Angle down Atgal

Piliakalnis prie Alaušo: atmintyje išlikę prisiminimai

Birželio mėnesį išleistame laikraštyje „Utenos diena“ skaitytojams priminėme, kad Maneičių piliakalnio likimas liūdina vietos gyventojus, kurie vis rečiau iki jo nueina. O ir tų einančių, arba, kaip vietiniai vadina, senbuvių, beveik nebeliko. Link piliakalnio vedantis takelis užžėlė medžiais ir didelėmis žolėmis, čia nebeužsuka turistai. Surasti pilies kalną – tikras iššūkis. Prieš 60 metų (žr. nuotr.) piliakalnis buvo puikiai matomas, žinomas ir lankomas. Jūsų dėmesiui – šiuo metu Vilniuje gyvenančios garbaus amžiaus skaitytojos Albinos Raškevičiūtės prisiminimai apie gimtą kraštą ir vaikystės piliakalnį.

„1933 metais bežemiams iš dvaro žemės buvo skiriama maždaug po penkis hektarus. Tėvai, grįžę iš Petrogrado (dabar – Sankt Peterburgas), taip pat gavo žemės sklypą. Taip jau išėjo, kad mūsų sodyba buvo paskutinė Maneičių kaime (prie Ruklių šilo). Piliakalnis mums turėjo atitekti per pusę su kaimynu Jonu Jataučiu. Tačiau kaimynas norėjo turėti daugiau žemės, tai jam paskyrė visą piliakalnį, o tėvams liko trikampis (žr. išlikusio dokumento kopiją).

Mes, vaikai, kalną vadindavome mūsų piliakalniu. Žiemą su rogutėmis nepaprastai smagu būdavo nuo jo lėkti. Jeigu čiuoždavome į ežero pusę, tai iki pat kranto. Neapsnigtas ežeras būdavo mėlynas kaip stiklas, tai mes su broliu Algirdu pasispirdami tikrai toli nučiuoždavome. Žinoma, girdavomės, kad atsidurdavome prie Bikuškio ar net prie Sudeikių. Brolis slidėmis užčiuoždavo ant ežero.

Įdomu tai, kad aplinkui – smiltys, o kalno žemė – visai kitokia, vietomis net molinga. Trikampyje prie miško ant kalnelio buvo mūsų sodyba, šalia – kelias. Prie pat kelio kitoje pusėje augo J. Jataučiui priklausantis juodalksnynas. Ten buvo lyg raistas, nes dažnai telkšojo vanduo. Kaimynas nuo raisto iki ežero iškasė neplatų griovį, kad nubėgtų vanduo. Po kurio laiko miškelis liko sausas, ten augdavo žolė. Nuo to raisto į ežero pusę, jau mūsų lauke, prie pat miško, ne visada, o kai būdavo lietinga vasara, artyn prie ežero, link piliakalnio, tekėdavo upelis. Netoli to upelio buvo mūsų kūdra. Galima įtarti, kad tikrai piliakalnį supo vandens juosta.

Nuo 1935 metų mūsų šeima ten gyveno iki 1948 metų tremties, bet tai – jau kita istorija. Kiek pamenu, tai nepaprasto grožio kampelis, o Alaušo ežerą mini visi, kas prie jo prisilietė. Truputėlį toliau nuo J. Jataučio žemės, prie pat ežero, buvo Petro Mataro sodyba. Ežere prie kranto, lyg juoda dėmė, buvo gili kūdros dydžio duobė, tarmiškai mūsų visų vadinta „duobela". Aplink tą duobę buvo smėlinga ir visiškai negilu. Galima galvoti, kad iš ten buvo kasama žemė piliakalniui. Žiemą ten dusdavo žuvys, jos matydavosi paviršiuje. P. Mataras medine kuoka mušdamas ledą prisigaudydavo didelių žuvų. Visi, kurie gyveno prie Alaušo, galėjo maitintis žuvimi.

Utenos žydas, vietinių vadintas Kaimu, nuomodavo ežerą, todėl samdydavo kaimo darbininkus ir tinklais traukdavo žuvį. Mano tėvelis, eigulys, turėjo prižiūrėti, kad tinklų tankumas atitiktų nustatytą normą. Kai ištraukdavo tinklus, mes, vaikai, ateidavom žuvų. Kaimas tarsi pataikaudamas liepdavo atsirinkti kokias norime. Jos būdavo gyvos, spurdėdavo, todėl kai kurias leisdavom atgal į ežerą. Iš pradžių Kaimas juokdavosi, bet greitai pats įdėdavo žuvų į maišelį ir liepdavo eiti namo. Matydavom, kaip kaimynai broliai Siručiai per pietus atitrūkę nuo darbų su mažais tinkleliais eina gaudyti nedidelių žuvų. Jų ežere prie kranto būdavo daugybė, matydavom, kaip mūsų katinas sėdi ant kelmo ir staiga įšokęs į vandenį pagauna arčiausiai plaukiančią. Daug kas netikėjo, kad katinas gaudo žuvis, bet jis buvo pusiau laukinis, namo beveik neateidavo. Žiemą klojime rugių šiauduose gaudydavo žvirblius. Mūsų dideliam sielvartui rasdavome plunksnelių. Mes juk buvome miško vaikai, iš mūsų net kaimynų trobų nesimatė.

Negaliu nepaminėti ir šalia piliakalnio, jau Ruklių miške, buvusios Medinų pievos. Ji buvo skiriama eiguliui kaip žemės priedas. Ne veltui ją Utenos gimnazijos mokytojas Juozas Žiurlys pasirinko Lietuvos gimnazijų vyresnių klasių mokinių-skautų stovyklai. Dalyvių atvyko apie 700. Linksmybių ir jaunimo išradingų programų pamatyti ateidavo žmonės net ir iš tolimesnių apylinkių. Ne tik jaunimas, bet ir vyresni. Vakarais vidury pievos degdavo laužas, skambėdavo dainos. Palapinės stovėjo tarp medžių, beveik miške. Čia pat, už kelių žingsnių, ir Alaušas. Stalams buvo iškasti grioviai, maistą veždavo iš Utenos, bet buvo ir lauko virtuvė, kurioje samdytos virėjos gamindavo karštus patiekalus. Tai buvo 1939 metų vasara. Tai buvo lyg ir atsisveikinimas su laisve."

Albina RAŠKEVIČIŪTĖ
Sugrįžimas
Svajojot, sapnuose regėjot
Prievarta paliktus savo namus.
Nenorėjote amžinai likti taigoje,
Nors mirčiai sugrįžt pas savus.
Sugrįžimas buvo nelinksmas –
Vargas jau buvo palaužęs pečius.
Ir viltys sudužusios
Atrasti tokius pat savo namus.
Tokius, kuriuos kūrėt jaunystėje
Vilčių kupini.
Savo gyvenimą čia nugyventi,
Vaikams ir anūkams palikti.
Sūnaus nebebuvo, tik kapas,
Jau ištremiant paliktas.
Balto smėlio kauburėlis,
Supiltas rankomis nakčia.
Likusiems tėvynėje
Ne rožėmis buvo kloti keliai.
Baisios nedalios ištikti
Stengėsi kaip nors išlikti.
Kaip visada, tėviškėj vėjas,
Siūbuodamas ežero bangas,
Gal ir aprauda pasmerktųjų dalią,
Jų patirtus skausmus ir kančias.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite