R. Gulbinas su mama ir sese
Angle down Atgal

Rokas Gulbinas: knygose yra daug kelių

Seniai praėjo tie laikai, kai žmonės į biblioteką eidavo naujos knygos parsinešti ar spaudos pasiskaityti. Šiandien, praplėsdami bibliotekos sąvoką, galėtume teigti, kad ji tapo visuotinės informacijos sklei­dimo centru, atliekančiu daugybę funkcijų.

Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos, turinčios 11 filialų savivaldybėje, vizija – patraukli, saugi ir patogi darbui, saviraiškai, poilsiui ir mokymuisi, skirta įvairaus amžiaus ir socialinių grupių žmonėms, viešoji įstaiga. Minėtai vizijai įgyvendinti suformuoti grandioziniai bibliotekos plėtros strateginiai tikslai ir uždaviniai: didinti gyventojų sutelkimą į bibliotekas, gerinant paslaugų kokybę, sukuriant visoms gyventojų grupėms prieinamą viešosios bibliotekos tinklo paslaugų sistemą, ugdant gyventojų informacinį raštingumą, įrengti ir išlaikyti modernią, jaukią bei šiuolaikišką viešosios bibliotekos ir filialų patalpų infrastruktūrą, teikiančią vartotojams galimybę patogiai, laisvai ir sistemingai dirbti, mokytis, ilsėtis bibliotekoje, sukurti pažangią informacinių technologijų infrastruktūrą viešojoje bibliotekoje ir jos filialuose, plėtoti informacinę visuomenę, įgyvendinant gyventojų teisę į informacijos ir žinių prieigą, komplektuoti dokumentų fondą, laikantis kokybės ir aktualumo principo bei atsižvelgiant į gyventojų poreikius, kaupti kraštotyros spaudinių fondą, rengti kraštotyros darbus, organizuoti savivaldybės teritorijos gyventojų bibliotekinį bei informacinį aptarnavimą, sudaryti galimybę vartotojams naudotis Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos, jos filialų ir kitų Lietuvos bibliotekų fondais, dalyvauti formuojant Lietuvos bibliotekų fondą ir kuriant bei tobulinant LIBIS, organizuoti su bibliotekų veikla susijusius kultūrinius, literatūrinius ir edukacinius renginius, rengti bei įgyvendinti investicinius projektus bibliotekų veiklos srityje, ieškoti papildomo finansavimo, teikti neformalaus ugdymo paslaugas, kurti nau­jas ir tobulinti esamas bibliotekos paslaugas, paremtas nustatytais vietos bendruomenių poreikiais, bendradarbiauti su savivaldybės meno, švietimo, kultūros, jaunimo ir kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, nuolat tirti gyventojų poreikius, tobulinti bibliotekos darbą, kelti bibliotekos darbuotojų kvalifikaciją, sudaryti galimybę bibliotekų vartotojams nemokamai naudotis kompiuterinėmis technologijomis bei internetu, gerinti bibliotekos įvaizdį, bendradarbiauti su vietos bendruomene ir nuolat ieškoti būdų, kaip atnaujinti bibliotekų patalpas bei materialinę bazę.

Išvardinti tikslai turi glaudų ryšį su teikiamomis paslaugomis. Dauguma jų yra nemokamos. Tai knygų pristatymas į namus, akliesiems ir silpnaregiams Lietuvos aklųjų bibliotekos specialiųjų formatų leidinių išdavimas, atsakymai į skaitytojų užklausas žodžiu, raštu, telefonu, elektroniniu paštu, galimybė pasinaudoti spaudiniais vietoje, interneto paslaugos, konsultacijos ieškant informacijos korteliniuose bei internetiniuose kataloguose, informacijos apie bibliotekos skyrių ir filialų fonduose esančių dokumentų teikimas, bibliotekoje nesančių spaudinių užsakymas per TBA iš kitų bibliotekų, spaudinių pristatymas į namus neįgaliems ir senyvo amžiaus žmonėms, literatūrinių ir muzikinių renginių, literatūros, kraštotyros, dailės, vaikų kūrybos parodų, ekskursijų į bibliotekas organizavimas, taip pat nemokamai sudarytos sąlygos naudotis fonotekos muzikiniu centru, kompaktiniais diskais, o pensininkams, I-II grupių neįgaliems asmenims, dieninio skyriaus studentams neatlygintinai išduodami skaitytojo pažymėjimai.
Gyventojai, pagal Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos ir filialų mokamų paslaugų įkainius, patvirtintus Elektrėnų savivaldybės sprendimu, gali pasinaudoti mokamomis paslaugomis: bibliotekos salės nuoma su įranga ir be jos, informacijos kopijavimu, dokumentų spausdinimu ir skenavimu, bibliografinių sąrašų ir rodyklių sudarymu pagal individualią užklausą ir kt.
Kultūringas, šiltas ir malonus įstaigos darbuotojų bendravimas su bibliotekos lankytojais kaskart skatina į jaukią aplinką sugrįžti – į renginį ar į parodą, knygos pasiimti ar net iš pasiūlytų pasidovanoti, o gal virtualioje erdvėje pažaisti įdomų žaidimą apie šio krašto paveldą ir įžymius žmones.
Iki 2019 metų rugsėjo pabaigos Elektrėnų viešajai bibliotekai laikinai vadovavo Kristina Partikienė. Tų pačių metų spalio 1 dieną Elektrėnų savivaldybės vadovai, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus atstovai pristatė miesto bibliotekos kolektyvui laimėjusį konkursą ir paskirtą 5 metų kadencijai naują direktorių – socialinių mokslų (edukologijos) daktarą Roką Gulbiną.
Sausio 28 dieną Elektrėnų viešosios bibliotekos direktorius Rokas Gulbinas sutiko „Elektrėnų kronikos“ skaitytojams papasakoti apie savo kelius, atvedusius į knygų pasaulį.

Jei ne Umberto Eco mokinio Claudio Paolucci pernai parašyta knyga, šiandien apie išsamią žymaus pasaulinio lygio mokslininko ir rašytojo veiklą bei kūrybą daug ko nežinotume, kadangi U. Eco neleido 10 metų jam skirtų konferencijų organizuoti, teigdamas, kad skuba yra mokslo priešė. Ar atsisakymas duoti interviu vos tik pradėjus eiti direktoriaus pareigas pateisintų Umberto Eco mintį, kad skuba yra apsisprendimo priešė?
Toks įdomus klausimas. Skuba kartais būna ir draugė, ir priešė. Ji paprastai priklauso nuo amžiaus tarpsnio: daug teigiamų pamokų suteikia gyvenimo pradžioje, o kada gyvenimas įpusėja, tada ši gali ir pakenkti. Į skubėjimą jau pradedi žiūrėti kitaip – iš esmės. Taigi šiuo laikotarpiu, kai daug faktų iš karto nusėda, skuba gal tampa baime, kai gali ne tą pasakyti iš nežinojimo ar nesupratimo. Tuomet nenori kalbėti apie tai, ko nežinai.

Jau trys mėnesiai praėjo nuo pirmosios mūsų pažinties dienos, kai parodėte dėmesį ir pagarbą Elektrėnų krašto žmonėms, suteikėte pagalbą organizuojant renginį. Kaip šiandien atrodo naujas Jūsų gy­venimo etapas šioje įstaigoje?

Pirmiausia, dirbu jau šiek tiek daugiau negu trys mėnesiai. Tas laikas prabėgo labai greitai. Palaipsniui dingsta skuba. Kai pirmosiomis darbo dienomis pasipylė visko naujo labai daug, tai privalėjai suktis, kad informaciją aprėptum. Dabar į visą aplinkinį pasaulį žiūri kitaip – atidžiau pastebi kiekvieną elementą. Pradžioje negalėjai giliau suvokti jų, nes reikėjo visumos. Dabar jau visuma daugiau mažiau perprasta. O nau­jas etapas šioje įstaigoje yra įdomus, netgi labai įdomus. Biblioteka mano gyvenime visada buvo šalia – ir stu­dijų metais, ir vėliau. Elektrėnai šiltesnis miestas negu atšiaurus didmiestis. Nėra tokių didžiulių institucijų, į kurias suvažiuotų interesantai iš visos Lietuvos ar užsienio spręsti vien dalykinių reikalų. Čia artimesnis ryšys tarp žmonių.

Sutikdamas eiti šias pareigas, turėjote tam tikrų vizijų. Kokių? Ar palanki aplinka joms įgyvendinti?
Vizijų iš esmės buvo daug. Jas reikėjo pateikti dalyvaujant atrankos konkurse. Gal jų vardinti šiandien ir nereikėtų. Kai kurios jau užmirštos, nes tapo nereikalingos. O terpė svarbiausias vizijas įdiegti yra palanki. Tik ne taip greitai įsisąmoninama, nes daug dalykų reikia įrodinėti aplinkiniams: reikalo esmę supranti vienaip, o žmonės iš kasdieniškumo, tradicijų, ritmo, rutinos ją supranta kitaip. Iš tikrųjų tik atrodo, kad viskas gerai, bet realiai ne tuo masteliu viskas lyginama. Ir pasaulis šiandien, galbūt ne visur, bet kažkuriuo kampu visai kitoje plotmėje gyvena. Dėl to tuos pokyčius ir būtina pristatyti. Šito reikia ir visi tai turėtų suprasti.

Bibliotekos direktoriumi gali būti paskirtas gebantis vadovauti asmuo. Ar vadovavimo savybių turėjote jau ankstyvojoje paauglystėje? Ko dar norėtume išmokti kaip asmenybė?
Kuo ilgiau gyveni, tuo daugiau reikia kasdien gilintis į tam tikras temas, suprasti naujoves, tad visada mokaisi bei stengiesi vis daugiau mokytis. Ir vis tiek negali pasakyti, kad viską žinai. O dabar apie vadovavimą. Vaikystėje domėjausi sportu: lankiau rankinį ir rankinio treniruotėse buvau lyderiu, nes buvau metais vyresnis – žaidžiau pozicijoje, kurioje žaidėjas dalija kamuolius. Aukštojoje mokykloje dirbau su studentais, reikėjo vadovauti mūsų resursų centrui, buvau studentų kuratorius. Be to, esu vienas vadovavęs studentų išgyvenimo stovyklose po dvi savaites 80-iai žmonių išvykose. Ir ne vieną kartą (tai būdavo ne vasaros, o mokslo metų laiku išvažiuo­jamosios stovyklos) ten pasisemdavau ir gerų, ir blogų patirčių. Juk iš esmės 80-iai žmonių vadovauti vienas žmogus negali nei fiziškai, nei psichologiškai. Eini miegoti su paskutiniais studentais, o keliesi su pirmaisiais. O dar nežinai, ar jie ramiai miegos. Tai tokių būta skirtingų vadovavimo patirčių. Iki dabar vadovauju rankinio sporto klubui, kuriame ypač aktyviai sportuodavome jau po studijų universitete.

Skaitytojams bus įdomi Jūsų – jauno žmogaus, tikslingai kylančio link aukštumų, biografija. Patenkinkime jų smalsumą.

Čia filosofinis klausimas. „Tikslingai“ į aukštumas – man ši frazė netinka. Nes daug ką reguliuoja gyvenimas. Buvo ir pakilimų, ir pauzių. Pavyzdžiui, Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriaus pareigos – nebuvo tikslingas kilimas, o atsitiktinis dalykas – tiesiog persikėlėme su šeima šalia Elektrėnų į sodybą, radau skelbimą, sudalyvavau konkurse, kurį laimėjau. Ir moks­luose būta pauzių: tarp mokslinio laipsnio siekimo studijų ir magistro. Sprendimams darė įtaką daug kitų dalykų, o svarbiausias iš jų – pats gyvenimas ir aplinka. Vienas iš svarbesnių veiksnių buvo 2008 metų krizė: tuo metu mažėjo darbų, mažėjo pinigų, o stipendija, skirta mokslų daktaro studijoms, buvo kaip vienas iš motyvų. Be to, buvau mokslo terpėje, į kurią eini ir sieki mokslų toliau. 2005 m. baigiau magistrą, o 2009 m. vėl įstojau mokytis. Taigi reikėjo spręsti. Labai mėgstu naujoves ir negaliu niekad pasakyti, kad visą gyvenimą užsiimsiu ta pačia veikla. Jei viską žinai apie vieną ar kitą sistemą, joje ir būti nebeįdomu – tai arba ją keiti, arba iš ten išeini.
Gimtinė – Vilnius, vaikystė – pas senelius Suvalkijoje, jaunystė ir visa kita – Vilnius. Ir nusibodo Vilnius – dėl savo susvetimėjimo, skubos, kamščių, mažo sąlyčio su gamta. Su žmona auginu dvi mūsų atžalas (5 ir 7 metų). Pastarosios ir buvo priežastis, kodėl išvykome toliau nuo didmiesčio. Auginti vaikus Vilniuje yra didžiulė atsakomybė. Ir jeigu tu neturi laiko po darbo, ugdymo veiklos neatliksi. Elektrėnuose viename kvadratiniame kilometre yra viskas. Jei Vilniuje reikalui sutvarkyti transportu skiri nuo pusės iki valandos, tai čia tą patį padarai per 5 minutes. Tai ir svarbiausia, todėl Elektrėnai mums yra nuostabūs. Daug kas nesupranta, kaip šiame mieste lengva gyventi. Negalėjau iš 24 valandų paros laiko 1/6 dalį praleisti mašinoje.

Kaip Jus auklėjo tėvai? Ar tėvai turėjo įtakos gyvenimo kelio pasirinkimui?
Tėvai anksti išsiskyrė, bet abu manimi rūpinosi. Jie buvo tarsi du auklėtojai: vienas su atsargumu žiūrėjo į auklėjimą, o mama labai laisvai. Kai viena moteris augina du vaikus, dirba darbą, turi mažai laiko. Mes per daug savarankiški su seserimi augome. Mano nuomone, laisvas pasirinkimas – gerai. Aš ir savo vaikams leisiu daug. Gyvenime matome daug pavyzdžių, kur šeimose buvo daug kas draudžiama, o šie ir nuėjo tais keliais, kas ir buvo draudžiama. Laisvė anksti priverčia mąstyti. Formuojantis asmenybei labai svarbu sportas ir išsilavinimas. Sportas svarbus sveikatai, o išsilavinimas būtinas orientuojantis gyvenimo kelyje. Iš esmės tėvai neturėjo jokios įtakos profesijos pasirinkimui. Tėtis dirbo sporto (bokso federacijos generalinis sekretorius) srityje, o mama – finansininkė. Knygų, pasak mamos, namuose ir šiandien per daug, nes skaitė visi. Bet kokia perskaityta knyga pasilieka atminty, na, pvz., ne vienam iš mokyklos išlikusi „Altorių šešėly“. Jaunas žmogus negali teigti, kad nemėgsta knygų, jei nors penketo neperskaitė. Manau, todėl ta dalis dabartinio jaunimo, nepabandžiusi skaityti savo malonumui, knygų ir nemėgsta, nemyli, tai atvirai deklaruoja, o vėliau todėl ir neskaito.

Kokį mokytoją laikėte autoritetu ir kodėl? Kokia buvo mokykla, kurią esate baigęs? Kas įsiminė iš mokyklos laikų?
Iki šiandien prisimenu pradinių klasių mokytoją Reginą Šimanskienę. Ji buvo rūpestinga, kaip mama. Mums buvo labai keista, kai vienais metais ji kalbėjo gerai apie Leniną, o kitais metais – apie Dievą. Tai versdavo susimąstyti. Vienais metais ji mano draugams segė spaliukų žvaigždutes (aš už nedrausmingą elgesį žvaigždutės negavau), o kitais metais mus vedė į bažnyčią. Dažnai per jos gimtadienį jai paskambinu. Esu baigęs Vilniaus Biržiškos gimnaziją, tik į ją perėjau paskutiniais mokslo metais. Perėjimas iš vienos mokyklos į kitą nebuvo skausmingas. Adaptavimasis vaikui yra gerai – nauji draugai padeda prasmingiau praleisti laiką, nes tu vyresniame amžiuje su jais susipažįsti ir renkiesi pagal interesus. Iš gimnazijos ypatingai išsiskyrė matematikos mokytojas Jonas Indrašius. Tik, mano nuomone, jaunimas labiau vertina mokytojo asmenines savybes, o ne dėstymo metodikas.

Kas lėmė studijų VU pasirinkimą? Kaip manote, kodėl vieni žmonės išsikeltus tikslus pasiekia, o kiti – ne?
Mano tėvas žuvo, kai aš laikiau egzaminus. Atsirado apatija, ką aš pavasarį buvau pasirinkęs, taip ir liko. Stojimo procesas man tuo­met buvo neįdomus iš esmės. Per pusvalandį užduotis atlikau ir išėjau, man aplinka nerūpėjo. Bet įstojau. Į informologiją, komunikacijos ir informacijos mokslų studijų programą Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete. Tai ten ir pasilikau. Dar buvau įstojęs į VGTU ir VPU informatiką, nes tuo metu nebuvo bendro stojimo, skirtingose aukš­tosiose mokyklose buvo laikomi skirtingi egzaminai, tačiau pasirinkau Vilniaus universitetą. Profesorius Renaldas Gudauskas tuo metu buvo dekanas, jis mums ir dėstė, buvo mano bakalaurinio darbo vadovas. Dabar prof. R. Gudauskas yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius, o mano daktaro disertacijos gynime buvo komisijos narys. Jei kalbėtume apie tikslus ir jų siekius, tai viskas priklauso nuo žmogaus: vieni nori mokytis, kiti tik „pabaigti“, kiti nori tik kažką sužinoti. Buvo tokių, kurie stojo iš inercijos, dar kiti iki ketvirto kurso nežinojo, ką jie čia daro. Dar kiti jau buvo baigę mokslus ir toliau gilino žinias. Patarčiau besiblaškantiems: „Jei neišeina, dažniau į biblioteką eikite.“

Būtų įdomu sužinoti, kaip tiesėsi mokslo kelias nuo studento, magistro, lektoriaus, doktoranto iki mokslų daktaro? Ar tikslas pasiektas?

Lietuvoje, kaip ir kitur, mokslas yra labai besikeičiantis dalykas. 10-ies populiariausių šiandienos profesijų, kai aš stojau, išvis nebuvo sąrašuose. O ir pati informatika nūnai yra daugialypė. Informacinės technologijos mano gyvenime užėmė nemažą vietą. Aš jas mėgau, apie jas rašiau, ir disertacija buvo apie šias technologijas, bet jos – ne pagrindas. Kuo ilgiau gyveni, tuo labiau matai – jose dingsta tikrumas, jos yra tik priemonė, palengvinanti tam tikrus elementarius rutininius dalykus. Bet rutinoje yra daug reikalingų dalykų, tik mes kartais sugretiname juos su tais, nereikalingais, ir dingsta anieji. Tada pasimato kažkokia tuštybė. Todėl teigiu, kad technologijos nėra viskas. O dėl karjeros? Taip, ji kaip ir baigta moksle, aš ten nebedirbu. Ar norėčiau ten grįžti, nežinau, nes tai būtų tęstinis dalykas, be to, turi būti įdomu. O man įdomiau dabar yra daug kitų dalykų – net ta pati gamta tapo įdomesnė už miestą ir sėdėjimą prie kompiuterio iki išnaktų. Aišku, be to neapsieisi, bet tai nėra pagrindas. Taip, kažkada informacinės technologijos man buvo labai svarbu, kažkada tai buvo aistra. Dabar kitokie dalykai imponuoja.

Prisiminkite savo veiklą LEU edukologijos leidinyje „Socialinis ugdymas“, kuriame aktyviai skelbėte aktualius ne tik pedagogikos mokslui, bet ir visuomenei straipsnius apie informacinių ir komunikacinių technologijų taikymo prie­laidas socialinio pedagogo veikloje, elektroninių žaidimų socioedukacinį vertinimą ir kt. Pakomentuokite, ar temas rinkotės, kad patenkintumėte savo interesus, o gal siekdami karjeros, ar būta kitokių tikslų?
Labai lengva atsakyti. Kai kurių temų reikėjo ieškoti disertacijai: formaliai tų teminių straipsnių, kadangi mokslinio darbo objektas buvo pasirinktas iš tos erdvės, tai į ją giliniesi ir rašai. Kita tema apie elektroninius žaidimus buvo padiktuota studentės, kuri domėjosi šia sritimi, ir mes kartu atlikome tyrimą. Ir dabar aš prisėdu prie kompiuterio, tačiau stengiuosi įrodyti, kad gyvenimas yra ir kitas – ne tik „YouTube“ ar išmanusis telefonas. Reikia sukurti tokias sąlygas, ypač vaikams, kad jie žinotų, kas yra medis, krentantis lapas, purvas, kas yra išsipurvinti, kas yra katė. Neseniai iš Elektrėnų prieglaudos paėmėme du kačiukus. Tai buvo labai geras sprendimas. Po šio įvykio vaikams ir telefonų nebereikėjo, ir iki šiol nebereikia. Jie nebėga telefonų ieškoti, jie bėga ieškoti katės, tas santykis ugdo ir tinkamą elgesį su kitais gyvūnais. Aišku, ryšio su technologijomis reikės, nes vaikai liktų neišprusę toje srityje, kaip ir už ribos, bet kad virtualioje erdvėje šiandien sukasi vos ne visas gyvenimas, tai blogai. Tada ateis meditacija, Dievas, kažkokie gongai… Vis tiek žmogus ieškos kažkokios prasmės ir dvasinės ramybės.

Biblioteka – visuomenės traukos centras. Todėl ir darbuotojų nemažai. Ar numatomi pakitimai efektyviau planuojant įstaigos veiklą? Kokių naujovių gali tikėtis Elektrėnų savivaldybės nuolatiniai bibliotekos lankytojai ir pirmą kartą čia ateisiantys?

Argi visuomenės traukos centras? Mes stengiamės tokie būti. Tačiau tai didelė problema. Optimizavimas – problemos sprendimo būdas. Galbūt reikės daugiau naujų darbuotojų ir veiklų turėtų būti daugiau. Dabar yra pereinamasis laikotarpis pačiai bibliotekai, yra naujų dalykų bei nesustyguotų paprasčiausių organizacinių klausimų, kurie, kaip ir pirma minėjau, yra rutininiai ir nereikalingi. Jie gali pasislėpti dėl tų pačių technologijų ir tada atsiras laiko įprasminti, kūrybiškiau pažiūrėti į procesą. Derėtų kviestis lankytojus efektyviau, sudominti tuos, kurių dar nėra bibliotekos sąrašuose. Būtina atskleisti šios įstaigos naudą bei sužadinti įdomius potyrius jų gyvenime. Ir visai nebūtina, kad asmuo čia lankytųsi, bet jis turi suprasti, kad tam tikru momentu, o tų momentų, kaip ką tik kalbėjome, vis daugės, jis žinotų, kad knyga gali jam padėti. Ir kur jie gali atrasti atsakymą, kur? Galbūt jie „pasiguglins“ ir nueis netinkamu keliu? O galbūt jie ateis į biblioteką, susiras knygą – popierinę ar elektroninę, pasiims, paskaitys ir gyvenime kažką pakeis. Ir nors jaunas žmogus nebus nuolatinis skaitytojas, bet gal tuomet kažkur pasąmonėje turės sampratą, kad knygose yra daug kelių, kuriais galima eiti sprendžiant problemas: susietas su meile, su blogais įpročiais, azartiniais lošimais, svaigalais, su savišvieta, su saviugda, su automobilio vairavimu. Yra tokia knyga „Kaip vairuoti mašiną ekstra atvejais?“ Ir kiekvienas, save mylintis jaunuo­lis turėtų ją perskaityti. Gaila, kad jis nežino, kad tokia knyga yra ir kad ten galime rasti tokią informaciją. Tokios nėra viešai susistemizuo­tos internete, o jei ten ir yra panaši, ji dažniausiai mokama. Bibliotekos misija – nemokamai pateikti žinias, o jos plėtra priklauso nuo lankančių asmenų skaičiaus. Jei ateis daugiau jaunimo, jiems bus daugiau leidinių.

Nemėgstantiems skaityti mokiniams skeptiškai pasakydavau, kad jie dar nerado savosios knygos. Ir ne vienas tokią atrasdavo. Nuo tos akimirkos išsiplėsdavo perskaitytų knygų sąrašas, „prašviesėdavo“ galvos ir klaidos iš rašto darbų imdavo nykti. Ar yra pati „pačiausia“ Roko Gulbino knyga? O gal jų keletas?
Yra knygų. Jos kartais atsiranda netyčia – kažkaip atsiranda. Ir man netgi malonu. Vieną knygą dabar paminėsiu – fantastinę, kažkokią verstą iš rusų kalbos. Aš neatsimenu jos pavadinimo, bet turinį galėčiau papasakoti. Kartą buvome išvykę slidinėti su draugais. Ką veikti vakarais? Vienas turėjo tą knygą. Aš ją „suvalgiau“ per du vakarus. Ir esmė tokia, kad knyga buvo tokia paveiki, kad kažkokie teleportacijos dalykai ar vizualizacijos išradimai lydi iki šiol. Mėgstu užsienio literatūrą. Pavyzdžiui, išskyrus „Pianolą“, esu perskaitęs visas rašytojo Kurto Voneguto knygas ir draugui esu pasiūlęs. Kokią galią turi skaitymas? Knyga leidžia pigiausiai apkeliauti pasaulį ir patirti daug įspūdžių. Vaikystėje žavėjo „Meksikos įlankos piratai“. Mėgstu klausyti garsinių knygų. Siūlyčiau mokantis užsienio kalbų klausytis teksto ir prieš akis turėti knygą. Tai ir matai, ir girdi, ir gali kalbėti. Pirmoji knyga, kurią pasiėmiau Elektrėnų bibliotekoje, buvo Alvydo Unikausko apie gyvenimo būdą. Patikėkite, knygų laukia geri laikai – pasaulyje matau tokias tendencijas, be to, tikrosios vertybės visada išlieka.
Dėkodama už suteiktą „Elek­trėnų kronikos“ skaitytojams informaciją, noriu palinkėti Jums gėrio, tokio, kurio, anot Umberto Eco, neįmanoma nei suturėti, nei atšaukti. Taigi – gerų darbų, gerų žmonių ir geros sveikatos.

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite