Angle down Atgal

Panelė su šimtu suknelių

Andarokas, čemoras, jupikas, kedelys, marginė, pasagalas, pasamonai, pavilkinys, seliopas, spadnyčia, suknelė, undarokas, žerstukas – visi šie pavadinimai skirti įvardinti drabužį, kurį neabejotinai rastum kiekvienos moters spintoje. Ir, žinoma, tai yra sijonas! O kad tiek skirtingų vardų – tai lėmė ir skirtingos vietovės, o kai kada – ir sijono paskirtis, jo audinys.

Pagaliau sijonas gali didžiuotis – jis apie save susilaukė knygos. Šiemet Tautinio kostiumo studija išleido, o kaišiadoriškė „Printėja“ išspausdino gausiai ir spalvingai iliustruotą leidinį, kuris taip ir vadinasi – „11 sijonų“.

Jo autorės – sertifikuotos tautinių kostiumų kūrėjos Asta Vandytė ir mūsiškė, kaišiadorietė Diana Tomkuvienė, ne tik trumpai praskleidė lietuviško sijono istorijos puslapius, parinko su sijonais susijusių posakių iš mūsų tautosakos lobyno, bet ir, pristatydamos XX a. pradžioje kultūrologės Idos Stankevičiūtės Dzūkijos kaimuose surinktą sijonų rinkinį, jį išsamiai ištyrinėjo ir aprašė.

Tie aprašymai, kuriuos rengiant suskaičiuotas kiekvienas audinio siūlas – puikūs ir aiškūs „receptai“ šiandieninėms audėjoms, norinčioms išsiausti autentišką, tradicinį audinį, kokius savo sijonams audė mūsų močiutės ir promočiutės. O knygoje pateikti iškarpos ir komentarai net ir neįgudusiai siuvėjai padės pasisiūti šią svarbią tautinio kostiumo dalį.
Kodėl – apie sijonus ir kaip apskritai gimė tokios knygos idėja? Abi autorės jau daug metų gilinasi į tautinio kostiumo subtilybes. Tradicine tekstile domėtis Asta Vandytė pradėjo dar studijuodama tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete.

Ji – Marijampolės kraštotyros muziejaus katalogų „Marijampolės krašto juostos“, „Suvalkiečių prijuostės“, „Suvalkiečių marškiniai“, „Suvalkiečių galvos ir pečių apdangalai“, „Tradiciniai drabužiai ir jų detalės“ bendraautorė, sertifikuota tradicinių amatų meistrė. Ryškiausias Dianos Tomkuvienės darbas, už kurį jai buvo įteikta Lietuvos kultūros ministerijos premija – knyga „Kaišiadorių apylinkių tautinis kostiumas“.

Taip pat D. Tomkuvienė yra edukacinių knygelių „Lietuvių merginų tautiniai drabužiai: aprenk lėlę“, „Lietuvių tautiniai drabužiai: aprenk lėlę“ autorė, ji bendradarbiavo rengiant knygas „Seserų Glemžaičių rinkinys Kupiškio etnografijos muziejuje: tradiciniai lietuviški drabužiai ir jų priedai. XIX a. – XX a. I pusė“, „Tradicinė lietuvių valstiečių vyrų apranga“.

– Parengti šį leidinį pakurstė mintis, kad informacijos apie tradicinę valstiečių XIX a. vidurio-XX a. pradžios aprangą, kurios pagrindu formuojamas tautinis kostiumas, niekada nebus per daug, - sako autorės, kurioms rūpėjo plačiau pasidalinti turima medžiaga. Juolab, kad susidomėjimas tautiniu kostiumu auga, atsiranda tokių, kas nori ir gali jį arba atskirus elementus pasigaminti savo rankomis.

Tam reikalingos žinios, praktiniai patarimai. „11 sijonų“ būtent tai ir suteikia. Nepretenduodamos į išsamią studiją apie šią vieną iš pagrindinių tautinio kostiumo dalių, knygos autorės leidžia pažvelgti, kokią įtaką lietuviškam tautiniam sijonui darė europinė mada, cituoja šmaikščius informacijos pateikėjų žodžius apie savo turėtus sijonus: „Moda buvo – sijonai žeme vilkdavosi čiūžt, čiūžt“ (Raseinių r.); štai – iš mūsų rajono, iš Kruonio: „kap varlės išsipustę su keturių palų andarokais“; „Spadnyčias ausdavo dviem nytim, klėtkom.

Pasiuva keturių palų kai bučių. Tan bučiun indeda tokius lankus žievių. Tai tadu aina merga kai ratas. Pakuliniai undarokai stovi, tai kap ana aina, tai kap su bučium“. Su tokiom aidavo kokynėn, bažnyčion, prie darbo ne negalėtų krutėt. Keturių palų tai kai maišas pasiūta. Kai bažnyčioj priklausdavo, tai viena kitai, žiūrėk, primygo. Tai ta sako: paskelk, - kita – palauk“(Zarasų r.).

Smagiai nuteikia ir įvairūs liaudiški posakiai, susiję su sijonu ar jo dalimis. Vien tik vestuvių dėka vyrišką laisvę praradusiems kiek jų skirta: „Po sijonu patekti“, „Sijoną ant galvos užsimauti“, „Užmovė durniui sijoną ant galvos“, „Bobos andaroke pasikorė“... Pasirodo, jog sijonas tarnavo ir oro spėjimui – vilkaviškiečiai pranašaudavo: „Sijonas smunka – bus lietaus“.

Daugelyje vietovių, tarp jų – ir mūsų krašte, dar šiomis dienomis gali išgirsti juokaujant „Kai padalkos atsiraitę, tai būsi girta“.
Lietuvės vienu metu dėvėjo bent po du sijonus – viršutinį ir apatinį. Tačiau, kaip liudija istorija, vienu metu buvo galima dėvėti ir iki 7 sijonų. Šis momentas, beje, labai šmaikščiai panaudotas garsiame miuzikle „Velnio nuotaka“, kur ne kas kita, o sijonų gausa gelbsti senmergę Uršulę iš klastingo Pinčuko glėbio – kol nelabasis juose painiojosi, davatkėlė ir pasprukti suspėjo...

Sijonų gausa, ko gero, bus padiktavusi mintį ir mįslei, kurios pradžia tapo šio straipsnio pavadinimu. Taigi pamėginkim įspėti: „Panelė, apsivilkusi šimtu suknelių, o kai vėjas papučia – šikna matyti“. Kad skaitytojams ilgai nereikėtų kankintis, knygos autorės nepagaili ir mįslės atsakymo: višta. O laiką reikia taupyti. Kad atsiverstum kurį patikusį knygos „11 sijonų“ puslapį ir išsirinktum sijono modelį, kurį tuojau pat gali pradėti siūti.

Visokių jų čia yra: ir iš tiesių palų, ir iš platėjančių, kokių tik širdis geidžia. Ir dar – prie pateiktų sijonų audinių kur-ne-kur prisiglaudusi lietuviško lauko gėlytė. Kad prisimintume, jog gerą skonį ir spalvų derinimo mokyklą mūsų promočiutės „baigė“ žiūrėdamos į margą žydinčių mūsų gimtinės laukų raštą...

Romualda Suslavičienė

D. Tomkuvienės nuotr.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite