Angle down Atgal

Po sėkmingo iniciatyvos pristatymo publikai – pirmojo „Sengirės fondo“ sklypo paieškos

Vos prieš savaitę įvykęs Sengirės fondo pristatymo renginys sulaukė didelio visuomenės dėmesio, o šiandien jau ieškoma pirmojo miško ploto, kuris ilgalaikėje perspektyvoje, galėtų virsti sengire ir tapti namais daugumai retų ar nykstančių gyvūnų bei augalų rūšių. Visi potencialūs sklypai bus atrenkami pagal esamą miško erdvinę bei rūšinę struktūrą, amžių bei kraštovaizdžio elementus, nulemiančius mikrobuveinių įvairovę.

Daugiau skaitykite: Sengirės fondas užsibrėžė ambicingus tikslus: įsigys miškų plotus, kuriuos saugos nuo kirtimų

„Sengirės fondas" buvo įkurtas siekiant išsaugoti senąsias girias ir jose susiformavusią unikalią ekosistemą. Tad dabar, siekiant idėją paversti realybe, projekto komanda pradeda ne mažiau svarbų etapą – perspektyvių miško plotų paiešką. Šiuo metu sklypų pirkimui yra surinkta 64 tūkst. eurų, už kuriuos jau galima įsigyti maždaug 10 hektarų miško ploto. Didžiausia sumos dalis yra fondui padovanota pačių fondo įkūrėjų - tai pusė lėšų, kurias surinko „Sengirės" dokumentinis filmas. Kita dalis - apie 9200 EUR - jau yra suaukota Lietuvos gyventojų, kurie noriai prisideda prie šios gamtos išsaugojimo iniciatyvos.

Ieškant tinkamiausio ploto pirmajam miško pirkimui, didžiausias dėmesys skiriamas miškams, kurių masyvai ne tik biologiškai vertingi, bet ir turi galimybę plėstis. Sklypai vertinami pagal keletą esminių kriterijų, vienas iš jų - miško struktūra: svarbu, jog ši būtų natūrali, medžiai išsidėlioję kaip mozaika. Tai rodo, jog miškas pasisėjo pats, t. y. nebuvo pasodintas kirtimui. Atrankos metu taip pat vertinama klimaksinė miško masyvo sudėtis. Teritorijoje vyraujanti augmenija atskleidžia joje gyvenančios gyvūnijos įvairovę, taigi vienoje vietoje žaliuojantys lapuočiai ir spygliuočiai žymi itin turtingą ekologinę sistemą. Galiausiai, išanalizuojami teritoriją supantys kraštovaizdžio elementai, kurie atskleidžia slaptas miško gyventojų buveines, leidžiančias įvertinti plotuose reziduojančias rūšis. Remiantis kriterijais jau netrukus bus atrinkti 3 pirkimui tinkami miško masyvai, kuriuos, prieš priimant galutinį sprendimą, dar įvertins ir patyrusių biologų komanda.

Šiuo metu Lietuvoje tikrų senųjų girių nėra, mat Sengire laikomas miškas , kuriame bent 200 metų nebuvo vykdoma jokia ūkinė veikla. Tačiau šalyje yra keletas gamtinių takų, besidriekiančių palei mišką, kuriuose galima įžvelgti tam tikrų sengirės elementų. Anot Ainio Pivoro, biologo bei vieno iš „Sengirės fondo" komandos narių, puikiu pavyzdžiu galėtų būti Dubravos rezervatinės apyrubės bei Žuvinto rezervato pažintiniai takai, kuriuose bet kokia ūkinė veikla iš esmės draudžiama. Pasak biologo, senųjų girių atgarsių galima įžvelgti ir didmiesčiuose, pavyzdžiui, sostinėje esančiame Vingio parke ar Kauno Ąžuolyne, tačiau čia, priešingai nei draustiniuose, nuvirtę medžiai yra šalinami, taigi prarandama svarbi gamtos ekosistemos dalis.

„Lietuva – be galo turtinga gražių vietų, tad norisi pakviesti žmones nuklysti nuo pažintinių takelių ir žengti į mišką, pabūti pačiame gamtos sūkuryje, kur net nudžiūvusi šaka tampa namais daugeliui rūšių. Atidžiau pažvelgus, atsiveria daug miško paslapčių: ar medžiai išsirikiavę kaip „kareiviai"? O gal meniška mozaika? Kiek iš jų – jaunų ar senų, kreivų ar ligotų? Didesnė įvairovė atskleidžia ne tik sengirės pradžios užuomazgas, bet ir dabartinę jame vyraujančių ekosistemų įvairovę," teigia Ainis Pivoras. „Nors „medžiai kareiviai" atrodo gražūs ir sveiki, balansui išlaikyti reikia tiek jų „vaikų", tiek „senelių". Tai sukuria tikrą miško pilnatvę ir užtikrina stabilią aplinką jam toliau klestėti."

Didžioji dalis Lietuvoje saugomų gamtos teritorijų yra skurdžiuose dirvožemiuose. Nuo seno čia įsteigti draustinius buvo lengviau, nes netinkama ūkinei veiklai žemė buvo neaktuali verslui. Tad šiuo metu fondas koncentruojasi į plačialapius miškus ir eglynus, gyvuojančius derlingame dirvožemyje. Jau atrinkta 50 miško plotų masyvų, dauguma jų – vidurio Lietuvoje bei Žemaitijoje.

„Praeities sengirės nebuvo neįžengiami miškai, kur medžiai stovi kaip siena, tačiau dabar žmogaus veiklos netrikdomi miško plotai Lietuvoje nepaliaujamai traukiasi, net ir saugomose teritorijose," sako Mindaugas Lapelė, gamtos mokslų daktaras, „Sengirės fondo" bendraįkūrėjas. „Augalams ir gyvūnams reikalingos stabilios, dešimtmečiais nesikeičiančios aplinkos sąlygos – apšvietimas, drėgmė ar senos stambios medienos likučiai. Įsigytuose miško ploteliuose medžiai galės augti tiek, kiek jiems lemta, o šalia įspūdingų senolių ar jaunų medelių galės gyvuoti ir stovintys sausuoliai, stuobriai ar virtėliai. Visa tai padės sukurti saugią ir tvarią aplinką ekosistemos klestėjimui."

Paremti „Sengirės fondą" bei padėti įsigyti saugomų miško plotų, skirtų retos ir nykstančios gyvosios gamtos išsaugojimui, galima skiriant 1,2% pajamų mokesčio (VšĮ „Sengirės fondas", gavėjo kodas 305433631) arba apsilankius „Sengirės fondo" svetainėje, skiltyje „Parama". Visi norintys paremti idėją, bet negalintys prisidėti finansiškai, kviečiami siūlyti miško plotus, turinčius potencialą virsti sengirėmis - pateikti sklypai bus vertinami „Sengirės fondo" mokslininkų ir padės palengvinti jau prasidėjusią paiešką.

Daugiau informacijos apie fondą galite rasti puslapyje www.sengiresfondas.lt

APIE SENGIRĖS FONDĄ

„Sengirės fondas" įsteigtas po filmo „Sengirė" premjeros Lietuvoje, kuri įvyko 2018 m. kovą, tarptautinio „Kino pavasario" festivalio metu. Daugybę nacionalinių bei tarptautinių apdovanojimų pelnęs dokumentinis filmas Lietuvoje pritraukė rekordinį 67 tūkstančių žiūrovų skaičių, buvo apdovanotas dvejomis „Sidabrinėmis gervėmis", rodomas 30 valstybių ir virš 50 tarptautinių festivalių. Pusė seansuose surinktų lėšų skirta „Sengirės fondui" - išsaugoti dokumentikoje pristatytas senąsias Lietuvos girias kaip prieglobstį nykstančioms gyvūnų ir augalų rūšims.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite