Angle down Atgal

„Pri­mirš­ti teks­tai“. Kny­gos, ku­rias ne­tikė­tai at­ran­da­me

Vyks­tant Vil­niaus knygų mu­gei, te­mos teks­tui il­gai ieš­ko­ti ne­ten­ka. Ne vie­nas šiau­lie­tis gal įveiks tuos 215 km, nes, sa­ko, tiek yra iki Vil­niaus, ir vaikš­čios tarp ne­si­bai­gian­čių knygų pre­kys­ta­lių. Su­tin­ku, kad knygą į ran­kas daž­niau­siai no­ri­si paim­ti ru­denį ar žiemą. Artė­jan­čio pa­va­sa­rio ar va­sa­ros vi­dur­die­niais skai­ty­si­me gal re­čiau, bet vėly­vi va­ka­rai, kai jau prie­te­ma ar vi­siš­kai tam­su, kai pro at­vi­ras bal­ko­no du­ris dvel­kia gai­vus va­ka­ro oras, ra­gi­na iš len­ty­nos trauk­ti knygą ir ran­gy­tis ant so­futės.

Visi klausimai apie knygas man įdomūs, išskyrus klausimą: „Kokią knygą patartumėte perskaityti?“ Tarsi klaustų: „Kaip tapti laimingam?“ Vieną dieną galiu siūlyti skaityti Charlzą Bukovskį, kitą – Tomą Maną, trečią – Trumeną Kapotę... Priklausomai nuo nuotaikos. Be to, patark nepataręs, kiekvienas skaitys, ką norės, ir sakys, kad pasirinko geriausią knygą. Nors, esu tikras, labiausiai džiaugiamės knygomis, kurias netikėtai atrandame. Bet kaip ten bebūtų – kiekviena knyga geriausiai atsako į klausimą: „Kas aš esu?“

XVI–XIX amžiuje knygos buvo labai brangios. Laikai grįžta. Štai tik pasirodžiusi alaus antologija „Alumi neprekiaujama – baigėsi vanduo“ kainuoja 99,99 Eur. Aišku, knygoje visko daug, jos dydis ir svoris kaip dviejų plytų, akys raibsta nuo alaus butelių etikečių, kartoninių padėkliukų po bokalais – 2 500 iliustracijų. Antra vertus, knygynuose atsirado ir skyrelis „Nukainotos knygos“, kuris paneigia nuomonę, jog knygos neįkainojamos.

Užtikau knygą, kuri artina vasarą

Pažinčių su knygomis būna įvairių. Kai buvau dar vaikas, tėtis nusivedė mane į „Palydovo“ kino teatrą (tą, prie „Šiaulių“ viešbučio), kuriame buvo demonstruojamas lenkų filmas „Kryžiuočiai“ pagal to paties pavadinimo H. Senkevičiaus romaną. Pamenu, tėtis labai pyko, kodėl lenkų kinematografai lietuvius nori pavaizduoti kvailelius: šie čiuožinėjo nuo šiaudinių savo namų stogų ir tuo džiaugėsi. Dėl tokio filmo pagal H. Senkevičiaus romaną kilo noras paimti į rankas šią knygą.

Jau minėjau, kad piršti, ką skaityti, nesinori, visgi paminėsiu man patikusias kelias neseniai perskaitytas knygas. Kad ir Janos Vagner „Vongo ežerą“. Knyga, artinanti vasarą, atostogas ar bent tingų savaitgalį. Jau knygos viršelis švaraus ežero vandens spalvos. Apie autorę nieko nežinojau, bet iškart pajutau – knyga skaitoma nesunkiai, o įtampa palaikoma it veiksmo filme. Žmonės bėga nuo epidemijos, nuo viruso užkrato, tačiau ne apokaliptinis pasakojimas romane svarbiausias, o žmonių santykiai. Man net pasirodė, kad tas žmonių bėgimas – tai mūsų emigracija.

Kitas neseniai mano perskaitytos knygos autorius šiauliečiams žinomas. Mūsų miesto dramos teatras yra pastatęs Leonido Andrejevo pjesę „Šunų valsas“ (tiesa, tai buvo jau senokai). Prieš keletą metų pasirodė šio autoriaus du kūriniai vienoje knygoje – „Judas Iskarijotas. Šėtono dienoraštis“. „Judas Iskarijotas“ – išdaviko gyvenimas, „Šėtono dienoraštyje“ – nuobodulio kamuojamas Šėtonas atvyksta į žemę pasilinksminti ir įsikūnija į amerikiečių milijardierių, bet čia jis įtraukiamas į žmogiškųjų aistrų verpetą ir ši našta pasirodo esanti per sunki net Šėtonui…

Ir dar viena žavaus pasiskaitymo knygutė – Matijo van Bokselio „Kvailybės enciklopedija“. Keliaudamas per epochas, autorius pasako tik viena – esame iš principo kvaili. M. van Bokselis pasakoja apie dailininką, kuriam pavedama išpuošti vienos pilies didžiąją menę paveikslais, vaizduojančiais garsią ir garbingą giminę. Dailininkas sutinka, tik pareiškia, kad jo paveikslai bus stebuklingi – jie bus puikūs, tačiau jų negalės matyti mergvaikiai. Rezultatas aiškus – visi kilmingieji per giminės atvaizdų pristatymą tematė plikas sienas, bet nedrįso prisipažinti. Tik viena mergaitė sušunka, jog nematanti jokių paveikslų. Tai amžių istorija, nes tuoj prisimeni H. K. Anderseną.

Tikros meilės, laimės ir turto paslaptis

Daug kas skaito įvairias patarimų knygas sveikuoliams, virtuvės gerbėjams ar sodininkams, be to, knygas, kaip mesti rūkyti, sulieknėti, praturtėti, tai yra migla paremtą literatūrą. Bičiulis pasakojo, jog, perskaitęs feng šui patarimų knygą, įsitikino, kad namuose tvyro bloga aura ir reikia perstatyti lovą bei viską pertvarkyti. Stebina neįtikėtinas noras tokias knygas skaityti. Ant jų galinių viršelių parašyti žodžiai, esą, ši knyga yra ne tik išleista daugelyje pasaulio šalių, bet ir padėjo milijonams žmonių surasti sėkmę. Tad atrodo, kad jeigu kitiems padėjo, milijonai žmonių tapo laimingi, o pastangų įdėta nedaug, tereikia pasklaidyti keletą puslapių ir gyvenimas prašviesės. Bet nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris tapo milijonieriumi, perskaitęs knygą, kaip reikia praturtėti. Autoriai knygų pradžioje dėkoja įmonėms ir organizacijoms, miestų savivaldybėms ar tiesiog pavieniams žmonėms, parėmusiems knygos leidimą. Tai jeigu tu žinai, kaip tapti milijonieriumi, kam tau reikia tų rėmėjų?.. Tokių rašinėtojų tikslas, išleidus knygą, bent savo gyvenime galą su galu sudurti.

Iš panašių knygų srauto išskirčiau Adamo J. Jacksono „Tikros meilės, turto, sveikatos ir laimės paslaptis“. Viskas vienoje vietoje. Tai knyga apie vargingai gyvenantį jaunuolį, kuris iš jam norinčio pagelbėti kino gauna dešimties žmonių, galinčių pamokyti gyvenimo tiesų, vardus ir telefonų numerius. Apsilankęs pas visus mokytojus, jaunuolis sužino dešimt tiesų apie „Tikrąjį Turtą“ (šiuos žodžius didžiosiomis raidėmis rašo pats knygos autorius). Vienas patarimas man ypač patiko. Jis apie merginą, kuri batų parduotuvėje užsinori raudonų aukštakulnių batelių, bet jų neperka. Kodėl? Atsakymas labai paprastas – kai turės, tada jau nebenorės.

Du Murakamiai

Kas domisi džiazu, manau, labai laukia, kada į lietuvių kalbą bus išversta Harukio Murakamio knyga „Džiazo portretai“. Šiaip jau daugumą šio autoriaus knygų skaičiau. Man mieli jų jaunieji herojai. Tiesa, H. Murakamis iššoka iš tradicinių pažiūrų japonų minčių. Gal todėl senoliai japonai Murakamio nemėgsta, o jaunimas jį tiesiog dievina. Yra drįsusių H. Murakamio romanus lyginti su G. G. Markeso „Šimtu metų vienatvės“. Ar nebus japono pažvelgimas į Japoniją ir į visą Rytų kultūrą iš atstumo jo populiarumo paslaptis?

Ir dar su tuo susietas paradoksas. Kai reklamuojamas Murakamis, kai kas ima į rankas ne Harukio, bet Riu Murakamio knygas, kuris nėra joks Harukio giminaitis. Imu į rankas romaną „69“. Jei nematyčiau knygos autoriaus vardo, tikrai patikėčiau, jog tai – Harukio kūrinys. Jeigu dar neskaitėte šios knygos, tai skaičius 69 primena ne tai, ką jūs pagalvojote, bet 1969 metus ir Vudstoko festivalį. Hipių epocha, naujos vertybės, laisvės siekiai, maišto idėjos, roko muzika, susižavėjimas avangardiniu menu... Aišku, apie seksą irgi kalbama. Skaitau, kas 1969-aisiais buvo aktualiausia septyniolikmečiui (tokio amžiaus yra pagrindinis knygos herojus ir, be abejo, jo draugai) japoniukui. Kažkiek domimasi politika (minimas atsistatydinęs de Golis), daug kalbama apie karą Vietname (jaunimas tuomet reikalavo taikos), bet pagrindinės temos – stojamųjų egzaminų į Tokijo universitetą panaikinimas, „The Beatles“ tais metais išleistas albumas „Geltonas povandeninis laivas“, „The Rolling Stones“ sukurtas bemaž geriausias jų singlas „Baro moterys“...

Palyginęs ano meto jaunimą Japonijoje ir Lietuvoje, nepasakysi, kad apie Vudstoko festivalį, „The Beatles“, „The Rolling Stones“ pas mus jaunimas nekalbėjo, o juk buvome už geležinės uždangos. Žinojome populiariausių grupių albumus ir dainas – kažkiek iš Lenkijos radijo kuklios informacijos, iš Liuksemburgo ar kitų Vakarų radijo stočių, ką sugaudavome iš vienam ar kitam iš už Atlanto ar iš kurios Vakarų Europos šalies atsiunčiamos plokštelės... Bet visų didžiausias malonumas, skaitant šią Riu Murakamio, kaip ir visas jo bendrapavardžio H. Murakamio knygas, – jaunų dienų prisiminimas, nors ir sako, jog jeigu jau imi prisiminti jaunystę, vadinasi, pasenai.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite