Angle down Atgal

„Primiršti tekstai“. Paslėptos Kalėdos

Šiomis dienomis populiariausias žodis „Kalėdos“. Net gali atrodyti, kad jau jos prasidėjusios. Įžiebtos eglutės, žmonės vieni kitus sveikina, keičiasi dovanėlėmis. Ar gerai, ar blogai, kad taip anksti pradedamos švęsti Kalėdos? Bažnyčia tokiai ankstyvai švenčių pradžiai gal ir nelabai norėtų pritarti. Keturias savaites prieš Kalėdas trunkantis adventas – tai susikaupimo, rimties, apmąstymų laikotarpis, laukiant Išganytojo atėjimo. O švęsti pradedama vėlų gruodžio 24-osios vakarą. Kai kurie, net ir nesantys dideli Bažnyčios šalininkai, taip pat tvirtina, jog, pradėjęs anksti švęsti, sulaukęs tikrų Kalėdų, nebeturi ką veikti. Išties keista: kai reikia rimties, susikaupimo, meditacijų – švenčiame, kai reikia švęsti – liūdime ir nuobodžiaujame.

Galinga ankstaus šventimo šalininkų armija tvirtina, jog gerai, kad švęsti pradedame anksti. „Ir taip gyvenimas liūdnas, dienos susitraukusios“, – teigia jie. Sako, kad žmonės depresiją išgyvena rudenį ir žiemą. Nes tamsu. Nes šalta. Nes nuovargis. Nes taip visiems. Pagalvoji, koks sunkus sovietmečio žmonėms buvo gruodis be švenčių. Baigiasi metai, o aplink didžiulis liūdesys.

Kadangi rašau „Primirštus tekstus“, tai norisi prisiminti gruodį prieš 50 ar prieš 40 metų. Susirandu 1969 ir 1979 m. gruodžio 13 d. miesto laikraščio „Raudonoji vėliava“ numerius. Jokios šventinės nuotaikos. Gerai, žiūrime tų pačių metų gruodžio 25 d. numerius. Irgi nieko. Straipsnių pavadinimai: „Pažangų patyrimą – į gamybą“, „Didinti partinę įtaką“, „Įsimintinų darbų metas“, „Ugdyti tvirtus komunistinius įsitikinimus“... Jokių susibūrimų: koncertų, dramos teatro spektaklių, parodų. Tik Naujųjų išvakarėse atgyjama. Pavyzdžiui, 1979 m. Šiaulių dramos teatras pristato naujametę premjerą – H. Zudermano pjesę „Jonas ir Erdmė“.

Sovietmečiu visas dėmesys buvo koncentruojamas į Naujuosius metus. Kalėdos paslepiamos. Viskas buvo daroma, kad mes nieko nežinotume apie biblinius išminčius – Kasparą, Baltazarą ir Merkelį. Bet Kalėdų išgyvendinti nepavyko – gruodžio 24-ąją, Kūčių vakarą, galima sakyti, visos lietuvių šeimos rinkdavosi prie gal kuklaus, bet šventinio stalo. Buvau studentas, tai tomis dienomis bendrabučiai likdavo tušti – visi išvykę. Kūčių ir Kalėdų šventimas buvo tarsi pasipriešinimas sovietinei sistemai.

Kalėdos gilioje senovėje buvo švenčiamos gruodžio 13 d.

Sulaukus gruodžio 13-osios, malonu tai prisiminti. Pagal senąjį Julijaus kalendorių, Kalėdos atitikdavo gruodžio 13-osios datą. Tai šv. Liucijos vardadienis. Ši diena tradiciškai vadinama Šviesos diena. Įdomu, kad nuo jos vakarai nebeilgėja – saulė leidžiasi tuo pačiu laiku. Diena vis dėlto keliomis minutėmis trumpėja iki saulėgrįžos, bet todėl, kad rytą ji dar „pramiega“, pateka keliomis minutėmis vėliau. Artėjant Kalėdoms, vis prisimenu mūsų filologą A. Vištelį-Višteliauską, kuris teigia, kad Kalėdas pirmieji pradėjo švęsti lietuviai, dar tebegyvendami rojuje. Esą lietuvis Adomas tvėręs rojuje tvorą, kad vagys neišvogtų obuolių nuo gero ir pikto pažinimo medžio. Tuo tikslu prieš Kalėdas jis įkalęs paskutinį kuolą ir davęs poniai Ievai obuolį per Kalėdas. Kai tik Ieva pastebėdavusi Adomą, kalantį kuolus, ji žinodavusi, kad jau Kalėdos (nuo žodžio „kuolas“). Paskaičius A. Vištelį-Višteliauską, tampa nebeaišku, ar Adomas Ievą sugundė obuoliu, ar Ieva Adomą. Kaip ten bebūtų, abu kalti.

Sveikinimai prasidėjo, o Naujųjų išvakarėse, esu tikras, ypač sveikinti ims tie, kurie ateinančiais metais varžysis rinkimuose. Bet ką jie gali pasakyti, jei net nesigaudo ir vis klausia: „Į kurį mikrofoną kalbėti?“ Kaip anksčiau, taip ir dabar mieste, miestelyje ar kaimelyje geriausiai asfaltuota gatvė nuveda į kurio nors valdininko namus. Bet, tikiu, Lietuva išsilaikė ir išsilaikys, netgi jei ir toliau valdžia bus netikusi. Man atrodo, jog svarbiausi mūsų himno žodžiai: „Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina.“

Prieš šventes vis kažko iš jų laukiu. Taip buvo anksčiau, taip ir dabar. Norisi būti geresniam. Pasirenku vieną ar kitą metų moto. Ateinantiems, pagalvojau, galėtų būti toks – „Jei džiaugiesi, kad kitam sekasi, esi laimingas“. Nors, atrodo, jau kartą tokį ar panašų šūkį rinkausi. Jei norisi dar kartą rinktis, vadinasi, iki galo jo neįgyvendinau.

Kalėdinės knygos ir kino filmai

Prieš šventes labai norisi skatinti gerus darbus. Tūlas pasakys, jog taip reikia elgtis visad. O man atrodo, kad daryti gerus darbus 365 dienas būtų nuobodu. Todėl tam ir yra Kalėdos, Naujieji, Motinos, Tėvo dienos bei dar kitos šventės. Pavyzdžiui, labai nemėgstu melagių. O juk yra žmonių, kurie neužmigs, jei tą dieną niekam nesumelavo. Suprantu, kad visiškai nemeluoti jiems būtų labai sunku, tad bent per tas išskirtines dienas pasistengtų susivaldyti.

Jei paklaustumėte, kokią knygą Kalėdoms rinktis, siūlyčiau Karen Swan romaną „Kalėdų dovana“. Tai jau prieš keletą metų pasirodžiusi knyga, bet „Primirštuose tekstuose“ norisi ją prisiminti. Knygos pavadinimas byloja, kad ji puikiai tinka kaip kalėdinė dovana, o joje pasakojama žavinga istorija. Sėkminga herojės Kesės santuoka netikėtai subyra į šipulius. Trys jos draugės nusprendžia Kesę vaduoti iš ją apėmusios depresijos. Kesė po keturis mėnesius turi viešėti pas kiekvieną iš savo draugių Niujorke, Paryžiuje ir Londone. Moteriai iš Škotijos provincijos atsiveria naujas pasaulis. Ji tampa mados ir kulinarijos paslapčių žinove, viliojančia ne vieną vyriškį. Taikliausiai romaną apibūdina trumpa jo anotacija: „Kalėdų dovana“ – gražiausių pasaulio miestų žiburiais švytintis romanas apie norą pakeisti gyvenimą ir surasti meilę, kuri visuomet liktų su tavimi.“

O jei kalbėti apie kino filmus, tai, manau, nepakeičiamas – „Tegyvuoja meilė“. Sukurtas 2003-iaisiais, bet kiekvienais metais jį pažiūriu. Patikėkite, tikrai geriau nei „Likimo ironija, arba Po pirties“. Filmą sukūrė „Keturių vestuvių ir vienų laidotuvių“, „Bridžitos Džouns dienoraščio“ ir „Noting Hilo“ režisierius Richardas Curtisas, o ką bekalbėti apie aktorius Hughą Grantą, Emmą Thompson, Claudią Shiffer, Keirą Knightley, o dar ir Rovanas Atkinsonas. Kažkas filmą pavadino paskutine nuostabiausia romantine komedija Žemėje, nes geresnės niekas nesukurs.

Kalėdas švęsti pradėjo šv. Pranciškus

Kad ir kas beatsitiktų, Kalėdų sulauksime. 1223 m. Italijoje, tokiame Grečio miestelyje, Pranciškus, būsimas šventasis, paprašė vietinių žmonių, kad kalno oloje paruoštų vietą švęsti šv. Kalėdas. Pranciškaus liepiami žmonės surentė ėdžias, prinešė šieno, atvedė jautį ir asilą... Tai buvo pirmas istorijoje užfiksuotas Betliejaus istorijos atvaizdavimas, besitęsiantis iki šiol. Kasmet tai vyksta vis pompastiškiau.

Kokį didžiausią skirtumą pastebiu tarp Kalėdų prieš 50 metų ir dabartinių? Anksčiau būdavo šalčiau. Nors ką gali žinoti, kokios bus šiųmetės Kalėdos, kai sinoptikai, skaičiau, pranašauja didelius šalčius. Nors ne visi sinoptikai. Todėl kartais verčiau norisi pasitikėti senolių išmintimi. Yra daugybė pastebėjimų, pavyzdžiui, jei spalį ima snigti ir šalta – sausis bus gražus, spalis miglotas – žiemą gausiai snigs, jei mažai grybų ir daug riešutų – bus rūsti žiema. Šalčius mums praneš varnos. Jei prašvitusį rytą pamatei tupinčias varnas ant aukščiausio kamino ar televizijos antenos viršūnės – žinok, kad ateina šalčiai. Senoliai sako, jog vis dėlto geriausiai orus apsprendžia šv. Martyno diena – lapkričio 11-oji. Kokia bus ši diena, tokios bus ir Kalėdos. Jei per Martyną lietus – per Kalėdas ledas, o jei per Martyną ledukas – per Kalėdas lietus ir jokios žiemiškos nuotaikos. Jei pamenate, šiais metais per Martyną nebuvo šalta ir jokio leduko. Nors viską vainikuoja šv. Andriejus – lapkričio 30 d. Jei ši diena saulėta, tai ateinantys metai bus geri ir derlingi. Tad prisiminkime – šiemet lapkričio 30 d. džiugino saulutė. Grįžtant prie gruodžio, tai dažniausiai šis mėnuo prabėga labai greitai. O po gruodžio dar sausis, vasaris ir jau pavasaris.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite