Angle down Atgal

Prieniškė Judita svečioje šalyje tapo multikultūrinės bendruomenės ambasadore

Praeitų metų pabaigoje Prienų kultūros ir laisvalaikio centro rengtų pokalbių cikle „Suartėjimas“ su užsienyje gyvenančiais ir kuriančiais prieniečiais Zita Kuzminskienė kalbino Juditą POPOVAITĘ-GRUBLIENĘ iš Piterboro (Peterborough) miesto Jungtinėje Karalystėje.
2009 metais su šeima išvykusi gyventi į Angliją Judita Grublienė greitai pritapo daugiakultūrinėje miesto bendruomenėje, vykdo reikšmingus kultūrinius projektus, organizuoja renginius, taip pat nenuilstamai dirba dėl lietuvybės.

Piterboro lituanistinės mokyklėlės mokytoja, šio miesto lietuvių bendruomenės narė, lietuviško žurnalo „Švyturys“ redaktorė, poetė, Poezijos pavasario renginių organizatorė – išvardintos pareigos ir veiklos patvirtina, kad Judita yra veikli moteris, įvairiapusiška asmenybė. Per vienuolika metų, praleistų Anglijoje, ji išsaugojo lietuvių kalbos grynumą – ja kalba ir rašo itin taisyklingai ir vaizdingai.

Poetinį kelią pradėjo Prienuose
Prisistatydama pokalbio klausytojams, Judita Grublienė perskaitė vieną savo eilėraštį iš Klaipėdos rašytojų sąjungos kūrybinio almanacho, išleisto 2020 metais: jis pilniau atskleidžia jos turtingą vidinį pasaulį, lietuvišką tapatybę, išsilavinimą ir etnokultūrinę susidomėjimo sritį.
Kaip prieniškės Juditos eilės pateko į Klaipėdos krašto kūrybos almanachą? Judita Grublienė pasakojo Klaipėdos universitete įgijusi etnologijos ir lietuvių filologijos specialybės bakalauro diplomą, čia gyvenusi iki emigracijos ir iki šiol išsaugojusi tvirtus ryšius su šio krašto kūrėjais.
– Tuo metu, kai baigiau Prienų 1-ąją vidurinę mokyklą (1988 m.), prasidėjo tautinis atgimimas, Lietuva laisvinosi iš Sovietų Sąjungos, buvo organizuojami Sąjūdžio mitingai. Savaime suprantama, kad tokie dalykai, kaip etninė kultūra, tarmiški kalbėjimai, papročiai buvo iškelti kaip vienos svarbiausių tautinio atgimimo vertybių. Tam tikra prasme mūsų kartai tai buvo nauja, nes iki tol turėjom ribotą priėjimą prie tautos klodų. O čia staiga atsiranda galimybė etninę kultūrą, papročius panagrinėti giliau… Tai, ko gero, ir paskatino studijuoti etnologiją. Kita priežastis – esu gimusi daugiakultūrinėje šeimoje, kurioje buvo persipynę skirtingų tautų papročiai, tradicijos, kalbos, tikėjimai… – prisiminė Judita Grublienė.
Juditos poetinis kelias prasidėjo dar Prienuose, ji dėkinga lietuvių kalbos mokytojoms Anarsijai Adamonienei, Aldonai Adamonytei, Nijolei Šervenikaitei, kurios jai padarė didelę įtaką.
– Mokytoja A.Adamonienė pakvietė mane lankyti jaunųjų filologų būrelį, paskatino rašyti. Dalyvavau jaunųjų filologų sąskrydyje Vilniuje. Pirmieji mano eilėraščiai buvo išspausdinti rajoniniame „Gyvenimo“ laikraštyje, „Jaunimo gretose“, tai man buvo labai svarbus dalykas, paskata nenustoti rašyti, – sakė J.Grublienė. Į Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą ji įstojo po metų rusų filologijos studijų Vilniaus pedagoginiame universitete.

Poezija suartino su Piterboro miesto kūrėjais
Studijų metais Judita teigė rašiusi mokslinius darbus. Prie kūrybos sugrįžo sukūrusi šeimą ir su vyru Rimu likusi gyventi Klaipėdoje.
Kai su šeima persikraustė gyventi į Angliją, Piterboro miestą, kūryba tapo jos poreikiu. Ji pamatė, kad šiame mieste veikia daugelis poetų sambūrių ir norėjo į jų draugiją įsilieti, todėl pradėjo rašyti eiles ir anglų kalba.
– Vietos poetai atstovauja skirtingoms tautybėms, kultūroms, meninėms srovėms, bet jie yra labai draugiški, priima ir atvykėlius, senbuviai globoja naujokus. Tarp jų populiarūs kūrybiniai skaitymai, vadinamieji „slemai“. Anksčiau susitikinėdavome vienąkart per mėnesį tam tikrose miesto vietose – dabar susitikimai yra virtualūs. Skaitoma kūryba, vyksta ir individualios, ir komandinės varžytuvės, vykdome su poezija susijusius projektus, – Judita atskleidė Piterboro literatūrinio gyvenimo peripetijas.
Pirmasis lietuvės poetės viešas prisistatymas įvyko Piterboro FM radijo stotyje, jau pripažintos vietos poetės Kelly Mills skaitymuose. Prasitarusi, kad turi eilėraščių, parašytų apie šį miestą, Judita buvo pakviesta juos paskaityti lietuviškai.
– Eilėraščių perklausos metu buvo įdomi klausytojų reakcija, kuomet jie tarp angliškų eilėraščių išgirdo įskaitytuosius lietuvių kalba. Vienas klausytojas pastebėjo, jog eilėraščiai parašyti labai gražia kalba, nors nė žodžio iš jos nesupratęs, kitas – jos klausėsi kaip dainos. Tai dar kartą patvirtina, kad lietuvių kalba yra skambi ir daininga – ja turime didžiuotis, – Judita neslėpė, kad anglakalbių atsiliepimai jai buvo labai malonūs.
Įsiliejusi į kūrybinę veiklą, ji suprato, kaip svarbu tai, kas parašyta, surinkti ir neišbarstyti. 2010 metais J.Grublienė išleido pirmąją savo knygelę „Ties vartais nebūties“ (Prienai). 2019 m. Piterbore pasirodė knyga „Tarsi šoktų tylus liūdesys“. Judita taip pat yra emigrantų pasakojimų knygos „Stories From a Migrant City“ bendraautorė.
J.Grublienė nuo 2016 m. organizuoja Poezijos pavasario renginius: jie vyko Piterbore, Londone, Notingame, Hale. Į šį renginį įsitraukė Piterbore gyvenantys anglų bei kitų tautų poetai, muzikantai, atlikėjai, jame viešėjo Lietuvos kūrėjai. 2020 metais jubiliejiniuose, penktuose poezijos skaitymuose, virtualus tiltas sujungė poetus iš už Atlanto, Lietuvos ir iš Jungtinės Karalystės.

Įsiliejo į lituanistinę veiklą
– Vyras keletą metų gyveno ir dirbo Vokietijoje, į šią šalį ketino sugrįžti atgal. Tam ruošdamiesi sūnų Mykolą leidome į Hermano Zudermano mokyklą Klaipėdoje, kurioje mokoma vokiečių kalba. Visgi pasirinkome kitą emigracijos kryptį, – savąją išvykimo iš Lietuvos istoriją pasakojo J.Grublienė.
Per 2009 metų Velykas ji su sūnumi svečiavosi pas brolį Viktorą, jau įsikūrusį Piterbore (JK). Vaikščiodama miesto gatvėmis, ji pajuto, kad šis miestas jai savas, jame patiktų gyventi. Brolio paraginta, Judita su vyru tų pačių metų liepos mėnesį atvyko į Piterborą (sūnus atvyko vėliau), o rugpjūtį jau dirbo fabrike, tai, jos teigimu, buvo pats paprasčiausias būdas užsidirbti.
Šis laikinas etapas, pasak Juditos, buvo nelengvas, jai teko perlipti „per save“, tačiau šiandien jį vertina pozityviai. Siekdama kokybiškesnio gyvenimo būdo, geresnės savijautos, ji pradėjo ieškoti jos išsilavinimą ir pomėgius atitinkančių galimybių.
Pirmiausia vietos koledže pradėjo studijuoti anglų kalbą. Vėliau, suradusi skelbimą, kad lituanistinė mokykla ieško mokytojų, pasisiūlė padėti, taip ji įsiliejo ir į vietos lietuvių bendruomenės veiklą, susipažino su šeštadieninės mokyklos „Gintarėlis“ įkūrėja Jolanta Kensminiene, kartu su ja 2009 m. vyko į lituanistinėms mokykloms skirtą seminarą Londone, Lietuvos ambasadoje. Tokiu būdu ji užmezgė pažintis su ambasados darbuotojais, kitų miestų lituanistinių mokyklų ir bendruomenių atstovais, šie ryšiai tęsiasi iki šiol.
Piterboro lituanistinę mokyklėlę pradžioje lankė vos šeši įvairaus amžiaus vaikai, per keletą metų mokinių skaičius išaugo iki 120. Šiandien mokykloje yra 10 klasių, dirba 14 mokytojų. Lietuviukai mokosi lietuvių kalbos, muzikos, veikia tautinių šokių būrelis, švenčiamos lietuviškos šventės, prisimenami tautos papročiai ir tradicijos.
Judita vaikams papildomai veda kūrybinius-edukacinius užsiėmimus, supažindindama juos su įvairiomis tautinio ir modernaus meno technologijomis.
Juditos teigimu, Piterboro lituanistinė mokykla „Gintarėlis“ jau švenčia keturioliktus metus nuo įsikūrimo ir iki šiol išlieka stipriausiu lietuvybės židiniu šiame mieste. Jos mokytojai turi galimybę vykti į Lietuvoje organizuojamas stovyklas, tobulinti savo kvalifikaciją, keistis gerąja patirtimi, megzti ryšius su Lietuvoje ir užsienyje dirbančiais lituanistinio švietimo specialistais.
2010–2015 m. Judita Grublienė kartu su Jolanta Kensminiene, padedant jųdviejų vyrams, leido žurnalą lietuvių kalba „Švyturys“, skirtą Piterboro lietuviams. Judita buvo žurnalo redaktorė, rašė straipsnius, ruošė interviu apie kūrybingus ir aktyvius miesto lietuvius ir kitų tautybių atstovus. Ketverius metus žurnalas buvo leidžiamas iš asmeninių lėšų, platinamas lietuvių susibūrimo vietose. Vienerius metus žurnalo leidybą parėmė miesto savivaldybė ir kiti rėmėjai.
Ieškodama medžiagos savo straipsniams, Judita susipažino su daugeliu veiklių ir įdomių lietuvių: menininkų, sportininkų, verslininkų, kuriuos vėliau įtraukė į bendruomeniškas veiklas.
2017 m. įkūrus Piterboro lietuvių bendruomenę „Švyturys“, J.Grublienė tapo jos vadove. Bendruomenė organizuoja susitikimus su iš Lietuvos atvykusiais atsakingais pareigūnais, menininkais, dvasininkais, stengiasi bendradarbiauti ir su kitomis Anglijos miestų lietuvių bendruomenėmis.
Viena iš reikšmingiausių bendruomenės veiklų – kartu su Kauno A. Obcarsko dailės studijos „Antaniniai obuoliai“ nare Daiva Kupstiene, Lietuvos paramos ir labdaros fondu „Mamų unija“ organizuota labdaros paroda „Tapybos sujungti“ Londone, kurios metu surinktos lėšos buvo skirtos Lietuvos vaikams, sergantiems vėžiu. Prie parodos prisidėjo ir Piterboro miesto įvairių kultūrų tapytojai, kurie sutiko labdarai skirti savo darbus.
– Lietuviška veikla man nemažai davė, tačiau ir aš jai daug savęs atidaviau, nes šis darbas pagrįstas savanorystės principu,“ – kalbėjo J.Grublienė.

Miestas veikia emigrantus – šie keičia miesto veidą
Prieš kelerius metus Judita aktyviai įsitraukė ir į multikultūrinio miesto bendruomenes vienijančią projektinę veiklą. Anot jos, Piterbore yra neribotos galimybės įsilieti į savanorišką, visuomeninę, labdaringą veiklą, skatinami projektai, jiems skiriamas finansavimas.
Pirmasis projektas, į kurį 2010 m. Judita buvo pakviesta kaip migrantė, buvo organizuotas miesto centrinėje bibliotekoje ir vadinosi „Forty Years On“. Kartu su kitais migrantais ji papasakojo savo atvykimo į Angliją ir įsikūrimo joje istoriją, šių istorijų įrašai saugomi bibliotekos archyvuose.
Nuo 2014 m. J.Grublienė pradėjo bendradarbiauti su Piterboro muziejaus meno galerija (Peterborough Metal Art Gallery), o nuo 2018 m. joje dirba. Čia J.Grublienė tariasi atradusi sau įdomią veiklos sritį – būdama meno galerijos Migrantų paveldo skyriaus informavimo programų vadove, aktyviai dalyvauja įvairiuose projektuose su poetais, menininkais, kultūros žmonėmis, yra jų organizatorė. Jai priimtina galerijos veiklos filosofija – įtraukti kūrybingus miesto gyventojus į bendrus projektus su profesionaliais kūrėjais, sudaryti jiems sąlygas saviraiškai.
2015 m. ji buvo pakviesta į meno galerijoje vykusį projektą, kurio metu surengta paroda „100 žurnalų“. Projekto dalyviai gavo dienoraščius ir turėjo juos užpildyti, o profesionalūs menininkai iš jų turinio kūrė įvairaus formato meno darbus. Judita savo dienoraštyje užrašė poeziją.
J.Grublienė pasakojo apie kitą įsimintiną projektą, skirtą Piterboro paveldo dienoms. Jį organizavo prancūzų menininkai Lucy ir Jorge Orta. Miesto centre, Katedros aikštėje, buvo švenčiama spalvinga Derliaus šventė (Harvest Fest), prie baltomis staltiesėmis užtiestų ilgų stalų kviestinei vakarienei susėdo 500 žmonių.
Anot lietuvės, šiame renginyje derliaus šventės tradicijos gražiai derėjo su skirtingų miesto multikultūrų tradicijomis, buvo propaguojamas sveikas maistas, su pagarba prisimintos duonos kepimo tradicijos. Pagal senovinius įvairių tautų receptus miesto duonkepiai iškepė daugybę duonos kepalėlių. Judita pristatė juodos ruginės lietuviškos duonos receptą, taip pat obuolių ir varškės sūrius.
Rudeninių gėrybių ir rankdarbių mugėje Lietuvai atstovavo tautodailininkė, pristačiusi pintus vytelių gaminius, bei profesionali floristė, kūrusi gėlių kompozicijas. Verslininkai vaišino lietuviškais kulinarinio paveldo gaminiais. Judita prisidėjo prie teminių pokalbių už stalo moderavimo. Renginys buvo filmuojamas, jis bus rodomas Prancūzijoje, Anglijoje, Škotijoje, Airijoje.
J.Grublienė taip pat nusifilmavo menininko Jay Gearing ir prodiuserio Ben Rogaly kuriamame filme „Workers“, kuriame pasakojama apie 10 skirtingų tautybių žmones, kuriems kūrybiškumas padėjo ištverti emigranto dalią. Jos asmeninė istorija įtraukta ir į išleistą knygą „Stories From a Migrant City“, kurią 2019 m. išleido Mančesterio universiteto leidykla. Šioje knygoje ji pasidalino savo sėkmės istorija ir eilėraščiais anglų kalba.
– Vienas Mančesterio universiteto profesorius atliko sociologinį tyrimą tarp emigrantų, ir aš jam daviau interviu. Jo tikslas buvo parodyti emigrantų kelionę – kokie atvykome ir kokie esame dabar, atskleisti, kaip miestas veikia mus ir kaip mes keičiame miesto veidą ir istoriją, parodyti, kaip atvykėliams jų talentas ir kūryba padeda išvengti kasdienybės monotonijos, – apie projektą pasakojo J.Grublienė.
Dirbdama miesto galerijoje, Judita stengiasi pristatyti joje ir lietuvių istorinį – kultūrinį paveldą, kviesdama į projektus ir Lietuvos menininkus. Vienu iš sėkmingiausių projektų Judita vadina parodą, skirtą įvairių kultūrų tekstilės technikoms. Vykdydami projektą „Fabric Society“, įvairių kultūrų tekstilės dizaineriai ir mėgėjai kartą per savaitę rinkosi muziejuje, demonstruodami tradicines savo šalių tekstilės technikas.
Šiame projekte Judita su kolege lietuve tautodailininke Danute Zamariene ir su mama Veronika Mikalajūniene pristatė tradicinius rankdarbius – nėrimą vąšeliu, mezgimą, siuvinėjimą ir kitas lietuviškos tekstilės technikas.
Vietos lietuviai kartu su kitų kultūrų atstovais aktyviai įsitraukė ir į kultūrinio projekto, skirto Piterboro miesto 900 metų jubiliejui, veiklas. Visų projektų, kuriuos Judita kuravo, buvo jų dalyvė, viename straipsnyje nesuminėsi.
Pasak J.Grublienės, lietuvių bendruomenė viena iš gausiausių kitataučių bendruomenių Piterboro mieste.
– Kartu švenčiame Velykas ir Kalėdas, rengiame muges, į jas stengiamės pakviesti ir kitų etninių grupių žmones, todėl galime džiaugtis gražiais kultūriniais mainais, – pastebi pašnekovė.
Judita Grublienė neslepia, kad neretai tautiečiams prireikia ir kitokios pagalbos: dėl kalbos barjero ir informacijos stokos žmonės prašo padėti jiems susitvarkyti dokumentus, tarpininkauti įvairiose įstaigose, vertėjauti, pagelbėti iškilus kitoms problemoms, pavyzdžiui, mirus artimam žmogui.

Padėkos ženklan – karalienės surengtas priėmimas
2019 m. Judita kuravo miesto bendruomenių parodą, skirtą nacionaliniam projektui „Kaimynystė“. Projektą įgyvendinus, ji kartu su kitų Anglijos etninių ir religinių grupių atstovais buvo pakviesti į priėmimą pas Didžiosios Britanijos karalienę Elžbietą II.
– Tai buvo netikėta. Projekte dalyvavo 160 žmonių iš visos Anglijos. Iš Piterboro miesto buvome pakviesti šešiese, aš atstovavau Rytų europiečiams ir katalikams. Tikėjausi bendro priėmimo, bet karalienė skyrė dėmesio ir laiko kiekvienam, su manimi trumpai šnektelėjo apie Lietuvą. Elžbieta II man paliko didingos, tuo pat metu jaukios, šiltos, globėjiškos ir motiniškos karalienės įvaizdį,– sakė Judita.
Už lietuviškų tradicijų puoselėjimą vietos lietuvių bendruomenėje, kultūrinių tiltų tarp Anglijos ir Lietuvos tiesimą J.Grublienė 2019 m. buvo apdovanota Lietuvos ambasadoriaus Didžiojoje Britanijoje padėkos raštu.
– Mano dabartinis darbas meno galerijoje, lituanistinėje mokyklėlėje bei lietuvių bendruomenėje yra mano laisvalaikis, nuoširdžiai jį mėgstu, šiose veiklose galiu realizuoti savo pomėgį menui ir kultūros paveldui. Patinka organizuoti renginius, smagu matyti žmonių akyse džiaugsmą. Tad esu laiminga ten, kur esu, ir dėl to, kas esu,– pokalbio pabaigoje sakė iš Prienų kilusi Judita Grublienė, savo pastangų dėka Anglijoje susikūrusi tokį gyvenimą, apie kokį svajojo.
Parengė Dalė Lazauskienė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Sponsored video

Taip pat skaitykite