Angle down Atgal

Pažintinė kelionė į Telšius – miestą ant septynių kalvų

Jau penkmetį Trečiojo amžiaus universitetas keliauja per Birštono senjorų protus ir širdis, gydo ne tik liūdesį ir nuobodulį, žadina aktyviai dalyvauti bendruomenės veikloje, giliau pažinti savo gimtąjį kraštą bei išlikti patiems patraukliems, įdomiems, pozityviems, kupiniems gerų emocijų, besidžiaugiantiems kiekviena gyvenimo diena.

Viena iš universiteto veiklos formų yra pažintinės-edukacinės kelionės. Šį kartą keliaujame į Telšius – Žemaitijos sostinę. Ankstų rytą su pakilia nuotaika ir entuziazmu išvykstame iš Birštono. Keliaudami Žemaitijos link klausomės mūsų kelionių organizatoriaus Antano Kisieliaus pasakojimų apie Šatrijos ir Medvėgalio kalnus, Varnius, Lukšto ežero paslaptingumą, stabtelėjame prie Rainių Kančios koplyčios, skirtos vieniems iš tragiškiausių Lietuvos istorijos pirmosios sovietinės okupacijos paskutinės savaitės įvykiams ir 1941 m. birželio 24 – 25 naktį įvykusioms žudynėms Rainių miškelyje atminti. Kiekvienas mintimis sugrįžtame ir apmąstome skaudžias Lietuvos istorijos dienas, kai už meilę Tėvynei ir nenorą paklusti okupantų jungui buvo nužudyti 74 Telšių kalėjimo politiniai kaliniai: mokytojai, mokiniai, ūkininkai, amatininkai, tarnautojai, darbininkai iš Telšių, Plungės, Kretingos rajonų.
Neprailgsta kelionės laikas, ir mes jau – Telšiuose. Esame užsisakę kultūrinio paveldo degustaciją kavinėje „Senamiestis“. Ponia Vaiva mums pristato ir papasakoja apie žemaičių tradicinius patiekalus, pakviečia pasivaišinti gira, kastiniu, cibulyne, pusmarškone koše, bulvėmis su kanapėmis, šilkine koše bei desertiniu obuolių pyragu su mėtų arbata. Visi patiekalai tiesiog tirpte tirpo mūsų burnose, buvome sužavėti jų skoniu, o išgavę šilkinės košės bei kastinio gaminimo paslaptis ne vienas bandysime jų pasigaminti savo namuose.
Padėkoję Vaivai už svetingumą ir turiningą edukacinę programą, keliaujame ant Vilniaus kalvos, ant kurios stovi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, telšiškių vadinama mažąja bažnytėle. Ji įkurta 1536 m. karaliaus Žygimanto I. Sena medinė parapijos bažnytėlė ne kartą yra degusi ir perstatinėta. Nuo Vilniaus kalvelės matosi Zakso kalva, dar kitaip vadinama Zakso kalnu. Toliau prie Telšių turizmo ir informacinio centro mus pasitinka Žemaičių kultūros draugijos Telšių skyriaus pirmininkas Andrius Dacius – tikras savo krašto ir miesto patriotas, kuris su šmaikščia žemaitiška tarme pakvietė mus atrasti įdomiausias Telšių miesto architektūrines, istorines vietas ir puošmenas.
Stabtelėjame prie meninio akcento „Skrynia“, skirto žydų verslui Telšiuose atminti. Sužinome, kad Telšiuose tarpukariu rezidavo vyriausias Lietuvos rabinas, buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje žydų mergaičių progimnazija, gyveno gausi ir turtinga žydų bendruomenė, veikė du žydų bankai. Čia pat, toje pačioje Turgaus aikštėje, skulptūra „Meškos pėda“ – tai legendinio Žemaitijos totemo – Žemaitijos meškos pėda, žyminti Žemaitijos sostinės vietą. Sakoma, jog įdėjęs ranką į akmenyje įspaustą meškos leteną gali būti tikras, kad būsi stiprus ir tvirtas. Tikimės, kad šiomis savybėmis meškos pėda apdovanojo mus visus. Kiek paėjėję triname medalių „Žydukai“ nosis, tikėdami, kad pastorės piniginės ir būsime išmintingesni. Apžiūrime vienintelį pasaulyje „Žemaitijos gaublį“, pastatytą 2008 m. Architekto Algirdo Žebrausko idėja – intelektualus ir šmaikštus atsakymas tiems, kurie galvoja, kad žemaičių nėra. Gaublyje pavaizduotos Žemaitijos vietovės atitinka realų žemėlapį, o Telšiai, kaip ir Roma, stovi ant septynių kalvų. Nusifotografuojame prie miesto herbo ir keliaujame numalšinti troškulį prie skulptūros „Rotušės šulinys“.
Gido pasakojimu, šioje vietoje iki karo stovėjo labai gilus nepaprastai skaidraus ir, kaip pamena senieji telšiškiai, „dėdėlee skanė“ vandens Rotušės šulinys. Gėlu šulinio vandeniu troškulį malšindavo miestiečiai ir daugybė arklių, užtvindydavusių Turgaus aikštę turgaus metu. Keturiuose šulinio kampuose įsitaisiusios keturios meškos, iš kurių nasrų bėga geriamas vanduo, galintis numalšinti troškulį bet kuriuo paros metu. Ant šulinio visomis Europos kalbomis užrašyta „TAS VONDOU IR GERAMS“. Mūsų dėmesį patraukia Turgaus aikštėje besipuikuojantis miesto laikrodis, kurio viršuje budi legendinis Žemaitijos totemas – Žemaitijos meška ir vos už kelių žingsnių pamatome unikalią skulptūrą „Lietuvių skalikas“ Europos medžioklinių šunų veislei atminti, nes sovietinės okupacijos pradžioje šie vertingi skalikai buvo beveik visai išnaikinti.
Klausomės gido prie paminklo stovėjusiems gyvenamiems namams „Če vaikystė kėimas nuklegiejė“. Susidomime centrinėje miesto aikštėje kinetine skulptūra- žaidimu „Pažink Žemaitijos sostinę“. Ant stovo pastatytoje dengtoje plokštumoje sudėlioti svarbiausių miesto lankytinų vietų maketai. Čia žaidimo forma turėjome galimybę pažinti septynių kalvų miestą, judinant skulptūros lentą reikėjo į lentos paviršių išridenti rutuliuką ir jį ridenti Miesto laikrodžio link. Įsitikinome, kad pažinimas nėra lengvas procesas – ne iš karto pavyko atridenti rutuliuką į reikiamą vietą.
Žavimės skulptūra, tapusia vienu iš mėgstamiausių Žemaitijos simbolių, įamžinančia rūpestingumą, „Žemaitijos legendos“ – ant Žemaitijos totemo meškos motinos nugaros įsitaisę vienodai mylimi meškiukai ir žemaitukai. Pirmasis – svajoklis, poetas, menininkas, mokslininkas – KŪRĖJAS. Antrasis – mylintis savo gimtąją žemę ir ją ginantis – GYNĖJAS. Trečiasis, besibučiuojantis su meškute, yra tas, kurio pastangos būtinos, kad Žemaitija išliktų – DIPLOMATAS. Švelniai kairiu delnu patriname meškos nosį, patikėdami legenda, kad mūsų norai išsipildys.
Kopiame į įkalnę, kur Insulos kalvos šlaitą saugo „Didžioji Žemaičių siena“. Jos šešiose meninėse plokštėse įrašyti svarbūs Žemaičių krašto istorijos įvykiai. Gidas Andrius juokauja, kad pasaulyje yra žinomos dvi didžiosios sienos: Žemaičių – garsiai ir įtikinamai demonstruojanti ypatingą žemaičių pagarbą savo kalbai, papročiams, unikaliai istorijai, ir kiek ilgesnė – Kinijoje.
Katedros aikštėje skaitome rankų ženklus grindinyje, susipažįstame su miesto maketu akliesiems, klausomės unikalaus 23 varpų Žemaitijos kariljono skambėjimo. Aplankome didingą Šv. Antano Paduviečio katedrą, požemyje tyla apgaubtą kriptą, tyrinėjame katedros reljefines duris, kur pavaizduota Žemaitijos krikšto istorija. Ir visa tai gaubia Telšių vyskupijos centras. Dvasine ramybe ir atgaiva prisipildo mūsų širdys, esame pakylėti naujais potyriais, miesto grožiu, žmonių atsidavimu savo kraštui, jo istorijos pagarbai ir išsaugojimui.
Su charizmatišku gidu Andriumi atsisveikiname prie amfiteatro Masčio ežero krantinėje. Kelių valandų kelionė po Telšius stebino vis nauju atradimu ir žavesiu. Nors pamatėme tik mažą dalį miesto grožio, mažosios architektūros puošmenų, bet džiaugiamės giliau pažinę Telšių ir jo krašto istoriją, kultūrinio paveldo autentiškumą. Visa savo esybe pajautėme ir įsitikinome, kad nuo kiekvieno mūsų mažų darbų priklauso Lietuvos miestų ir miestelių patrauklumas, unikalumas, grožis ir istorijos išsaugojimas.
Kupini įspūdžių, gražios bendrystės, su nuotaika ir daina vėlai vakare sugrįžome į gimtąjį Birštoną. Laukia naujos paskaitos, susitikimai, įdomios pažintys ir kelionės, suteikiančios mūsų gyvenimui džiaugsmo akimirkų ir jaustis oriems, reikalingiems vieni kitiems.
Nijolė Jakimonienė
Birštono TAU direktorė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite