Angle down Atgal

Panevėžio rajono ūkininkas A. Klikūnas: „Daiktas negyvas, jei apie jį nieko nežinai“

Derlius nuimtas, nauji darbai neprasidėję, tad ūkininkas Albertas Klikūnas sutinka papasakoti apie išskirtinę, jau beveik tris dešimtmečius renkamą savo kolekciją. Su šypsena veide ir rodomąja lazdele rankose smalsuolius jis pasitinka Naujamiestyje esančioje savo „fozendoje“. Čia nuo oro darganų po stogu paslėptos kelios dešimtys jo eksponatų – senovinių žemės ūkio padargų.

„Man didžiausias adrenalinas, kaip gauti senovinį daiktą, kad šeimininkai jo į metalo laužą neatiduotų“, – entuziazmo neslepia A. Klikūnas.

Anot jo, pastaruoju metu vis sunkiau rasti naujų eksponatų, mat nuo 1998 iki 2010 metų juos intensyviai iš sodybų vežė į metalo laužą. Dabar senovinės žemės ūkio technikos likę nebent vienkiemiuose.

Nori išsaugoti atminimą

Vyras vardija, kad jo surinktoje kolekcijoje yra maždaug 30 plūgų, 20 drapokų, 4 kultivatoriai, 2 girnos, ant sijų kybo net aštuntą dešimtį metų skaičiuojantys lininiai maišai, kuriuos dar jo tetulė tvirtai nuaudusi. Taip pat vietą sau atrado ir ne viena sėjamoji,  javų kirtimo mašina, kuliamosios, valomosios ir net žoliapjovės. Visas jas vienija vienas bruožas: pagrindinis jų variklis – arklys.

„Tėvas visą gyvenimą dirbo žemę. Kad ir nedidelį žemės sklypelį, tačiau ne kuo kitu, bet arkliu apdirbdavo. Jis iš bendrovės kaip pajų atsiėmė kumeliuką, užaugino dailę kumelaitę. Syki išgąsdinta ji šoko, tėtį sužalojo ir po poros metų tėvelis iškeliavo į Anapilį. Kurį laiką dar auginau ją, kaip atminimą tėvui“, – pasakoja Albertas.

Tėvo pasakojimai pašnekovą dar labiau paskatino domėti arkliniais žemės ūkio padargais.

„Tėtis visą gyvenimą ganė arklius. Jaunų bernų geriausi atsiminimai – iš naktigonių. Bernai varydavo arklius čia Naujamiestyje už Nevėžio į pievas ganyti. O ką bernai gali padaryti? Užmigo koks vienas prieš rytą po berželiu, kokie penki nulenkė medelį, nagines prie šakos pririšo ir berželį paleido. Bernas aukštyn kojomis kabo – visiems juokas. Arba pirštą pamirkę į degutą – iš beržo smalos ir šuns taukų gamintą – ūsus vieni kitiems naktį nupiešę per Naujamiestį joja. Iš po naktigonės visi su ūsais, vienas į kitą pasižiūri ir juokais leipsta, – mano, kad pas patį ūsų nėra, – apgailestaudamas, kad jam tokių nuotykių patirti neteko, pasakoja vyras. – Naktigonės buvo Smetonos laikais, aš gimiau jau po karo.“

Albertas paaiškina, kad istorija jį sudomino kitados Naujamiesčio gimnazijoje geografiją dėstęs Vytautas Baliūnas, buvęs Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos direktorius. Jis Naujamiesčio mokykloje buvo įkūręs muziejų, kurio eksponatais tapo A. Klikūno turėti cariniai pinigai.

„Sudomino. Dabar atsivežu daiktą iš kažkur ir man įdomu jo istorija: koks žmogus dirbo, kam priklausė padargas, kad galėčiau aprašyti. Jei nuveši kažkur į parodą tik daiktą… Daiktas negyvas, jei apie jį nieko nežinai, – sako naujamiestietis. – Dabar noriu visus turimus eksponatus aprašyti, fotografijomis įprasminti. Kol kas aplanke aprašytas tik trečdalis. Gaila, apie kai kuriuos padargus jau nebėra ko paklausti. Jei aš jų neaprašysiu – kaip ateities kartos apie šias istorijas sužinos?“

Vartydamas storus albumus, kur ne tik nufotografuoti eksponatai, bet ir asmeninio gyvenimo prasmingi įvykiai, giminės suvažiavimai, gimto krašto senos fotografijos, jis priduria: „Tose knygose – visas mano gyvenimas.“

Malonūs netikėtumai

Pirmasis eksponatas į Alberto rankas pateko 1993 metais. Anot jo, be šio įrankio nė vienas žemdirbys neįsivaizduojamas.

„Arklas, arba kitaip plūgas: keturių korpusų, arklinis, 1932 metų gamybos. Atvežtas iš Biržų rajono, Latvijos pasienio. Atplukdytas per vandenį ir išmainytas į tris karves Ulmanio laikais“, – eksponatą pristato vyras.

Jis sako, kad dabar turi 17 unikalių, ne kalvio gamintų, bet gamyklinių plūgų. Tokių Lietuvoje mažai belikę. Dar kiek pasisukiojęs po „fozendą“, jis rodomąja lazda beda į švedišką sėjamąją.

„Ant jos dangčio užrašyta, kad buvęs savininkas 1928 metais pasėjęs 4 hektarus avižų, 1930 metais – 9 hektarus rugių. Man išvertė iš švedų kalbos. O kas įdomu – ratai dar mediniai. Tiesa, metus ne po stogu stovėjo sėjamoji, tad dažai pradėjo atsilupinėti“, – istorija dalijasi pašnekovas.

Prieš tris savaites Bakšėnuose visai netyčia atrado bričką, arklių traukiamą vežimaitį. Reikėjo jam naujų ratų, naujų ašių – bet dabar jau ir riedėti galėtų.

„Vienam vyrui prieš parduodant sodybą reikėjo šieno kupetą išvežti. Keltuvas kėlė krūvą šiaudų ir tuo metu išvertė vežimaitį.“

Užvis brangiausi Albertui eksponatai – iš babos sodybos Bliudžių kaime. Juos vyras, taip pat netikėtai, aptiko palėpėje.

„Iš vaikystės atsimenu: samovaras, kur klebonui kalendavojant arbatą kaisdavo, žibalinė lempa, kur seklyčioje ant stalo žibėjo, ir žvakidė, kur prie babos lovos stovėjo. Dabar tokių eksponatų nebent atitokusiose nuo miesto sodybose atrastum“, – apmaudžiai pripažįsta kolekcininkas ir sako, kad jei anksčiau ką už 100 litų galėdavai įgyti, dabar už 100 eurų nieko negausi.

Baigęs ekskursiją didžiojoje pastato patalpoje, Albertas pakviečia į greta esančia erdvę. Ten, kaip jis pats sako, jo „vizitinė kortelė“ – traktorius Belarus MTZ-5, šiemet skaičiuojantis 67-us metus.

„Į Gustonis juo grūdus priduoti važiuoju. Kol lauki eilėje – dėmesio sulauki, žmonės prieina pakalbinti, tad ir laikas greičiau prabėga. Tokių Lietuvoje ne vienas, bet mažai kas bevažinėja. Detalių netrūksta – nors vežimu vežk. Galėčiau ir dar du traktorius surinkti“, – sako vyras.

Sako, jam pačiam įdomu tokiu važiuoti, visi iš toli atpažįsta. Tiesa, per ūkio darbus Albertas stokoja laiko ekskursijoms vesti – darbas darbą veja. O pačiam jam labiausiai įdomu pakalbėti su tais, kurie dar atsimena, kaip jo eksponatai buityje dar buvo naudojami.

„Deja, tokių vis mažiau.“

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite