Angle down Atgal

Sandros Bernotaitės „Akys chimeros“ – kelionė laiku į tarpukario Lietuvą

Sandra Bernotaitė, rašytoja, režisierė, kūrybinio rašymo specialistė, tinklaraščio „Grafomanija“ kūrėja, skaitytojams pažįstama kaip knygų „Gaisras“, „Katė, kurios reikėjo“, „Dioniso barzda“ autorė.

Kartu su leidykla VAGA S. Bernotaitė pristato trečiąjį savo romaną „Akys chimeros“. Romanas skaitytoją nukels į tarpukario Lietuvą, dar tiksliau – į karo priešaušrį, kur bus papasakota apie vieną konkrečią dieną – 1939-ųjų liepos 25-ąją.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse iš Kauno prieplaukos į Gelgaudiškį garlaiviu „Klaipėda“ išjuda lenkų ir lietuvių kultūros atstovų grupė. Tikrų istorinių įvykių fone – to meto kasdienybė ir sudėtingo likimo rašytojų kompanija, kurią pristatydamaSandra Bernotaitė itin taikliai perteikia tarpukario Lietuvos Kauno miesto aplinką: „Aptarinėdama miesto ir kaimo santykį, garbingoji kultūros žmonių sankaupa kaip vienas kūnas šimtakojo žingsniu traukė, sekdama pirmininko žmonos išskleistą baltą abažūrą – skėtuką nuo saulės, neproporcingai mažutį pagal jos didelį stotą. Saulės žvilgsnis Laisvės alėjos dar, ačiū Dievui, neglostė, dar tik liepų gelstančias viršūnes plikino. Po kojomis painiojosi apspangę balandžiai su kirais, kur ne kur, jau geltonavo nukritę lapai ir dar nesušluoti liepžiedžiai. Garbių ponių akinius taršė smulkutis medaus lietus, bet tai bus pastebėta tik pavakarėje, kai tą saldybę aplips visos kelionės dulkės. Delegacijos apranga buvo daugiausia baltos ar itin šviesios spalvos, tik moteris su praeitimi buvo tamsiai melsvai raštuota ir nešėsi languotą apsiaustėlį, kas lenkams atrodė nesuvokiama – negi tokią gražią dieną galėtų užeiti žvarbumas ar net audra? Grįžti visiems buvo pažadėta tikrai gerokai iki saulėlydžio, tad buvo svajojama vakare praeiti Laisvės alėja, jau visai kitaip nusiteikus ir palandžioti po tas patrauklias užeigas ar net atidžiau pasidairyti į vitrinas, iš kurių gundė paryžietiškos mados, kaip melagingai teigiama, naujausios. Lenkų damos nešėsi paplūdimio krepšius iš dryžuoto audinio su virvinėmis rankenomis, kurios kiek veržė pečius, nes svorį sudarė ir medvilnės rankšluostis, ir maudymosi drabužis ir net chalatėlis, o vaikščiojimui denyje – atskiri šortai, tą vasarą tapę madingi, beigi išlaisvinę moters kūną iš sijonų su pasijoniais šešėlio. Seniesiems laikams nebūdingas Seksapilis draugavo su finansinės padėties gerumu ir gimdė glamūrą, nežinantį nerimo, kad kada nors gali pristigti ko nors gyvybinio ir esmingo“.

Romanas „Akys chimeros“ skaitytojus traukte įtrauks į vietą ir laiką, kur jie, lygiai kaip ir veikėjai, vilsis tuo, jog rytojus bus lygiai toks, kaip vakar diena, o karo galimybė bus tik diskusijų objektas, nerimastingai lydimas išsipildymo nuojautų: „– Kaip mes galėjom perleisti kraštą vokiečiams? Ginklu grasinamas perleidi ne savo valia. Ten ir mano krašto dalis, gimtoji Žemaitija, tad širdies man neskaudinti prašom...

– Dovanokit, tamsta, vis mes vienoje valtyje plaukiam, ta pačia istorijos upe į tą pačią laiko pusę. Ar mano gimtoji Suvalkija irgi negali patirti grėsmių? Tėvynė mūsų viena. Karo šešėlis virš visų mūsų galvų kabo. Ak, kaip sunku apie šitai kalbėti šiandien, tokią giedrą vasaros dieną, tokiu išlaižytu dangum!“

Romane nepaprastai tikroviškai perteiktos lietuvių inteligentijos jausenos dėl anuomet besiklosčiusios politinės situacijos šalies ir pasaulio mastu; rašytojų, poetų lūpomis kalbama apie ateitį, kuri numanoma, tačiau dar niekas nežino, ar greičiau, atsisako žinojimo apie tai, kokia ji bus: „– Tautai nereikia laisvės. Tautai reikia vado. Ir aš labai tikiuosi, kad tauta praregės, jei kilus karui, Vokietija atsitrenks į Rusijos durklą ir pasismeigs ant jo. Nes dabar tai tokia meilė vokiečiams, kad šlykštu matyti. <...> – Man nekyla toks klausimas, tamsta, tik klausiu, ar visi stosime į tą pačią pusę žiūrėdami. Aš kalbu apie pilietinį karą, dėlei kurio grėsmės mūsų Tautos Vadas ant spaudinių deda užrašą „Karo cenzūros leista“. O apie kokį priešą tamsta pamanei? Dabar pritilo poetė. Ji suprato tą mintį, ir nieko kito atsakyti tardyme jautėsi negalinti, kaip tik pritarti: gal ir stosime vienas prieš kitą, kaktomuša, nors ir tautiečiai“.

Atviros, prieštaringos, kartais labai nepatogios politinės diskusijos persipina su jautriomis egzistencinėmis įžvalgomis, filosofiniais apmąstymais: „– Nebūkime pranašais, nuramino save gal labiau, negu Kuosą. – Su minia mums, poetams, ne pakeliui. Mes einam į ateitį atbuli, žiūrėdami atviromis akimis į tai, kas jau buvo. Mes turime likti atviromis akimis, žiūrėti praeities ir kurti iš jos istorijas, kad neatsitiktų taip, kaip prancūzams: kur muziejuje laikoma kaip didžiausia vertybė praeito šimtmečio septyniasdešimt trečiųjų metų konstitucija, įrišta į giljotinuoto žmogaus odą. Nuo tokių vertybių pradedant, be galvojimo ir to pasekmių, vedančių į teigiamas permainas, žmogus bevelys iš žmogaus kaulų muilą virti, o iš odos abažūrus lempoms gaminti. Ar ne arti tai? <...> – Ir vis dėlto menas turi būti nepriklausomas nuo politikos, – reziumavo estų poetas. – Svarbi yra estetika, o ne tarnavimas politiniam tikslui. Kūrėjo uždavinys yra žmonių jausmus daryti kilnesnius... – Kokių žmonių? – piktai, bet pavargusi tarė moteris su praeitimi.“

Praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio laikmetis puikiai perteiktas ne tik siužetu, bet ir sodria, kartkartėmis šypseną keliančia leksika: „Bet tos eilės kas dieną reikalauja, kad jos, apart jausmo, ir daugiau dar ko nors turėtų, o aš, vis kol kas to „kito“ maž neturiu. Rodos, savo sielos jausmą aš visuomet turėsiu, negut jis tik susilpnėtų, kai bus pilnum pilnas pilvas ir išsiilgtoji žmona po šonu. Bet nemanau! Kas įžiebta, tas man matos, turi degt, iki sudegs kartu žibintas.“ <...> Moteris su praeitimi nudūrė akis žemyn, lyg būtų susidomėjusi savo baltų basučių dirželiais. Ji vis dar laikėsi nuošaliau, kai atėjo kiti du lietuviai: abu labu tokie, juos būtų buvę sunku ir atskirti, tik vienas išrodė truputį brandesnio amžiaus ir turėjo juodus husaro ūsiukus. Panašu, šita porelė dalyvavo vakarykštėje puotoje, kuri prasidėjo „Metropolyje“ ir baigėsi „Božegraikoje“. Atėjo su permestais per petį švarkais, abu su pilkomis kelnėmis ir marškiniais tvarkingai išlygintais, be kaklaraiščių. Veidai apglamžyti, bet visu stotu – frantai.“

Nors knyga „Akys chimeros“, pasak autorės, nevadintina istoriniu romanu, vis dėlto, tai puikus vaizduotės bandymas pakviesti skaitytojus paviešėti art deco laike ir patirti, kaip ir apie ką anuomet galėjo kalbėti ir mąstyti bene ryškiausi lietuvių inteligentijos atstovai.

Sandra Bernotaitė, Akys chimeros, Leidykla VAGA, 2020.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite