Angle down Atgal

Pro tėviškės langą

Apytikriai du šimtus metų gyvavęs kaip amatas karpymas šiandien vis aktualesnis kaip ugdymo ir/ar terapijos priemonė. Šiuolaikiniu gyvenimo greitkeliu galvotrūkčiais lekiančiam žmogui karpiniai leidžia stabtelėti, atsigręžti į savo istoriją ar net savo paties vidų, skatina kūrybiškumą.

Nors abi karpytojos esame sukaupusios solidžią patirtį, abi pirmąjį kartą eksponavome savo kūrybą autorinėje parodoje. Šiandien mudvi, neturėdamos jokio specialaus meninio išsilavinimo, daugiausia karpome iš balto popieriaus sudėtingus ornamentus, intuityviai derindamos kompoziciją.

Aš gyvenime pasirinkau buhalterės profesiją, bet karpiniai liko pomėgiu, per daugiau nei dvidešimt kūrybos metų atvedusiu iki šios autorinės parodos. Kaišiadorių miestas parodai pasirinktas neatsitiktinai. Kaišiadorių rajono Kruonio seniūnijoje esantis Plaskūnų kaimas jau daug dešimtmečių yra tautodailininkės, įvairių senųjų amatų puoselėtojos Vladislavos Gataveckienės namai. Plaskūnų kaimas artimas ir man – čia mano prosenelių ir močiutės, padėjusios pažinti bei įkvėpusios meilę šiam kraštui, kartu perdavusios karpytojos talentą, gimtinė.

Parodą pristatė Kaišiadorių kultūros centro parodų kuratorė Lina Urbanavičienė. Ji svečius iš įvairių Lietuvos miestų supažindino su pasaulio karpinių istorija. Jaukiai nuteikė trapūs karpinių ažūrai ir mėgėjų kolektyvo „Įvairi muzika“ balsų ir kanklių skambesys. Ruošiant parodą buvo pasitelkti ekspertai. Grafikė tapytoja Vilija Kneižytė iki pat pakabinimo kuravo parodą ir padėjo profesionaliai sujungti labai skirtingus autorių darbus. Mano idėją eksponuoti didelio formato karpiniais dekoruotas nuotraukas nepriekaištingai įgyvendino fotomenininkas Kastytis Laužadis.

Šios parodos sumanytoja – tautodailininkė, knygų autorė Diana Tomkuvienė pasakojo, kaip simboliškai mintį apie šių autorių karpinių parodą išjudino tuomet artėjantys 2017-ieji Tautinio kostiumo metai. Diana man kūrė Kalvių krašto tautinį kostiumą. Išsikalbėjus apie rankdarbių pomėgį, D. Tomkuvienė įžvelgė karpinių meistrės Vladislavos Gataveckienės ir mano gyvenimo vingių bei kūrybos sąsajas.

Taip gimė parodos vizija – pristatyti karpinio transformaciją. D. Tomkuvienė pasakojo apie pirmuosius karpinius Lietuvoje, langų dekoracijas tuomet iš laikraštinio popieriaus, nes kitoks buvo labai brangus. Šį laikotarpį gerai prisimena tautinio paveldo produkto sertifikato savininkė Vladislava Gataveckienė. Jos tradicinių užuolaidėlių ir lentynėlių popieriniai papuošimai kūrybiškai dekoruojami augaliniais motyvais, dažniausiai be jokio išankstinio piešinio. Nepriekaištinga ornamento kompozicija sukuriama vos per keletą minučių, karpant įvairiomis kryptimis lankstomą popierių.

Laikui bėgant popierius tapo lengvai prieinamas, tobulėjo įrankiai. Pradėti karpyti popieriniai paveikslėliai, šiandien drąsiai galintys atstovauti vaizduojamosios dailės šakai – grafikai. Mano prieš karpant kruopščiai nusipieštuose simetriniuose ir asimetriniuose (siluetiniuose) karpinių ornamentuose taip pat gausu augalinių motyvų bei simbolių, bet, anot D. Tomkuvienės, galima įžvelgti ir istorijos pasakojimą, nešamą žinią, gilesnę mintį.

Man popieriaus karpiniai – laisvalaikio pomėgis nuo 1983 metų. Pirmoji pažintis su šiuo menu įvyko pradinėje mokykloje, o šeima ir draugai padrąsino savo darbais dalytis viešai. 2010 metais Lietuvos karpytojų telkėjas a.a. Feliksas Marcinkas mane pakvietė dalyvauti respublikinėje parodoje Vilniuje. Tai buvo mano pirmoji karpytojos patirtis parodose ir gyva pažintis su kitomis šio meno kūrėjomis. Nuo tada dalyvauju respublikinėse ir tarptautinėse parodose, karpytojų pleneruose. Keletas darbų publikuoti F. Marcinko monografijoje „Lietuvos ir pasaulio popieriaus karpinių menas“, 2015 metų tarptautinės parodos Vilniuje ir 2018 metų parodos Marijampolėje kataloguose. Vienas iš sudėtingiausių karpinių „Rugpjūčio pieva“ saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Nuo 2019 metų esu Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Mano karpiniai gimsta iš ilgai mintyse nešioto vaizdinio. Kai nesi profesionalus dailininkas, tikras iššūkis vizualizuoti mintį į eskizą, o kirpti – smagumėlis ir meditacija, kurių rezultatas – neapsakomai magiškas, virpantis popieriaus plazdinys, lydimas šokančių šešėlių. Dėl šios magijos kartais karpinių sąmoningai neklijuoju.

Kūrybai dažniausiai įkvepia muzika ir poezija, susipinančios su Lietuvos gamtos grožiu, tautiniu paveldu: lietuvių liaudies dainomis, sakmėmis, papročiais, tekstile ir architektūra, baltų raštais ir simboliais. Aktuali žmogaus vieta visame šio pasaulio avilyje. Vladislava Gataveckienė, kaip ir aš, visus karpinius ir šiandien kuria tik žirklėmis. Įdomus sutapimas, kad abi dar vaikystėje savo pomėgį karpyti pirmiausia išbandėme skylutėmis margindamos žolynų lapus. Vladislava Gataveckienė popieriaus karpymo subtilybių išmoko būdama devynerių metų.

Kaip sulankstyti popierių ir iškarpyti gražų ornamentą, ją pamokė pas kunigus tarnavusi mamos draugė, vėliau kaimo siuvėja parodė, kaip nusipiešti eskizą, kad užuolaidėlės raštas būtų dar įmantresnis. Šiandien Vladislava yra gerai žinoma tradicinių popierinių užuolaidėlių kūrėja ne tik Kaišiadorių krašte, bet ir visoje Lietuvoje, ekspertų ypač vertinama už išlaikytą tradiciškumą.

Moteris šį meną puoselėja ir mielai perteikia savo žinias besidomintiems, yra kviečiama vesti edukacinius užsiėmimus tiek jaunimui, tiek suaugusiems. 2016 metais ji buvo apdovanota Kaišiadorių rajono savivaldybės kultūros premija. Skirtingai nei Vladislava, aš turėjau galimybę rinktis įvairiausią popierių ir kokybiškus įrankius. Vaikystėje kirpau ne užuolaidėles, o popierines lėles. Karpyti paveikslėlius įkvėpė Julijos Daniliauskienės ir Nijolės Jurėnienės knygelė „Karpiniai“. Dianos Tomkuvienės dviejų autorių parodos idėja man kirbėjo dvejus metus, kol ryžausi pažinčiai su Vladislava Gataveckiene. Užsimezgė graži draugystė. Iki parodos atidarymo kovo mėnesį Kalviuose įvyko kraštotyrinė ekspedicija. Susitikusios trys karpinių meistrės Vladislava Gataveckienė, Eglė Vindašienė Dvarionaitė ir aš dalinomės karpymo patirtimi. Surinkome vertingą vaizdo medžiagą, fotografijas, karpinius.

Štai kaip Vladislava pasakoja: „Moku visokių amatų: margučių skutinėjimo, siuvinėjimo, mezgimo ir juostų pynimo, mano galvoje – šimtas minčių, nors įgyvendinti suspėju gal vieną, gal dvi, bet ir nelabai traukia, neturiu laiko. O karpymas man – tiesiog malonumas! Jaunystėje, kai Velykos ar Kalėdos – reikėjo pasipuošti, o ir atlaidai – tai kaip langas be karpinio! Man sekėsi gražiai padaryti. Būdavo, kaimo merginos prašo karpinių langams, lentynėlėms ar indaujoms ir popieriaus urtais prineša. Nors kaime visada darbų visokių daug, laiką karpiniams vis tiek pritaikau.

Kai aš karpau, tai tiesiog atsiilsiu, nors kitą kartą būna darbas didelis, bet per jėgą padarau, nes man patinka. Mano mėgstamiausi – proginiai karpiniai, kuriuos reikia nusipiešti. Tada ilgai suku galvą ir taip, ir taip, kaip tą paukštelį, širdelę ar gėlikę sudėlioti. Kada karpinius ant langų ar ant lentynėlių karpau, traukia įkomponuoti tulpelę, vosilką, eglutę – tai jau čia būtinai, nori nenori, savaime pasidaro, jokios minties iš anksto nėra, tuo momentu tik – žag, žag – ir yra.“ Parodos atidarymo metu svečiai galėjo susipažinti su įvairių autorių knygomis, karpinių parodų katalogais.

Norintieji patys pabandė kirpti karpinius – užuolaidėles ar tiesiog abstrakcijas. Paroda Kaišiadorių kultūros centre veiks iki šių metų liepos 10 dienos. Mudvi su Vladislava maloniai kviečiame apsilankyti.

Rasa Rainienė

Autorės nuotr.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite