Angle down Atgal

Savo išlaidas skaičiavęs B. Vanagas sutinka: Dakaras Afrikoje – kur kas pigesnis malonumas

Jau kone pusmetį netylančios kalbos apie sunkiausio pasaulyje maratono migraciją pradeda priminti tiesą. Daugiau kaip dešimtmetį Pietų Amerikoje vykęs Dakaro ralis galimai privalės ieškotis naujos vietos ir šis klausimas atrodo gana paprastas – grįžti į Afriką. Juk ten yra dykumos, ten Dakaras ir prasidėjo, tačiau toks įsivaizdavimas yra gana naivus. Dakarui neužtenka smėlio kopų ir klaidžių keliukų – Dakarui reikia pinigų.

Sportas yra brangus

Šiemet savo išlaidų kraitį atskleidęs „General Financing team Pitlane“ pilotas ir komandos vadovas Benediktas Vanagas leido suprasti viena – lenktynes organizuojanti A.S.O. susimokėti paprašo už viską ir bet ką. Jeigu nemažą dalį lėšų galime suvokti, tokius dalykus kaip logistikos kaštus, komandos narių maitinimą ir saugumą, pačio maratono paruošimo išlaidas, tai žiniasklaidos atstovų mokesčiai galimai suglumino ne vieną.

Galimybė fiksuoti maratoną ir tą medžiagą naudoti savo istorijai papasakoti atrodo neadekvačiai brangi, tačiau ne tokia brangi, kaip šansas savo šalyje surengti pasaulinio lygio sporto renginį.

Praktika, kai šalys perka galimybę organizuoti didelius sporto renginius, nėra naujiena. Nors mes neretai matome įvairius burtus, kurie sprendžia, kur vyks olimpinės žaidynės ar panašaus kalibro renginiai, norint patekti į burtus, reikia atitikti tam tikrus kriterijus ir vienas iš jų visada bus pinigai. Gerų pavyzdžių ieškoti nereikia toli.

Rygoje vykstantis pasaulio ralio kroso čempionato etapas čia atsirado ne tik dėl investicijos į trasą, kurios leistų varžybas pravesti tinkamai, bet ir dėl Rygos savivaldybės sprendimo skirti beveik pusę milijono eurų šioms varžyboms prisivilioti. Panaši situacija ir su „Rally Estonia“ – dar vienu milžinišku renginiu Baltijos šalyse, kuris jau matuojasi pasaulio ralio čempionato kepurę.

Dideli sporto renginiai yra didelis verslas, kuriame savo interesus suranda tiek privatūs organizatoriai, tiek miestai ar valstybės. Viskas vyksta taip pat ir su Dakaro ralio maratonu, tik skalė šiuo atveju gali lygintis su Formule 1.

Pietų Amerika? Afrika? Azija?

Spekuliacijų apie galimą maršruto pokytį yra nemažai. Pokalbiai apie grįžimą į Afriką gali būti labai rimti, tačiau gali būti tik priemonė spausti Peru bei kitas regiono valstybes išlaikyti maratoną savo žemyne. Ar tikrai verta? Žvelgiant paprastuoju būdu, didesnė dalis Lietuvos gyventojų jau keletą metų stebi šio regiono gamtą, girdi išsamias istorijas apie žmones, apgyvendinimo sąlygas ir visą kitą informaciją, kuri gali būti aktuali besirenkant atostogų kryptį.

Lietuvoje netgi pradėtos organizuoti ekskursijos sekančios patį Dakaro ralį, taigi vienaip ar kitaip – organizatorių reklama regionui tikrai juntama. Paklaustas savo nuomonės apie maratono planus Benediktas Vanagas linko prie ekonomiškai stipresnių šalių kaip Kataras, Jungtiniai Arabų Emyratai bei Dubajaus versijos – jo manymu A.S.O. keliaus ten, kur juos gali įpirkti, o oficialūs motyvai tam bus sugalvoti.

Neoficialiais duomenimis kalbama, jog be visų papildomų reikalavimų, kaip kariuomenės pagalba, organizatoriai tikisi trejeto milijonų grynosios pagalbos, kas, valstybės biudžeto atveju, nėra nesuvokiama suma, tačiau susumavus visas išlaidas, šis skaičius gali ir patrigubėti. Tai vienareikšmiškai yra investicija: viešbučiai, maitinimo įstaigos bei kiti paslaugų sferos centrai būna užtvindyti iš viso pasaulio suplaukusių komandų valiuta, tačiau tokia investicija yra aktuali šalims, kurios neturi kritinių problemų, o visa Pietų Amerika tikrai negali girtis, jog problemų nėra.

B. Vanago manymu, A.S.O. imsis visų reikiamų priemonių savo tikslui pasiekti – tai organizacija, kuri jau beveik keturis dešimtmečius derasi su trijų žemynų lyderiais, tad jų kompetencija abejoti neverta. Paklaustas kuri kryptis pilotui būtų patogiausia, Benediktas neišskyrė favorito ir lenktyniaus visur, kur tik vyks šios varžybos. Tiesa, abejonių kelia toks trumpas laikotarpis likęs iki 2020 metų Dakaro: norint sėkmingai išžvalgyti bet kokį naują regioną, norint sėkmingai iš Pietų Amerikos patraukti šimtus organizatorių technikos vienetų ir paruošti kokybišką maratoną kitame žemyne – metai laiko yra labai nedaug.

Afrikoje viskas pigiau?

Per gruodžio mėnesį vykusį Valdo Valiukevičiaus knygos „Dakaro kariai“ pristatymą, ten susirinkę praeityje maratoną įveikę dalyviai išgirdę dabartinius maratono kaštus gūžčiojo pečiais – lenktynės yra stipriai pabrangusios ir jeigu seniau galėdavai imtis šio reikalo kaip nuotykio besiversdamas su lietuviško ralio biudžetu, tai dabar finansinė kartelė atmuša daugelį.

Taip atsitiko ir savo sugrįžimą į Dakaro ralį planavusiam Aurelijui Petraičiui: nemenką patirties bagažą turintis sportininkas ryžosi startuoti sunkvežimiu, tačiau jo kelionę nutraukė biudžeto skylės. Maratonui grįžus į Afriką, gerokai supaprastėtų logistiniai klausimai – juk seniau maratonas prasidėdavo Europoje ir tik paskui persikeldavo per Gibraltaro sąsiaurį.

Paklaustas apie galimai atpigsiantį maratoną, „General Financing team Pitlane“ pilotas B. Vanagas buvo skeptiškas: „Aš labai abejoju, kad startiniai mokesčiai sumažės dėl pasikeitusio žemyno – greičiau išlaidų skirtumą organizatoriai pasiliks sau. Tai kažkiek sumažintų komandų asmeninių kelionių kaštus, bet jie tikrai nesudaro didžiausios biudžeto dalies visame projekte“.

Šiemet B. Vanagas viešai skaičiavo, kokios yra oficialios maratono išlaidos – sumos, sumokamos organizatoriams. Bendra suma nesunkiai perkopė šimtą tūkstančių eurų, neįskaičiuojant komandos kelionės kaštų, automobilio paruošimo bei aptarnavimo sąnaudų, komandos narių algų ir t. t. Palyginimui 2000 m. Dakaro ralio maratone startavusiems Romualdui Beresnevičiui ir Artūrui Lekavičiui prireikė apie 120 tūkstančių litų, neskaičiuojant automobilio kainos.

Tiesa, automobilių kainos pakito ne tiek grubiai: aukščiausios klasifikacijos bolidas pastaruoju metu kainuoja kiek daugiau nei pusę milijono eurų arba beveik du milijonus litų. 2000–aisiais aukščiausios klasės bolido kaina nesunkiai perkopdavo milijoną litų ir daugiau, tad įvertinus infliaciją, išlaidų pokytis nėra toks žymus.

Pasibaigus Dakaro raliui, diskusijas apie galimus scenarijus komandos atideda į šalį ir matyt dauguma trauks ten, kur vyks šis maratonas. Tai nėra vienintelės tokio tipo lenktynės pasaulyje, tad galima spręsti, jog žiniasklaidos dėmesį ir stipriausių pasaulio sportininkų pasirinkimą lemia gerai išvystytas produktas, o ne žemyno ar konkrečių šalių pasirinkimas.

Išlaidos – kaip už keturių kambarių butą

Prieš pat šių metų Dakaro startą savo išlaidas detaliai nupasakojęs B. Vanagas atskleidė, kokių finansinių pajėgumų reikia norint startuoti sunkiausiose pasaulio lenktynėse.

„Pradėkime nuo startinio mokesčio. Naujokams, t. y. pirmą kartą dalyvaujantiems ekipažams, jis kainuoja 28 tūkst. eurų, o lenktyniaujantiems Dakare jau ne pirmą kartą pritaikoma šiokia tokia nuolaida ir suma sumažėja 1400 eurų,“ – komentavo B. Vanagas.

Tiesa, šis mokestis apima ne tik galimybę prie starto linijos atsistoti pilotui, šturmanui ir bolidui. Už šią sumą Dakaro ralio organizatoriai pasirūpina technikos logistika iš Europos (Havro, Prancūzijos) į Pietų Ameriką (Peru, Lima) ir atgal. O tai iš viso sudaro daugiau nei 20 tūks. km kelionę.

Tačiau iki Havro uosto techniką nusigabenti komandos turi pačios, už savo lėšas. Taip pat į 26,6 tūkst. sumą įeina ir 3 kartų per dieną maitinimas bei medicininės paslaugos, jeigu jų prireikia.

Jokia komanda nėra įsivaizduojama ir be kitų svarbių sudėtinių dalių. Pavyzdžiui, be techninės priežiūros ir remonto sunkvežimio ir technikų, atsakingų už Dakaro bolido taisymą ir paruošimą lenktynėms.

Ar komandos narių, gelbstinčių logistikos ir infrastruktūros klausimais, ypač aktualiais dykumoje. Lenktynininkas pasakojo, jog už kiekvieną žmogaus ar technikos atsiradimą lenktynėse Dakaro ralio organizatoriams reikia mokėti nemažas sumas.

Pavyzdžiui, komanda už 3 technikų galimybę būti Dakare turi sumokėti po 9 tūkst. eurų, t. y. net 27 tūkst. eurų iš viso. Reikia fotografo? Už akreditaciją teko pakloti 3,5 tūkst. eurų. Už infrastruktūrą ir logistiką atsakingi žmonės, komandos vadovas bei vairuotojas – dar po 9 tūkst. eur.

Lenktynininkas tuomet skaičiavo, jog 2019 metais į Dakarą keliaus 13 komandos narių bei 4 transporto priemonės, įskaitant „Toyota Gazoo Racing Hilux“ bolidą.

Tokio dydžio komandos dalyvavimas ralyje (tik jos atsiradimas Dakare) kainuoja tiek, kiek kainuoja 4 kambarių butas ar net namas sostinėje, t. y. virš 128 tūkst. eurų.

www.alfa.lt

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite