T.Griškevičiaus, L. Balandžio ir D. Matvejevo nuotr.
Angle down Atgal

„Poeziją pradėjau deklamuoti, kai dar nemokėjau skaityti“, – sako žinoma aktorė Dalia Michelevičiūtė

Nuolatos besišypsanti, atvira ir gyvenimo užgrūdinta asmenybė, DALIA MICHELEVIČIŪTĖ, daugeliui televizijos žiūrovų yra atpažįstama iš įvairių televizijos šou. Ši aktorė kritikų buvo pastebėta vos tik baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kai pradėjo dirbti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. O šiuo metu aktorė gyvena ypač aktyvų gyvenimą.

Miela Dalia, kokios veiklos šiuo metu supa Jus?

Prieš trejus metus buvau pakviesta įsijungti į laidos „Šventadienio mintys” kūrybinę grupę. Laida rodoma per Lrt ir Lrt plius. Važinėjame po mūsų gražią šalį, kalbiname žmones, kurie savo gyvenimu liudija daug nuostabių dalykų. Paskutinį sezoną baigiamas filmuoti serialas „Paveldėtoja”. O šiaip, visada ieškau naujų įkvėpimų, sumanymų teatro scenai, domiuosi poezija, muzika, mokausi man patinkančius eilėraščius mintinai, dirbu su kitais menininkais, muzikos atlikėjais, solistais, koncertuojame. Šoku linijinius šokius, mokau, mokausi, dalyvauju varžybose. Kuriantis žmogus visada ieško t.y. visada dirba.

Tiek kasdienoje, tiek ekrane Jus galima išvysti visuomet besišypsančią. Kas padeda išlaikyti pozityvią nuotaiką?

Tikėjimas, viltis ir meilė – šios trys dieviškosios dorybės. Kadangi jos yra dieviškosios, o ne žmogiškosios, vadinasi jų reikia melsti Dievo. Nuolankiai ir su pasitikėjimu. Žmogaus tikėjimo kelionė yra kupina džiugesio, nuotykių, netikėtumų. Nori būti geros nuotaikos – tikėk, vilkis ir mylėk! Pirmyn!

Koks Jūsų santykis su poezija? Kada ją atradote? Ar dažnai mėgaujatės ja kasdienoje?

Poeziją pradėjau deklamuoti tada, kai dar nemokėjau skaityti, iš klausos. Jau darželyje kūriau eilėraščius. Pirmose klasėse pradėjau rašyti poeziją. Baigiau dvi Lietuvos aukštąsias mokyklas – VU ir LMTA. Turiu lietuvių kalbos ir literatūros filologo ir teatro meno magistro diplomus.

Poezija man neatsiejama gyvenimo dalis, praplėšianti kasdienybės lukštą ir žengianti amžinybės horizonto link. Be poezijos ir tikėjimo mūsų gyvenimas būtų labai trivialus ir lėkštas. Poezija priverčia mane nustebti, pamatyti kasdienybės daiktus kitaip, kitom spalvom, kitame kontekste. Poezija įprasmina giliausias mūsų patirtis – gimimą, meilę, mirtį, būties ir gamtos grožį, kartais kupiną liūdesio ir skausmo. Kai skaitau poeziją, kadangi ji tokia daugiabriaunė ir daugiaprasmė, mano dvasia suklūsta, nudžiunga, vaizduotė šoka klusnumo šokį. Tai – amžinojo gyvenimo ilgesys.

Kaip atrodo Jūsų darbas su Vilniaus kvartetu? Kuo skiriasi darbas, kai kolegos yra aktoriai nuo kolegų – muzikantų?

Darbas su muzikantais mane labai praturtina, teikia daug džiaugsmo ir įkvėpimų. Muzikantai kalba muzikos kalba, jiems nereikia žodžių, jausmus reiškia muzikos garsais. Mes, aktoriai, viską verbalizuojame, ilgai aiškinamės, kol išgryniname psichologinį ar siužeto kontekstą. Mes įžodiname veikėjų santykius, mums tai labai svarbu. Kartais tai labai ilgai užtrunka. Tačiau tą kelią turime eiti kartu, skirti daug laiko pokalbiams. Muzikoje labai daug meta tikrovės, aktoriniuose darbuose – apstu gyvenimo, žmonių santykių.

Šiauliuose skaitote poeziją nebe pirmą kartą. Kokia yra Šiaulių publika?

Šiaulių publika yra nuostabi. Labai išsilavinusi, dėmesinga, turinti išlavintą skonį. Visada didelis džiaugsmas ir atsakomybė tokiai publikai koncertuoti.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite