Angle down Atgal

Pirmasis Elektrėnų treneris Rimantas Sidaravičius apie ledo ritulio istoriją

1976 m. į Lietuvos ledo ritulio istoriją savo vardą įrašo Elektrė­nai, kai lapkričio 7 d. buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje dirbtinio ledo čiuožykla ir vyko pirmosios ledo ritulio varžybos. Susitiko dvi energetikų komandos, kurioms buvo garbė pirmosioms žaisti savo statytuose rūmuose. Vienas iš žaidėjų buvo Leonas Valinevičius, VRE statybos ir remonto baro viršininko pavaduotojas, vadovavęs čiuo­žyklos statybai.

Rimantas Sidaravičius
Rimantas Sidaravičius
Elektrėnų ledo ritulio komanda – turnyro „Auksinis ritulys“ prizininkė, 1977 m. Vytautas Paražinskas, geriausias turnyro vartininkas (stovi antroje eilėje pirmas iš kairės)
Elektrėnų ledo ritulio komanda – turnyro „Auksinis ritulys“ prizininkė, 1977 m. Vytautas Paražinskas, geriausias turnyro vartininkas (stovi antroje eilėje pirmas iš kairės)

Pirmasis treneris

Pirmasis Elektrėnų ledo ritulio treneris Rimantas Sidaravičius, žemaitis iš Telšių, pirmuosius įgū­džius įgavęs ant užšalusio Masčio ežero, vėliau baigė Kauno kūno kultūros institute ledo ritulio trenerio specialybę. Pagarbiai jis prisimena savo dėstytoją ir pirmąjį savo trenerį, žinomą to meto ledo ritulininką, Adolfą Mickų.
R. Sidaravičius prisimena, kad anuomet pirmoji užduotis buvo surinkti vaikus, norinčius žaisti ledo ritulį. Sunku nebuvo, nes norinčių atsirado labai daug, net nesitikėta, kad nauja sporto šaka galėtų būti tokia populiari. Po metų į Elektrėnus atvyko Viktor Senin, taigi miestas turėjo dar vieną ledo ritulio trenerį. Po kurio laiko prie jų prisijungė Aleksejus Nikiforovas.

Naujos galimybės
Tuo pat metu buvo suformuota ir vyrų ledo ritulio komanda, kuriai vadovavo Edvardas Laurinavičius. Ko gero, elektrėniškius viliojo ir jau baigiamos statyti čiuožyklos perspektyvos, ir įdomus žaidimas, apie kurį vyresni vaikai jau turėjo savo nuomonę, nes žaidė ledo ritulį ant užšalusių balų. O dabar vėrėsi naujos galimybės – treniruotis ir žaisti uždarose patalpose. Buvo suformuo­tos keturios vaikų komandos pagal amžių: ketvirtų klasių mokinių, penktų–šeštų, septintų–aštuntų, de­vintų–vienuoliktų. Komandos di­delės, turėjo net po keturiasdešimt žaidėjų. Treneris prisimena, kad buvo nelengva vesti treniruotes tokioms gausioms grupėms, bet buvo ramu, jog per varžybas nepritrūks žaidėjų. Tiesa, pirmosios treniruotės vyko „ant žemės“, t. y. sporto aikštelėse, o kai tą rudenį anksti pašalo (spalio pabaigoje), tai su vaikais treniruodavosi ant užšalusių balų, nes čiuožykla dar neveikė. Panašiai treniravosi ir Kauno, ir Vilniaus, ir Telšių, ir kitų miestų vaikai, norėję žaisti ledo ritulį. Vaikai ledo ritulio treniruočių Elektrėnų ledo rūmuose laukė metus. Tiek laiko vyko ledo arenos statyba.
Elektrėniškių tikslas buvo aiškus. Visi – ir žaidėjai, ir treneris – siekė žaisti vykstančiuose čempionatuose.

Auksinis ritulys

Sportinis gyvenimas anuo­metinėje Lietuvoje buvo gan aktyvus, vyko vaikų ledo ritulio turnyras, pavadintas gražiu vardu, „Auksinis ritulys“. Turnyre dalyvavo trijų amžiaus grupių vaikai. Taip pat vykdavo Lietuvos jaunių ir jaunimo čempionatas, kas 4 metus vyko spartakiados, vyrų ledo ritulio čempionatas. Jaunoms, energingoms Elektrėnų komandoms visur norėjosi dalyvauti ir laimėti. Gerai, kad norą laimėti lydėjo ir supratimas, jog būtina aktyviai treniruotis. Anų dienų jaunieji ledo ritulininkai – šimtaprocentiniai entuziastai. Buvo momentų, kai treniruotės vyko dukart per dieną: anksti ryte (6.30 val.) ir po pietų. Nereikšdami nepasitenkinimo, vaikai daug ir noriai treniruodavosi. Rimantas prisimena, kad „Auksinio ritulio“ čempionate dalyvaudavo po tris Elektrėnų komandas – kiekviena savo amžiaus grupėje.

Pirmosios sėkmės
Jie neturėjo reikiamos aprangos, bet tai nesukliudė sportuoti. Pagelbėjo Edvardas Laurinavičius, elektrinėje dirbęs šaltkalvis. Jis pagamino iš aliuminio savotiškus kau­šelius, iš kurių sportininkai pasigamindavo kojų šarvus. Patys vaikai su treneriu rūpinosi viršutinės aprangos (marškinėlių) simbolika, kūrė logotipus ir, išsirinkę geriausią, patys pagal trafaretą dažydavo ant marškinėlių.
Sausio mėnesį prasidėjo at­rankinės „Auksinio ritulio“ varžybos. Pirmiausia vykdavo zoninės varžybos, o nugalėtojai patekdavo į finalą. Sunkų elektrėniškių darbą vainikavo sėkmė. Jau pirmaisiais darbo metais (1977 m.) jaunieji ledo ritulininkai pasiekė reikšmingą pergalę. Naujokai zoninėse varžybose laimėjo pirmą vietą ir pateko į finalą. Ten nusileido Kauno komandai ir iškovojo 2-ą vietą. Varžybose pasižymėjo Vytautas Paražinskas, kuris pelnė turnyro geriausio vartininko prizą. Ledo ritulininkų pergale džiaugėsi visi Elektrėnai. Komunalinio ūkio skyrius net apdovanojo prizininkus.

Auksiniai čempionai

Elektrėnų vaikų ledo ritulininkų komandos dalyvavo ir sąjunginiame turnyre „Auksinis ritulys“. 1984 m. turnyras vyko Almetjevske, Elek­trėnų komanda tapo prizininkė. Linas Pivoras pelnė geriausio turnyro puolėjo vardą.
Vėliau elektrėniškiai daugiau nei 15 kartų tapo „Auksinio ritulio“ čempionais. Per tuos metus ledo ritulį žaidė daug talentingų vaikinų, kurie ir vėliau liko ištikimi šiai sporto šakai ir savo gyvenimą siejo su ledo rituliu, tai: Raimundas Minkevičius, Arūnas Čialka, Edmundas Micevičius, Darius Pliskauskas, Marius Lelėnas, Artūras Katulis, Rolandas Aliukonis, Mindaugas Kieras, Dovydas Kulevičius, Raimondas Štrimaitis, Tadas ir Donatas Kumeliauskai, Andrejus Žitkovas, Povilas Verenis, Nerijus Ališauskas ir kt.
Kasmet vyko Lietuvos jaunių ir jaunimo čempionatai – Elektrėnų komandos daugkartinės čempionės. Nugalėdavo Kauno, Vilniaus, Klai­pėdos komandas, kurios kiek vėliau taip pat pradėjo treniruotis ant dirbtinio ledo.
Kas 4 metus vyko Lietuvos jaunimo žaidynės, kuriose dalyvaudavo rajonų rinktinės, Trakų rajonui atstovaudavo Elektrėnų ledo ritulininkai, vadovaujami trenerio R. Sidaravičiaus.

Didieji laimėjimai

Elektrėnuose dažnai vykdavo ir Lietuvos vyrų ledo ritulio čempionatai. Šiuose čempionatuose dalyvaudavo ir Elektrėnų jaunių komanda, vadovaujama R. Sidaravičiaus. Jauniai garbingai žaisdavo su vyrų komandomis: su „Energija“ (Elektrėnai), „Baltija“ (Klaipėda), „Staklėmis“ (Vilnius), „Masčiu“ (Telšiai) ir kitomis. 2000 m. jaunių komanda tapo Lietuvos čempionė.
Didelis laimėjimas buvo ir tai, kad Elektrėnų jaunių komanda pradėjo žaisti Sovietų Sąjungos aukščiausio lygio jaunimo čempionatuose ir buvo pavojinga varžovė stiprioms kitų respublikų ar svarbių sąjungos miestų komandų rinktinėms. Elektrėnų jauniai kovojo su Maskvos „Dinamo“, Leningrado SKA, Maskvos CASK, Mins­ko „Junost“, Rygos „Dinamo“ ir kt. komandomis. Elektrėniškiai netapo čempionais, bet visada kovojo garbingai. Šiose varžybose Elektrėnų vardą garsino Linas Pivoras, Daurius Zevelskis, Slava Malatok.

Tarptautinėse arenose
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos sportininkai įsijungė į Europos sportinį gyvenimą. Unikalus reiškinys tai, kad Elektrėnų, nedidelio miestelio, komanda, treniruo­jama vieno trenerio, tapo visos Lietuvos rinktinė ir kovojo Pasaulio ledo ritulio čempionatuose. Žaidė su Slovėnijos, Lenkijos, Danijos, Austrijos, Japonijos, Latvijos, Kroatijos rinktinėmis.
2000 m. Pasaulio jaunimo pir­menybėse dalyvavo 8 šalių komandos: Anglijos, Danijos, Estijos, Japonijos, Kroatijos, Lietuvos, Slovėnijos, Vengrijos. Lietuviai iškovojo bronzos medalius.
2002 m. Lietuvos rinktinė, atstovaujama elektrėniškių, dalyvavo Europos I diviziono čempionate ir iškovojo bronzos medalius.
2007 m. Elektrėnuose vykusiame Pasaulio čempionate užėmė 1-ąją vietą ir iškovojo Lietuvai teisę kitais metais žaisti I divizione.
2010 m. Estijoje vykusiame Pasaulio čempionate tapo čempionais ir vėl iškopė į I divizioną.
Elektrėniškiai, vadovaujami trenerio R. Sidaravičiaus, dalyvavo tarptautiniuose turnyruose, kurie vyko Suomijoje, Kanadoje, Austrijoje, Latvijoje ir kitur.
2004 m. Austrijoje tarptautiniame turnyre laimėjo 3-ą vietą, nugalėję Latvijos komandą. 2006 m. Austrijoje tarptautiniame turnyre iškovojo bronzos medalius.
Rygoje 2007 m. vyko tarptautinis turnyras „Volvo Cup“, kuriame laimėti aukso medaliai. Šiame kasmetiniame turnyre lietuviai laimėjo pirmą kartą. Žaidė talentingi ledo ritulininkai N. Ališauskas, Edgaras Rybakovas, Pijus Rulevičius, A. Žitkovas, kurie vėliau tapo Lietuvos vyrų rinktinės nariais.

Įvertinimai
Treneris R. Sidaravičius 38 m. atidavė Elektrėnų ledo rituliui ir išugdė didelį būrį talentingų ledo ritulininkų, kurie pasirinko trenerio darbą, tai: Sergej Krumač, Artūras Katulis, A. Žitkovas, Gintaras Armanavičius, Dovydas Kulevičius, Raimondas Štrimaitis. Kiti išvyko į užsienį ir ten sėkmingai žaidžia patys ar treniruoja kitus.
Didžiausiu savo asmeniniu ilgų darbo metų laimėjimu treneris įvardina tai, kad net praėjus krūvai metų su daugeliu iš auklėtinių nenutrūko žmogiški ryšiai, malonu susitikti, pasidalinti naujienomis apie ledo rutulį, sužinoti, kaip svetur sekasi žaisti. Didžiausiais savų komandų laimėjimais treneris vadina pergalę prieš Danijos rinktinę (2007 m.) ir lygiąsias su Švedijos „Modo“ komanda, kurioje žaidė broliai Sedinai – būsimos NHL žvaigždės.
Puikiai trenerio R. Sidaravičiaus darbą yra įvertinę kiti, tai liudija visa šūsnis garbės raštų, diplomų, medalių, saugomų namuose. Tačiau pats treneris nelinkęs apie tai kalbėti, nes kam svarbi praeitis, bet patvirtina, kad 2007 m. Kūno kultūros ir sporto departamento buvo apdovanotas Aukso medaliu už nuopelnus Lietuvos ledo rituliui, dėl kurio perspektyvų ir dabar treneriui kartais būna neramu.
Šiuo metu treneris savo spe­cialybės vis dar neišsižada. Pasak Rimanto, Lietuvoje dabar atidaryta daug ledo ritulio sporto mokyklų, o trenerių trūksta, todėl jis retkarčiais talkininkauja savo buvusiems auklėtiniams, sporto mokyklų įkūrėjams Artūrui Katuliui, Andrejui Jatkauskui, Mindaugui Kierui.

Ona Rasutė Šakienė

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo

Apdovanojamas Linas Pivoras, geriausias turnyro puolėjas, Almetjevskas, 1984 m.
Apdovanojamas Linas Pivoras, geriausias turnyro puolėjas, Almetjevskas, 1984 m.
comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite