Angle down Atgal

Per stebuklą likęs gyvas Simno senolis Antanas apie savo netektimis paženklintą gyvenimą

„Paauglystėje vos nesusisprogdinau ardydamas prieštankinę miną. Išlikau gyvas tik per stebuklą, – prisimena Simno senolis Antanas. – Mina atrodė kaip didelė konservų dėžutė, su įtaisyta spyruokle ir sprogdikliu. Pamačiau, kad joje pritvirtintas geras aliumininis vamzdelis, kuris man labai tiktų meškerei. Minos viduje buvo dinamitas, o iš viršaus ją dengė gražus išgraviruotas dangtelis, prisuktas veržle. Atsargiai išsukau tą veržlę ir pradėjau krapštyti iš minos gelsvus dinamito miltelius, kad galėčiau prieiti prie vamzdelio ir jį išsiimti...“

Pasak senolio, vienu metu iš nekantrumo jis greičiausiai per stipriai truktelėjo vamzdelį. Šis sulūžo ir staiga visą trobą sudrebino didžiulis sprogimas. Jo banga išmušė duris, langus, Antaną nusviedė į sieną.

Jaunuolis pajuto baisų skausmą akyje, iš galvos pradėjo čiurkšle plūsti kraujas.

„Nuo baisaus trenksmo ir skausmo kurį laiką nieko nesupratau, – prisimena Antanas. – Po smūgio buvau visiškai apkurtęs, per veidą žliaugė kraujas... Atbėgo persigandusi mama, kaimynai... Mama perrišo man galvą ir akį tankia kapronine moteriška kojine, kuri kiek pristabdė kraujavimą.“

Sudėtinga operacija Kaune

Kaimynai skubiai atvarė nedidelį automobiliuką (vadinamą „bobiką“) ir jaunuolį visu greičiu išvežė į Alytaus ligoninę. Apžiūrėję žaizdas gydytojai pasakė, kad jaunuolio akies nepavyks išgelbėti. Akį reikės išimti, nes ji pilna skeveldrų ir sprogimo metu patekusių atplaišų.

„Dievas tada man padėjo, – prisimena Antanas. – Alytaus gydytojai susiskambino su garsia Kauno gydytoja Daktaravičiene, kuri tuo metu buvo pasitarime Vilniuje. Ši pasakė, kad bandys gelbėti mano akį, jei tai bus įmanoma... Su greitosios pagalbos mašina iš sostinės į Alytų atlėkusi gydytoja nusivežė mane į Kauno klinikas ir ten naktį man buvo atlikta sudėtinga operacija...“

Pasak Antano, operacijos metu jam buvo išimta akis, kuri laikėsi tik ant vienos gyslos. Gydytojai kruopščiai išvalė skeveldras ir akis vėl buvo įstatyta.

„Tai buvo tikras stebuklas, – prisimena Antanas. – Nepaprastai džiaugiausi... Neįsivaizdavau, kaip būčiau toliau gyvenęs su viena akimi.“

Po operacijos Antanas su užklijuota akimi turėjo nejudėdamas gulėti ant nugaros visą mėnesį. Net galvos negalėjo pakelti, kad nepakenktų gydymui ir žaizdos gijimui.

„Ant nugaros nuo ilgo gulėjimo man susidarė pragulos, kurios labai skaudėjo. Tačiau kentėjau nesiskųsdamas, labai norėjau greičiau pasveikti, – prisimena jaunuolis.

Vaikystė pas močiutę

Pasak Antano, jo tikrasis tėvas pabėgo iš kariuomenės ir žuvo miške karo metais. Pasilikusi viena, mama pradėjo kurti kitą šeimą ir galiausiai atidavė Antaną savo mamos priežiūrai į kaimą. Ten praėjo gražiausi jo metai.

„Močiutė man buvo tikrai stebuklas, – prisimena senolis. – Ji nepaprastai mane mylėjo, netgi lepino. Iš jos gavau tiek daug meilės ir šilumos, kad visam mano gyvenimui pakako, begalinę močiutės meilę visada prisimenu sunkiausiais gyvenimo momentais...“

Gyvenimas nuošalioje močiutės sodyboje nebuvo lengvas, į mokyklą kasdien tekdavo pėsčiomis eiti keletą kilometrų.

„Puikiai atsimenu, kaip į pirmąją klasę prie Bukininkų dvaro įsikūrusioje Karalių sodyboje mokykloje nuėjau vienas, – prisimena Antanas. – Mama buvo sukūrusi šeimą su kitu vyru, gyveno toli, o močiutei buvo per sunku mane tokį atstumą į mokyklą palydėti...“

Mokytojos suėmimas

Skurdžios pokario metų vaikystės įvykius Antanas iki šiol prisimena labai ryškiai, lyg tai būtų įvykę vakar.

„Vienas skaudžiausių mano ankstyvos vaikystės atsiminimų buvo mano pirmosios mokytojos Kliokytės suėmimas, – prisimena senolis. – Ją saugumiečiai suėmė mokyklos naujametinio vaidinimo metu, uždėjo antrankius ir išvežė. Daugiau jos niekas nematė, nei į mokyklą, nei į kaimą ji jau niekada nebegrįžo. Atsimenu tada visus apėmusį siaubą. Buvo naujametinis vakaras, visiems buvo taip gera, aš vaidinau spektaklyje ir staiga toks siaubas... Atsimenu, aš tada netgi buvau paslėptas po kalėdine eglute, kad niekam neužkliūčiau.“

Po mokyklos baigimo jaunuolį paėmė į sovietų kariuomenę, jis tarnavo Ukrainoje. Ten dirbo statybiniuose daliniuose, statė karinius objektus, pagarsėjo kaip auksinių rankų meistras.

Grįžęs į Lietuvą Antanas visą gyvenimą dirbo statybose tinkuotoju, dažytoju, plytelių klojėju, turi daugybę padėkų ir garbės raštų už gerą darbą ir auksines rankas.

Mylimų moterų mirtys

Tačiau Antano asmeninis gyvenimas nesusiklostė. Vyras buvo įsimylėjęs du kartus, tačiau abi jo mylėtos moterys mirė.

„Abi mano gyvenimo moterys buvo linksmos ir gražios, labai jas mylėjau, – tyliai pasakoja senolis. – Pirmoji mano didžioji meilė buvo vardu Daiva. Neilgai su ja draugavome – mirė nuo kraujo vėžio. Vėliau pamilau kitą mergaitę, Petrutę, tačiau ji netrukus sunkiai susirgo. Iš pradžių lyg tai tymais, po to gelta, po to dar prisidėjo ir kitos ligos... Galiausiai ir jos netekau.... Net 25 metų Petrutė dar nebuvo sulaukusi, visas gyvenimas dar buvo mums prieš akis... Labai sunku buvo man po jos mirties... Nuo to laiko gyvenu vienas...“

Antanas nuo pat mažens buvo linkęs į meną ir muziką. Piešė paveikslus, grojo armonika, daug metų vaidino liaudies teatre.

Visą gyvenimą gyvenęs bendrabučiuose prie statybų, į senatvę Antanas atsikėlė į mažytį medinį namuką netoli savo gimtinės. Senolis sunkiau dirbti jau nebegali, atsiliepia buvusios traumos ir sunkus fizinis darbas statybose.

„Nieko sunkiau pakelti negaliu, skauda, – kalba Antanas. – Va, didelis gumbas ant pilvo, reikia operuoti, bet nenoriu, kad pjaustytų... Kaip nors nugyvensiu ir taip...“

Griūvantis namelis

Griūvantis Antano namelis ir jame gyvenantis sergantis senolis patraukė Simno gimnazijos maltiečių vadovės mokytojos Laimos Žemaitienės dėmesį.

„Aplankiusi senelį Antaną, palaipsniui pradėjau širdy nešioti tuo metu atrodo visai nerealią svajonę sutvarkyti jo juodą aprūkusią trobelę, – prisimena mokytoja. – Tačiau, kai ryžtiesi nerealiems darbams, tai ir pats dangus padeda...“

Pasak mokytojos Laimos, apie savo svajonę ji prasitarė Vilniaus maltiečiams, paprašė jų pagalbos.

„Turim bėdą Simne su vieno senelio namais, – pasiguodžiau Vilniaus „Savanoriškos pagalbos namuose“ vadovei Gražinai Semėnienei. Sakau, baisu ten net užeiti – viskas kiaura, grindų nėra, sienos išlinkusios, langai byra... Gal galima kaip nors jam padėti? Visus darbus padarytume savo jėgomis, savanoriškai, reikia tik lėšų statybinėms medžiagoms įsigyti...“

Vilniaus maltiečiai apsilankė pas senolį, apžiūrėjo jo trobelę, įsitikino pagalbos reikalingumu ir paskyrė lėšų jo kambarėlio ir virtuvėlės sutvarkymui.

Simno Jaunųjų maltiečių pagalba

Remonto darbams mokytoja Laima Žemaitienė nutarė pasitelkti Simno gimnazijos Jaunuosius maltiečius.

„Savo maltietiškam jaunimui vis pakuždėdavau apie savo svajonę sutvarkyti Antanėlio namus, kol vieną kartą Germantas (Simno gimnazijos Jaunųjų maltiečių vadovas Germantas Rutkauskas) man ir sako: „Mokytoja, sutvarkykim tuos namus, mes vasarą padėsime...“

Germantas pasikvietė į pagalbą du savo klasės draugus ir darbai prasidėjo.

„Pakalbinau du savo klasiokus, sakau, einam, padėsime, – pasakoja Germantas. – Mokytojos Laimos jau buvau supažindintas su Antanu anksčiau. Jis man pasirodė geras, linksmas žmogus. Palaipsniui susidraugavome, pradėjau Antaną lankyti ir jam padėti kuo galėdamas. Lankydamas senuką supratau, kad jam tikrai reikia daug pagalbos – tiek maistu, tiek ir remonto darbais jo griūvančioje lūšnelėje...“

Pasak Germanto, Antano namo remonto darbai buvo pradėti praeitų metų vasaros pirmomis dienomis. Darbų laikotarpiui Antanas buvo perkeltas į kitą savo namo kambariuką.

Iš pradžių jaunuoliai Antano namuką išvalė, išnešė nereikalingus daiktus ir šiukšles, išrūšiavo, aptvarkė. Po to išėmė supuvusias grindų lentas, nuėmė senus atplyšusius tapetus. Kurį laiką su jaunaisiais maltiečiais savanoriškai dirbo aktorius Giedrius Arbačiauskas su žmona Agne – dažė lubas, tvarkė aplinką.

„Antano namelyje per šešis mėnesius visko atlikome tikrai nemažai, – pasakoja Germantas. – Pakeitėme kambario grindis, apšiltinome sienas, įdėjome plastikinius langus, naujai išvedžiojome elektros laidus. Virtuvėje taip pat pakeitėme grindis, nudažėme sienas, lubas, prie krosnelės padarėme dar vieną sienelę, kad apsaugoti nuo gaisro. Dabar viskas atrodo visiškai kitaip...“

Pasak jaunuolio, jis tikrai nesigaili sugaištos sunkiems darbams vasaros.

„Man nuoširdžiai gaila senų žmonių, kurių gimtieji namai palaipsniui pradeda pūti, griūti ir jie yra priversti persikelti į senelių namus, nes neturi lėšų ir jėgų jų remontui, – dalinasi mintimis jaunuolis. – Jiems tikrai yra nepaprastai sunku visam laikui palikti gimtuosius namus, kur pažįstamas kiekvienas kampas ir kiekvienas augalėlis sode ir persikelti į svetur. Žinau ne vieną tokią skausmingą istoriją, todėl pats asmeniškai noriu padėti, kad tie žmonės kuo ilgiau galėtų gyventi savo gimtuosiuose namuose ir džiaugtis juose kiekviena diena...“

Mokytoja Laima Žemaitienė taip pat nuoširdžiai džiaugiasi savo suburtų jaunuoliu entuziazmu ir noru padėti senoliams.

„Regis, nerealūs dalykai virsta realybe, kai širdyje gimsta noras pagelbėti, kai rūpestis susijungia į vieną tikslą, kai jauni žmonės taria: ,,Mokytoja, darykim, tvarkykim Antanėlio namus, – susijaudinusi kalba mokytoja. – O kai turi šalia tokių jaunų šaunių žmonių, rodos, ir vargas buvo visai nesunkus... O svarbiausia, Antano gyvenimas dabar tikrai daug giedresnis ir šviesesnis...“

Tokių vienišų ir pagalbos reikalingų žmonių kaip Antanas, maltiečiai 42 Lietuvos miestuose šiuo metu prižiūri daugiau kaip 2600.

Maloniai kviečiame paremti Lietuvos maltiečių veiklą, skiriant 1,2 proc. nuo GPM.

Daugiau informacijos: https://maltieciai.lt/12-proc-parama/

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite