mišku taip, kaip norėdavo tas žmogus, ir jo nebesaugodavo. Dėl šios priežasties norėjome, kad būtų juridinis vienetas, kuriam priklausytų miškai. Tada jau nesvarbu, kad tau, pavyzdžiui, liko gyvent trisdešimt metų. Mūsų vizija ir svajonė – tokia Lietuva, kurioje gamta priklauso gamtai ir leidžia jai formuotis be žmogaus įtakos. – pristatydamas fondo veiklą sakė M. Survila. – Dabar 99 procentai Lietuvos miškų priklauso žmogui. Žmogus pjauna, aria, sėja, vėl pjauna... Mes svajojam, kad būtų žymiai didesni plotai, kurie priklauso pačiam miškui, pačiai gamtai. Mūsų misija yra kurti ilgaamžius tvarios gamtos pavyzdžius – lankomas Lietuvos sengires. Mes turime rezervatus, jų yra labai nedaug, bet į juos negalima įeiti. Skirtumas su Sengirės fondu yra tas, kad į mūsų miškus ne tik bus galima įeiti, bet mes ir kviesim žmones ateit, pajaust, įkvėpt.“

Sieks, kad Lietuvos miškai priklausytų visiems

Fondo veikimo principas remsis tokiu principu: bus įsigyjami Lietuvoje esančių miškų plotai, kuriuose nebus vykdoma jokia ūkinė veikla. Toks atokvėpis leis miškui bręsti natūraliai, o lankytojai bus kviečiami iš arčiau pažinti senuosius mūsų miškus. Sengirės fondas taip pat sieks keisti įsigalėjusią nuomonę, jog miškai – tai vien tik ūkinės paskirties objektai.

„Žodis „įsigysime“ galbūt nėra pats tinkamiausias, kad aš įsigysiu ir turėsiu arba fondas įsigys ir turės. Labai norėtusi, kad fondas būtų visos Lietuvos. Mes gyvename iš esmės kapitalistinėje visuomenėje, kurioje yra privatizuotas turtas. Teisiškai fondas bus miško savininkas, bet morališkai visi galės ateiti ir būti jame, – viziją dėstė M. Survila. – Esminis dalykas, kad mes leisime sengirei bręsti ir rūpinsimės mišku. Miškininkai galvoja, kad reikia prižiūrėti mišką, jį pjauti, atsodinti, o visa mūsų biologų komanda mano, kad pats geriausias rūpinimasis mišku yra nieko nedaryt ir leisti sengirei su tūkstančiais įvairių gyvybės formų augti ir klestėti.“

Antra fondo veiklos dalis bus žmonių švietimas. „Dabar yra giliai įsigalėjusi nuomonė, jog miške tvarkytis reikia taip pat, kaip ūkininkas tvarkosi savo javų lauke. Mes norėtume, kad žmonės atrastų miške kitokių dalykų nei vien tik matytų pinigus, kuriuos galima gauti iškirtus medieną.“

Procesą apsunkino įstatymai

Nors filmas „Sengirė“ pasirodė 2018-aisiais, fondo steigimo procesą apsunkino įstatyminė bazė, sakė M. Survila.

„Pavyzdžiui, Amerikoje įstatymai leidžia turėti bendruomeninius miškus. Lietuvoje, kadangi mes neturėjome tokios įstatyminės bazės, reikėjo visą šią sistemą apvilkti ant VšĮ kurpaliaus. Buvo išties sudėtinga, nes mūsų tikslas, kad Sengirės fondas gyvuotų ne kokius 30 metų, bet bent jau kokius 300 metų. Reikėjo sudėti labai daug saugiklių, kad keičiantis kartoms fondas išliktų ir miškai išliktų, – pristatymo renginyje sakė jis. – Šių metų balandį mes pradėjome ieškoti miškų. Šiuo metu turime surinkę apie 64 000 Eur lėšų – apie 4 000 Eur iš žmonių aukų ir dar 60 000 Eur iš filmo „Sengirė“. Žmogui tai yra dideli pinigai, bet miškui – labai nedaug. Vis dėlto tikime, kad suvienyję jėgas, mes galėsime išsaugoti žymiai daugiau miškų Lietuvos ateities kartoms.“

Pirmąjį sklypą, atrinktą pagal griežtus atrankos kriterijus, nupirkti tikimasi šį rudenį. Lankytojai bus kviečiami jau į pirmąją įsigytą sengirę.

Tiems, kurie finansinių galimybių prisidėti prie fondo veiklos neturi, bet vis tiek nori prisijungti prie miškų saugojimo, M. Survila pataria tiesiog dalintis informacija, šviesti kitus: „Prieš kelias dienas man paskambino vienas iš partijos atstovų – rinkimai artėja, nori ir jie miškus saugoti. Tai iš esmės rodo, kad jeigu žmonių aktyvumas kyla, jeigu žmonės dalijasi informacija ir pasakoja vieni kitiems, tada tie patys politikai neturės kur dėtis, turės paklusti žmonių valiai.“

M. Survila pasidalijo ir perspėjančia istorija, kaip nuo neva geradarių, žadėjusių pasirūpinti jo mišku, nukentėjo vienas gerai žinomas menininkas: „Vilniuje gyvenantis menininkas paveldėjo mišką Zarasų rajone. Jis nežinojo, ką su tuo mišku daryti – jis pats visą gyvenimą pragyvenęs Vilniuje, tad tas miškas tiesiog buvo. Vieną dieną jis sulaukė skambučio, kad mišku reikia „rūpintis“, o jeigu neturi galimybių tą daryti, kad tą mišką parduotų jiems. Na, pardavė, o jie juo pasirūpino po kelių metų jį plynai iškirsdami.“

„Mes tą rūpestį suprantam visai kitaip. Tūkstančius metų iki žmogaus veiklos miškas išliko, išliks ir toliau. Todėl jeigu jūs turite miško ir nežinote, ką su juo daryt, arba nežinote kaip bus po jūsų su tuo mišku elgiamasi, galite padovanoti mišką Sengirės fondui ir ateities kartoms. Miškas priklausys jums morališkai, jūs galėsite į jį ateiti ir rasti jį tokį, koks jis buvo. Į jį galės ateiti jūsų anūkai, ir rasti savo senelių mišką. Galbūt tie medžiai bus pasikeitę, bet tie medžiai, kurie auga, bus anksčiau augusių medžių palikuonys. Bet greičiausiai jie bus dar tie patys, kuriuos jų proproprosenelis sodino“, – jautriai pasakojo biologas.

Beje, skirtingais specialistų vertinimais, sengirėmis vadinamų miškų Lietuvoje šiuo metu galbūt apskritai nėra. Mat tam, kad miškas vadintųsi sengire, jis be žmogaus rankos įsikišimo turi vystytis bent 300 metų, o šiuo metu vidutinis miškų, kuriuose nebuvo vykdoma ūkinė veikla, amžius siekia apie 60 metų, sakė konferencijoje taip pat kalbėjęs biologas Ainis Pivoras.

Daugiau informacijos, kaip prisidėti prie Sengirės fondo ir ateities miškų išsaugojimo – www.sengiresfondas.lt

Tiesioginės transliacijos nuoroda:

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite