Angle down Atgal

Pianinų mechanikos magas

Pianinas, kaip ir žmogus, turi savo istoriją. Grotas ir užmirštas, mylėtas ir paliktas pelėms ar kandims. Jei pasiseka, naujų šeimininkų prikeltas antram gyvenimui. Beveik šešiasdešimt metų pianinus derinančio Algirdo Kulikausko namuose stovi pianinas, pervertas kulkos. Derinti šiuos instrumentus jis išmoko dėka savo tėvo, pardavusio mylimą violončelę dėl to, kad turėtų, kuo pamaitinti šeimą.

Mainai: violončelė – į ožką, kapitonas – į jūreivį

Kad išgirstumėte vieno pianino klavišo skambesį, prireikia pagaminti šimtą detalių. O kad suskambėtų visas pianinas, detalių reikia dar daugiau – beveik dešimties tūkstančių. Pianino „garsiakalbis“ – deka – turi būti pagamintas iš vadinamosios muzikinės arba skambančios eglės, kurios kamienas per šimtą metų tepastorėja trisdešimt centimetrų ir kurios ieško meistrai. Vietų, kur auga šios eglės, nedaug. Lietuvoje jų apskritai neišvysime.

Daugeliui visa tai – nauji ir negirdėti faktai, o šiauliečiui A. Kulikauskui – kasdienybė. Jam iki smulkmenų pažįstama pianinų skambesio mechanika ir magija. Pasakodamas apie šį instrumentą, jis pakelia į viršų rankas: ore, neegzistuojančioje klaviatūroje, plevena jo pirštai, skambindami žinių melodiją.

Vis tik pirmieji muzikiniai A. Kulikausko prisiminimai susiję ne su pianinu, o su violončele – ja grojo tėvas Jonas Kulikauskas. Kadaise jis buvo Stasio Šimkaus simfoninio orkestro muzikantas, tačiau, orkestrui patyrus finansinį krachą, teko persiorientuoti į pedagogiką.

„Tėvas gavo mokytojo vietą Šakių gimnazijoje. Ten, kur gyveno, už sienos buvo mergaičiukė, puiki siuvėja, kuri nužiūrėjo, kad turi neprastą kaimyną. Ji sumanė tokį dalyką: kadangi tėvas mėgo groti, supažindino jį su savo sesute, kuri mėgo dainuoti. Taip atsiradau aš“, – pasakoja A. Kulikauskas.

Pirmaisiais savo gyvenimo metais jis su šeima persikraustė į Šiaulius – tėvas buvo paskirtas muzikos mokytoju čia veikusioje Mokytojų seminarijoje (dabar – Šiaulių universitetas, –
aut. past.). Nors augo girdėdamas muziką, nusprendė savo ateitį sieti su jūra – įstojo į Jūreivystės mokyklą Klaipėdoje. Baigęs mokslus, turėjo tapti kapitonu, bet tegavo „matroso“ vietą.

Dabar šypsosi – argi galėjo būti kitaip? „Kapitonas laive – Sovietų Sąjungos valdžia. Jo reputacija turėjo būti nepriekaištinga. O visa mano šeima tuo metu buvo Vorkutoje. Tėvą iškrapštė iš mokyklos – kaip išlaikyti žmoną ir keturis vaikus? Parašė broliui, kuris gyveno ir dirbo Vorkutoje, šis iš karto pakvietė atvažiuoti, sakė: užsidirbsi visam gyvenimui“, – pamena A. Kulikauskas ir priduria: jo tėvas, inteligentiškas muzikantas, virto statybininku.

Ir tai – ne vienintelė auka. „Po karo nebuvo pinigų – ką daryti? Tėvas pardavė savo violončelę, už kurią nupirko ožką, kad vaikams būtų pieno. Tai jam buvo sunkiausia“, – pasakoja pašnekovas.

A. Rut­kaus­ko nuo­tr.
A. Rut­kaus­ko nuo­tr.

Prestižas pavirto į vargą

Paskui šeimą į Vorkutą išvyko ir A. Kulikauskas, nepanoręs tapti paprastu jūreiviu. Tiesa, tolimajame Rusijos mieste neužsibuvo – grįžo į Šiaulius ir įstojo į tuometį Muzikos technikumą.

„Pamenu, prie technikumo durų stovėdavome nuo ankstyvo ryto. Šeštą atsidarydavo durys ir mes bėgdavome žiūrėti, katras kokią klasę gausime, kad galėtume dirbti – pianinų gi tuomet beveik nebūdavo. O paskui nutiko taip, kad nusipirkau fortepijoną. Buvo jis trofėjinis, kandžių ir pelių išvargintas. Gavau jį praktiškai dykai. Teko remontuoti – kruvinas darbas. Vargau metus laiko ir, prisipažinsiu, iki galo jo taip ir nesutvarkiau. Bet šitą instrumentą iš visų prisimenu geriausiai“, – šypteli A. Kulikauskas.

Skersai išilgai perrinkęs savo pirmąjį fortepijoną, šiaulietis dar kartą išvyko į Vorkutą. Būtent ten prieš beveik šešiasdešimt metų jis pradėjo derinti pianinus. Tai buvo metas, kai mieste atsirado daugybė instrumentų, o prižiūrėti jų nebuvo kam.

„Kartais atvažiuodavo žmogus iš Leningrado, bet jis vienas, o pianinų daug. Tada man prisireikė prisiminti kvintų ratą, apie kurį vaikystėje vis pakalbėdavome su tėvu. Kvintų ratas – didžiausia derinimo paslaptis“, – teigia A. Kulikauskas.

Įgavęs patirties ir grįžęs į Šiaulius, jis su tėvu ėmėsi dar vienos veiklos, kuri, kaip pats sako, tuo metu buvo prasminga ir naudinga. „Pradėjome eiti per bažnyčias: vargonų buvo daug, bet groti jais negalėjai, balandžiai ir šikšnosparniai juose gyveno. Visus vargonus atgaivinti ne visada pavykdavo – tik dalį. Bet užtekdavo. Būdavo: pabaigiame darbą, praeina šventos Mišios ir pas mus ateina iš džiaugsmo verkiančios moterėlės. Sako: negalvojome, kad dar kada beišgirsime šituos vargonus skambant...“ – pamena A. Kulikauskas.

Grįžus į Šiaulius, įsibėgėjo ir pianinų derintojo karjera, mat aštuntajame dešimtmetyje Lietuvoje ėmė daugėti pianinų, gaminamų Sovietų Sąjungai priklausiusiuose fabrikuose: „Ryga“, „Belarus“, „Krasnyj Oktiabr“ ir t. t.

„Būtent tada pastebėjau, kaip įdomiai mąsto žmonės. Pianinas jiems buvo intelekto, prestižo ženklas. Kas kad juo nebegrodavo, vis tiek laikydavo, neparduodavo. Taip pianinų gausėjo ir gausėjo, visi juos pirko ir pirko, kol atėjome į atgimimą. Tuomet žmonės susimąstė: kandys, pelės, derinimai – ar tikrai viso to reikia? Juk niekam nebepasigirsi, kad turi pianiną, – visi turi. Pradėjo pardavinėti“, – sako A. Kulikauskas.

Vidus. Kad išgirstumėte vieno pianino klavišo skambesį, prireikia pagaminti šimtą detalių. O kad suskambėtų visas pianinas, detalių reikia dar daugiau – beveik dešimties tūkstančių. (A. Ku­li­kaus­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
Vidus. Kad išgirstumėte vieno pianino klavišo skambesį, prireikia pagaminti šimtą detalių. O kad suskambėtų visas pianinas, detalių reikia dar daugiau – beveik dešimties tūkstančių. (A. Ku­li­kaus­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Geriausiai žino tas, kuris groja

Paklaustas, kaip išsirinkti pianiną, A. Kulikauskas pabrėžia, kad šie instrumentai skiriasi savo charakteristika. „Vieni skamba tamsiau, kiti dusliau, treti šviesiau ar net aižiau. Skleidžia stipresnį arba silpnesnį garsą. Svarbu ir kokioje erdvėje pianinas stovės. Norint turėti patinkantį instrumentą, galimybės tikrai didelės, nes atsivėrė Vakarų pasaulis. Lietuvoje galima rasti vokiškų, švediškų, čekiškų, japoniškų instrumentų“, – vardija šiaulietis.

Kur kas sudėtingesnis klausimas jam – kiek turi kainuoti pianinas? „Būna, žmogus pasikviečia mane apžiūrėti pianino, kurį nori pirkti. O aš jį jau derinau, pažįstu savininką. Ir jis mane pažįsta. Tai kaip man pasakyti kainą? Kad ir vieno, ir kito nenuskriausčiau? Čia žymiai sudėtingesnis dalykas, nei suvesti kvintų ratą“, – juokiasi A. Kulikauskas.

Darbo jam netrūksta – oficialių pianinų ir fortepijonų derintojų Lietuvoje nėra daug – apie pusšimtis, o štai darželių, mokyklų, koncertinių įstaigų pilna. A. Kulikauskas sako, kad, remiantis instrukcija, namuose stovintį pianiną reikėtų derinti kartą per metus, muzikos mokyklose – netgi penkis kartus per metus: „Bet daug kas priklauso ir nuo temperatūros svyravimų, savininko rankų. Vienas šiurkščiai klavišus tranko, kitas elgiasi švelniau. Dažniausiai sakau taip: kada derinti pianiną, geriausiai žino tas, kuris juo groja.“

Derinimo problemą iš dalies išsprendė elektroninių instrumentų gamyba, tačiau jie priimtini ne visiems atlikėjams bei klausytojams. „Vyksta ginčų, kas geriau – pianinas ar elektroninis instrumentas? Turėtų būti ne „ar“, o „ir“. Skirtumų daug, privalumų taip pat. Pianino tembras artimesnis žmogaus balsui, klaviatūra taip pat skiriasi, o mokantis klasikinio atlikimo, pianinas tikrai turi pirmumą. Tačiau jaunimo susibūrimuose pravartesnis sintezatorius. Pirmiausia, dėl ritmo. Įsijungus ritminę grupę, nebūtini sudėtingi akordai. Sintezatoriai taip pat puikiai tinka kavinėse ir restoranuose, kur muzika tėra fonas“, – sako šiaulietis.

A. Kulikausko namuose irgi stovi pianinas. Jį derintojas „vargina“ trejus metus. „Mechanika jau sutvarkyta, bet yra kita bėda – apdaila. Juk tai visiškai kitoks – baldžiaus – darbas. Niekaip rankos nekimba. Beje, šis pianinas gana įdomus: karo metais nukentėjęs – buvo kulka pataikiusi. Dangtyje ji paliko skylutę. Bandžiau ją užtaisyti, bet vis tiek matosi ir aš galvoju – tegul“, – šypteli jis.

comment Skaitytojų komentarai (2)

Taip pat skaitykite