Angle down Atgal

„Primiršti tekstai“. Grožio paieškos paprastume

Šiandien, kai tau liūdna ir nori pasiklausyti muzikos, dediesi ausines ir klausaisi. Jei būtum to panoręs XVIII a., tau reiktų į savo namus pasikviesti Mocartą, bet jis greičiausiai tave tolyn pasiųstų. Šie „Primiršti tekstai“ ne taip toli, tai yra Mocarto laikų nesiekia, tik norėjau pasakyti, jog gyvenimas sparčiais žingsniais mus lydi priekin ir kiekvienas amžius vienaip ar kitaip įsirašo istorijon. Ypač tai pajutau, Fotografijos muziejuje lankydamas fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo portretų parodą „Atminties vieškeliai“ ir vartydamas jo naująjį fotografijų albumą tokiu pat pavadinimu.

Fotomenininkas atliko didžiulį darbą ir tai darė keletą dešimtmečių. Taip gimė per 140 XX a. antrosios pusės žmonių portretų, o drauge Šiaulių ir visos Lietuvos istorija. Teisininkė Gražbylė Venclauskaitė, dirigentas Saulius Sondeckis, choreografė Aldona Ivanauskienė, aktorius Pranas Piaulokas, dailininkė Joana Taujanskienė, inžinierius Kazimieras Šavinis, gydytojas Povilas Vanagas, poetė Auksė Vasaitytė, pedagogė Eleonora Eglė Prėskienienė, solistas Virgilijus Noreika, partinis veikėjas Jonas Lamauskas, Lietuvos komunistų partijos Šiaulių m. komiteto sekretorius Vytautas Bendikas, kunigas Vladas Požėla... Visi išėję.

Taupiomis priemonėmis juodai baltuose kadruose atsiskleidžia laikotarpis, kurį dar ne vienas pamename, o jame negyvenusieji, manau, irgi ten nusikelia. Galite pasakyti, jog nuotraukose tik žmonės, o miesto veik nesimato. Geriau įsižiūrėkite – jūs klystate. Iš retkarčiais regimų nedidelių detalių, kurios dargi atrodo nereikšmingos, iš žmonių veidų, aprangos, nuotaikų prieš jūsų akis atsiveria laikmetis. Nors žmonės tylūs, šypsenų retoka, bet nesakysi, kad fotomenininkas viso to nemylėtų ir neieškotų grožio tame paprastume.

Kai meilės dienų nebuvo, bet meilė buvo

Su bičiuliu žingsniuodami Kaštonų alėja, atsidūrėme priešais parką. Bičiulis, mostelėjęs ranka parko link, tarstelėjo: „Čia stovėjo Leninas.“ Nesupratau, ar daug reikšmės jis skyrė tiems savo žodžiams, ar pratarė atsitiktinai, bet kažkiek nostalgijos tame jo posakyje buvo. Tik gal, sakyčiau, ne tiek liūdnos, kiek linksmos, ironiškos.

Ar galėjo gyvenusieji sovietmečiu pasidžiaugti jaunyste? Atsakymas būtų – kaip kas. Jaunystė yra toks laikas, kad gerai ir mažiau turint, nepavalgius, bendrabučio kambarėlyje gyvenant. Anuomet meilės dienų nebuvo, tačiau meilė buvo, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos Vasario 16-ąją švęsti negalėjai, bet, manau, nebuvo nė vieno, kuris nežinotų, kokia tai diena, ir jo širdis tą dieną nesuvirpėtų. Visi suvokėme, kad esame įkliuvę, net aukštieji partijos pareigūnai tai suvokė. Anų laikų skundo „Man sielą skauda“ šiandien, ko gero, niekas nesuprastų.

Anuomet esmės buvo ieškoma potekstėse. Ypač mene: teatre, kine, dailėje... Anuometės „Žalgirio“ pergalės prieš Maskvos CSKA buvo tarsi pasipriešinimas okupantams (ir netgi žodis „tarsi“ čia netinka, nes būtent taip buvo). A. Žari pjesės „Karalius Ūbas“ monologai atspindėjo sovietinės sistemos beprasmybę. Žiūrime į režisierės Aurelijos Ragauskaitės nuotrauką ir iškart prisimename jos režisuotus V. Mykolaičio-Putino „Valdovą“, B. Sruogos „Pajūrio kurortą“ ir kitus spektaklius, dailininko Eduardo Juchnevičiaus portretas primena jo tapytus nelabuosius ir angelus, žiūri į estrados solistą Adolfą Jarulį ir tarsi suskamba garsioji „Dilaila“, verslininko, pietinio rajono turgaus direktoriaus Donato Juodėno portretas primena jo pastatytą modernią turgavietę pietiniame rajone, tikėjimą, jog rajonas plėsis ir turgaus pastatas atsidurs jo centre bei bus visiems reikalingas, tačiau laikmetis keitėsi, prasidėjo emigracija, naujų namų nebekilo ir liko jis stūksoti pietinio pakrašty... Ką darysi, tai atradimų ir praradimų laikmetis.

Sunkiausia fotografuoti žmones

Anksti mus palikusį Aleksandro brolį dailininką Viktorą Ostašenkovą ne kartą esu pavadinęs miesto metraštininku. Kiek daug Šiaulių kampelių Viktoras įamžinęs drobėse. Miesto ir miesto žmonių, nes žmonės – tai miestas, metraštininku drąsiai galima pavadinti ir Aleksandrą.

Jei reikėtų Aleksandro Ostašenkovo parodai ir albumui suteikti kurį nors muzikinį terminą, pavadinčiau juos „Andante“. Andante liet. „einant, žingsniuojant“. Taupiomis frazėmis fotomenininkas pasakoja ištisą novelę apie įamžintą žmogų. Aleksandro paklausiau, ar jis režisuoja portretus. Atsakė, jog ne. Neprašąs fotografuojamojo šypsotis ar išspausti ašarą. Girdėjau nuomonę, jog Aleksandro Ostašenkovo žmonės liūdni. Fotomenininkas nesistengia nieko gražinti. Nors, prisimenu, pasisvečiavęs draugas iš Vakarų pasaulio tarstelėjo: „Man gražus tas jūsų liūdnumas.“

Tik nesakyčiau, kad anuomet gyvenimas buvo nuobodus. Tiesa, viskas vykdavo daug lėčiau. Vienoje parduotuvėje dešimtmečius pirkome duoną, kitoje – pieną, trečioje – mėsą. Visad atsirasdavo, kas, rengiantis moteriai, palaikydavo jos paltą, autobuse jaunieji užleisdavo vietas senjorams, „mokytojas“ buvo pats švenčiausias žodis. Šiandien, žiūrėk, kur buvo viena parduotuvė, kitą dieną jau kita, bėgame per gyvenimą, nepastebėdami mus supančio grožio.

O jei apie Aleksandro ir jo įamžintų žmonių santykį, tai jį daugiau regiu kaip korespondentą, uždavinėjantį sutiktiesiems klausimų. Praeiviai sustoja, pasakoja, atvirauja. Aleksandras – vienas iš nedaugelio Lietuvos fotomenininkų, kuris stebinančiai supina šviesą su tamsa, priversdamas žaisti juodą ir baltą. Sunkiausia, sako, yra fotografuoti žmones. Todėl Aleksandro, kaip fotomenininko, profesionalumas šiose nuotraukose dar labiau atsiskleidžia.

Apie bandymą sugrąžinti tikėjimą gyvenimu

Aleksandro Ostašenkovo nuotraukos mane paskatino vėl į rankas paimti Alaino de Bottono knygą „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“. Tarp Aleksandro nuotraukų ir šios knygos atradau daug analogijų. Kiekviena knygos dalis prasideda žodeliu „Kaip…“ (pvz., „Kaip mylėti gyvenimą dabar“, „Kaip rasti laiko sau“, „Kaip rodyti jausmus“, „Kaip praregėti“ ir t. t.). Proustas moko, kaip būti geru draugu ar kaip atrasti gyvenimo grožį mažose kasdienybės detalėse. Tūlas visgi pasakys: „Proustas nepakeitė mano gyvenimo.“ Tokiam atsakysiu: „Tu meluoji.“

A. de Bottonas prisimena Prousto esė, kurioje niūriam, gyvenimo prislėgtam ir džiaugsmo nerandančiam jaunuoliui bandoma sugrąžinti tikėjimą gyvenimu. Vaikinas apžvelgia kuklų savo ir tėvų būstą, kuriame iki gyvo kaulo įgrisę baldai, daiktai. Vaizdo nykumas neatitinka jauno žmogaus polinkio į gražius prabangius daiktus, kuriems įsigyti neturi pinigų. Jaunuolis pavydi turčiams, kurie gali deramai išpuošti namus, kur visi daiktai yra meno kūriniai – pradedant anglies žnyplėmis židinyje ir baigiant durų rankenomis.

Proustas pasiūlo jaunuoliui aplankyti meno galerijas. Bet neragina eiti žiūrėti Rafaelio ar Veronezės paveikslų, o siūlo žvilgterti į Jeano Batisto Chardino darbus. Pasirinkimas gali atrodyti keistas, mat Chardinas nevaizdavo nei kalnų, jūrų, uostų, laivų, nei princų, rūmų ar puošnių angelų. Jis tapė tiesiog virtuvės reikmenis, duonos kepalus, mėsos gabalus. Ir jo žmonės neturėjo nieko herojiško – vienas skaito knygą, kitas stato kortų namelį, štai moteris, iš turgaus ką tik parnešusi kelis duonos kepaliukus, ar motina, rodanti dukrai klaidas siuvinyje. Bet kaip dailiai viskas nutapyta.

Grįžtant prie Aleksandro Ostašenkovo parodos ir albumo, prisipažinsiu, jog ilgai galvojau, kokį pavadinimą tekstui apie tai pasirinkti. Pirmasis – tas, kuriuo ir pavadinau, antrasis – „Sugrąžinta istorija“. Net iki šiol nežinau, kuris pavadinimas labiau būtų tikęs. Išeini iš Fotografijos muziejaus dar kupinas Aleksandro Ostašenkovo užfiksuotų miesto bei jame pabuvojusių žmonių veidų ir, patekęs į šiandieninę beskubančiųjų minią, supranti, jog kiekviena karta turi savo žavesio. Todėl įsiminė bulvare pakalbintos merginos atsakymas į klausimą, ar ji labiau linkusi švęsti įsimylėjėlių šventę, ar Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Mergina atsakė, jog švęs abi.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite