Angle down Atgal

Psi­cho­lo­gi­jos pro­fe­sorė: „Ga­li­me būti sa­vi­mi pa­ten­kin­ti“

„Nie­kas ne­ži­no, nei kaip, nei ka­da pa­si­baigs si­tua­ci­ja, ku­rio­je da­bar esa­me. Mes – ke­ly­je, o kai esi ke­ly­je, rei­kia žy­giuo­ti. Ne­ga­li at­si­gul­ti ant grio­vio kraš­to ir sa­ky­ti: „Pa­mie­go­siu“ ar­ba „Pa­var­gau, te­gul vald­žia už ma­ne nu­sprend­žia“, – sa­ko kli­ni­kinės psi­cho­lo­gi­jos pro­fe­sorė Da­nutė Gai­lienė ir pa­ta­ria ne­žiop­so­ti: ty­rinė­ti ap­linką, sa­ve, džiaug­tis ge­ro­mis die­no­mis ir ži­no­ti, ką da­ry­si­me, at­ėjus blo­gesnėms.

Lietuviai – tvarkinga visuomenė

Šalyje įvestą karantiną esate palyginusi su 1991-ųjų metų sausio įvykiais. Kuo panašūs šie du momentai?

– Panašūs tuo, kad tai yra visuotinė įtempta situacija. Tokios nuo 1990–1991 m. išsivadavimo laikotarpio neturėjome. Tuo metu, kaip ir dabar, gyvenome nežinioje, nujautėme grėsmę ir toji grėsmė buvo reali – visu savo nuožmumu ji pasirodė Sausio 13-ąją. Visuomenė tada irgi diferencijavosi: negalima sakyti, kad visa tauta stojo ir iškovojo nepriklausomybę. Kaip ir per karantiną – žmonių patirtys, laikysenos, tempai buvo skirtingi.

Kokią visuomenės laikyseną matote dabar, viruso akivaizdoje?

– Aš manau, kad mes pasirodėme gerai. Darėme tai, ką reikėjo, buvo daug solidarumo, daug supratimo ir labai daug iniciatyvos, savanorystės, kuria Lietuva iki šiol negarsėjo. Kartais girdžiu pasvarstymų, kad galbūt Azijos arba Rytų Europos šalys labiau linkusios paklusti bendrai tvarkai. Vis tik šiuo klausimu būčiau atsargi, nes tų šalių įvairovė didelė – viską sudėlioti į lentynėles ne taip paprasta, o ir situacijos skirtingos. Galime būti savimi patenkinti – esame tvarkinga visuomenė.

Bet visuomet yra „bet“. Dar prieš krizę buvo matyti stiprėjantys valdančiųjų autoritariniai poelgiai, nesiskaitymas su kitomis politinėmis jėgomis, etikos, padorumo nepaisymas – geras politiko vardas palengva darėsi nebesvarbus. Mes, kaip specialistai, irgi patyrėme nesiskaitymo, visažinystės. Kurį laiką tokiai laikysenai buvo gera proga – krizės metu reikėjo ne diskusijų, o sprendimų. Bet jeigu tokia situacija užsitęs, svarbu, kad visuomenė imtų priešintis. Nes Lietuvoje mažėja demokratijos ir tai kelia nerimą. Ko gero, atėjo laikas atsiverti ne tik fiziškai, bet ir pilietiškai ir pažiūrėti, kas gi čia aplink mus vyksta.

„Aš labai džiaugiuosi, kad vyresnio amžiaus žmonės nesileidžia stumdomi. Yra kvailių, kuriems rekomendacijų skaitymas neina į naudą, tai ką dabar padaryti? Turi priešintis ir, pasikartosiu, nežiopsoti“. (Pressfoto nuotr.)
„Aš labai džiaugiuosi, kad vyresnio amžiaus žmonės nesileidžia stumdomi. Yra kvailių, kuriems rekomendacijų skaitymas neina į naudą, tai ką dabar padaryti? Turi priešintis ir, pasikartosiu, nežiopsoti“. (Pressfoto nuotr.)

Kaip vertinate Vyriausybės požiūrį į psichinę sveikatą šios krizės metu? Politikai ypač akcentavo pagalbos linijų teikiamą pagalbą, bet ar to pakako?

– Žinote, tai tęsiasi metai iš metų. Kai tik žurnalistai paklausia valdžios, ką rimto jie daro psichikos sveikatos srityje, politikai tučtuojau kalba apie pagalbos linijas. Tiesiog neapsakomas gudrumas! Pagalbos linijos Lietuvoje iš tiesų veikia puikiai, nes nuo pat pradžių jas kūrė atsakingi ir profesionalūs žmonės, todėl jos ir lūžta nuo skambučių. Bet tai yra nevyriausybinių organizacijų nuopelnas – valdžia neturėtų jomis dangstytis, ji turėtų kalbėti apie valstybinę psichinės sveikatos ir pagalbos sistemą. O čia turime didelių problemų: ši sistema yra nekokia ir kol kas strateginių pokyčių nesimato – tik kur ne kur pabarstytų priemonių. Tad kaip tvarkysimės toliau? Kaip padėsime tiems, kurių gyvenimas šios krizės metu pasunkėjo? Kur strategija, kur vizija, kur konkretūs žingsniai? Tokius klausimus girdžiu iš daugelio specialistų.

Jie ir mes

Kaip manote, krizė pakeis Lietuvos savižudybių statistiką?

– Neseniai iš Japonijos atėjo studija, kurioje skelbiama, kad šių metų balandžio mėnesį savižudybių šioje šalyje buvo mažiau negu tuo pačiu laiku prieš metus. Kokie pateikiami paaiškinimai? Esminis – kad žmonės daugiau buvo namuose, šeimoje. Vaikai mokykloje nebepatyrė streso dėl pasiekimų, suaugusieji – konkurencijos darbe, nes Japonija yra ypač orientuota į rezultatus. Visa tai sudarė psichologines sąlygas žmonėms jaustis geriau.

Japonai turi savo realybę, mes – savąją. Mielai padarytume panašią studiją, bet negalime prieiti prie duomenų. Prognozuoti, kad savižudybių Lietuvoje padaugės, taip pat negalime, bet yra tikimybė, kad ši problema sustiprės. Žinome, kad kai kurių žmonių emocinė ir psichologinė savijauta gali pablogėti, tačiau taip pat žinome, ką galime padaryti, kokių veiksmų imtis, jog situacija būtų suvaldyta.

Kaip šiuo atveju galėtų pasitarnauti vadinamasis Kupiškio algoritmas?

– Kupiškio algoritmas yra nuostabus pavyzdys, kaip gali susivienyti specialistai, politikai ir bendruomenė. Kurgi čia gėris?

Ilgus metus kalbama apie valstybinę savižudybių prevencijos programą, bet jos kaip nėra, taip nėra. Mes, specialistai, be politinės valios, be finansavimo tokios programos visai Lietuvai paruošti negalime, tad pradėjome galvoti apie mažesnį mastelį ir nusižiūrėjome Kupiškį, kuriame savižudybių skaičiaus rodiklis buvo vienas didžiausių. Pradėjome važinėti į Kupiškį, kalbėtis su bendruomene. Mūsų tikslas buvo vienas – pagerinti žinias. Siekėme, kad visa bendruomenė suprastų, kas yra savižudybės rizika, iš ko ji matosi ir kaip reikėtų elgtis. Ne mažiau svarbu mums buvo, kad tinkamai reaguotų atitinkamos tarnybos ir žmogus, turintis suicidinių minčių, gautų reikiamą pagalbą.

Mus labai palaikė ir daug iniciatyvos rodė tuometis Kupiškio meras ir Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ. Laimingai sutapo, kad Kupiškyje tuo metu dirbo ir labai aktyvi psichologė, dabartinė Lietuvos psichologų sąjungos prezidentė Valija Šap, nes nei iš Vilniaus, nei iš Kauno procesui nepavadovausi, turi būti vietinis lyderis. Tokia ir buvo Valija. Norėtųsi paminėti ir visuomenininką Vladą Lašą, kuris iš savo asmeninių lėšų ilgą laiką apmokėjo psichologines konsultacijas.

Buvo daugybė pavyzdžių, kurie parodė, kad modelis, kurį sukūrėme Kupiškyje, veikė. Savižudybių čia sumažėjo kelis kartus. Kupiškio algoritmas buvo pritaikytas ir kai kuriose kitose savivaldybėse. Dabar ypač svarbu, kad savivaldybėse, kuriose šie algoritmai yra, jie veiktų, o ten, kur nėra, juos būtų galima įdiegti.

Karantino metu nemaža dalis žmonių pirmą kartą susidūrė su nerimu, stipria baime, panikos atakomis. Kaip manote, galbūt tai padės mums labiau atliepti turinčiuosius psichikos sutrikimų, mažiau juos stigmatizuoti?

– Pritarčiau. Tikiuosi, kad turėsime daugiau empatijos, kad nebeatrodys, jog yra „jie“ ir „mes“.

Kodėl savo profesijoje nevartojame termino „psichikos ligos“ ir sakome „psichikos sutrikimai“? Nes liga – tai tuberkuliozė arba plaučių uždegimas. Psichikos sutrikimai yra daug sudėtingesni, moksliškai nėra įrodyta, kad jų kilmė biologinė, kad tai – smegenų liga. Ir aš manau, kad dabar pajutome, jog mes visi esame pažeidžiami, jog mums visiems gali taip nutikti ir tai nėra kažkokia gėda, o paprasčiausias žmogiškumas. Manau, karantino patirtis prisidės prie stigmatizacijos mažinimo, protingesnio ir labiau civilizuoto požiūrio į psichologinius sunkumus patiriančius žmones, kad keisis požiūris ir į pačią pagalbą.

Nors vėlgi. Kai tik pradedame didinti sąmoningumą, skleisti informaciją, sistema užsikemša. Taip buvo ir Kupiškyje. Žmonėms sukyla poreikis, jie ima drąsiau kreiptis, bet tuos kreipimusis turi kažkas patenkinti, o mes, kaip valstybė, kaip sistema, dar nesame pasirengę teikti adekvačios pagalbos. Psichologinės problemos Lietuvoje didžiąja dalimi sprendžiamos vaistais. Manau, kad jų vartojimas gerokai perdėtas, nes mūsų rodikliai pagal antidepresantų išrašymą yra labai aukšti. Žmonės turi suprasti, kad vaistai nėra tikroji pagalba, bet ir pati sistema turi keistis, nes dabar tarp pasiūlos ir paklausos yra priklausomybė: žmonės galvoja, kad reikia tablečių, ir yra pilna vietų, kuriose jų gauna. Ir kam mąstyti apie pasekmes?..

Jeigu šiandien būtų išrasta vakcina nuo viruso, izoliavusio visą pasaulį, ko pasimokę išeitume?

– Galvoju, kad išeitume gavę patirti nuolankumo. Buvome priversti pripažinti, kad nesame visagaliai – kažkam užtenka mostelėti lazdele ir visi mūsų pasiekimai, didybė, pažangos ir laimės įvaizdžiai sugriūva. Ne tik vienas žmogus, bet ir visa šalis pasidaro bejėgė. Toji mūsų realybė labai trapi.

Turėtume ir truputėlį egzistencinio mąstymo patirties, nes visi daugiau ar mažiau susimąstėme – kas aš esu, kas tas pasaulis? Iš kitos pusės, manau, kad tai ilgai netruks... Jeigu tik gyvenime seksis, mes vėl viską greitai užmiršime (šypsosi).

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite