Angle down Atgal

Palikime po savęs ženklą, jie mums svarbūs

Šie metai Musninkų valsčiuje neeiliniai. Musninkai išdrįso siekti garbingo ir drąsaus titulo. Jiems pavyko!

Musninkai – mažoji Lietuvos kultūros sostinė. Labai gražu, kad mūsų krašto žmonės kuria naują istorijos puslapį, puoselėja kultūrą. ,,Iš esmės, kultūra apima ypatingą žmonių veiklą: skirtingos teorijos, pateikiančios kultūros apibrėžimus, paprastai nurodo į skirtingus tokios veiklos rinkinius. Žodis kultūra yra sudėtinė visuma, apimanti žinias, tikėjimus, menus, moralę, teisę, papročius, politiką ir kitus vertingus, gerbiamus ir puoselėjamus gebėjimus, kuriuos žmogus įgyja kaip konkrečios visuomenės narys konkrečiu istoriniu laikotarpiu.

Pastoviais laikais kultūra tampa arba tradicija, arba „sveiku protu“, t. y. tuo, kas yra neginčytina (priimtina norma), kas suvokiama kaip gerbtina, puoselėtina, racionalu.“ (Vikipedija)

Kiekvieno asmens, šeimos, tautos, valstybės istorija reikalinga tam, kad ji būtų kelrode žvaigžde į ateitį, kad žinodami ir vertindami praeities pasiekimus ir nuopolius, galėtume gyventi dabartyje ir modeliuoti ateitį, kad mes patys ir mūsų vaikaičiai būtų savo gyvenimo, savo aplinkos, šalies, kurioje gyvena šeimininkai ir kūrėjai, o ne griovėjai ir kažkieno baudžiaunininkai. Norėčiau paprašyti, kad palyginę mūsų praeities žmonių sunkumus su mūsų „sunkumais“, nustotume verkšlenti ir kūrybingai gyventume su viltimi, auklėtume vaikus ir džiaugtumėmės tuo, ko jau esame pasiekę. Daugelis iš mūsų žino, kad jei ne Lietuvos okupacija 1940 ir „tarybinės Lietuvos kūrimas“, mūsų šalis būtų neatpažįstamai kitokia – daug turtingesnė žmonių potencialu, žmonių sukurtomis dvasinėmis ir materialinėmis vertybėmis, santykiais, tolerancija, svarbiausia – pagarba žmogui! Palyginimas, kai išvyksti į senąsias vakarų valstybes ir matai ten gyvenančius, besišypsančius ir besisveikinančius gatvėse žmones, apima lengvas pavydas – kokia visuomenės branda! O jiems juk ne lengviau, savo kultūros lygį turėjo susikurti, niekas jiems ant lėkštelės nepadėjo. Mums tai dar siekiamybė, bet įmanoma, jei to atkakliai sieksime, dirbsime patys, o ne prašysime, kad „kažkas padėtų iš šono“, kursime savo aplinką patys, o ne „kažkas iš šono padarys, mokysimės, o ne skriausime ir niekinsime vieni kitus, pagaliau naikinsime vieni kitus su pagalba „iš šono“, kaip anuomet, karo metu ir po jo. Dar kartą norėčiau pabrėžti, kad istorija reikalinga ne tam, kad pelytų lentynose, o kad ją žinotume, iš jos mokytumėmės ir nekartotume praeities klaidų.

Apie frazę „tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė“, norėčiau pasakyti taip – „ ir prasidėjo liaudies kūryba, pasinaudojus liaudimi kaip fonu, su pagalba iš šono“. Pateiksiu „kūrybos“ tik mažytę didelės ir kraupios tuometinės Lietuvos mozaikos dalelę Musninkų valsčiuje!

Ištrauka ir pastebėjimai iš knygos „Lietuvos valsčiai. Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“ skyriaus ,,1941 metų birželio mėnesį bolševikų represuoti mokytojai ir jų likimai“. ,,Musninkų valsčius priklauso prie tų Lietuvos valsčių, kuriuose per 1941 m. birželio mėn. Lietuvos gyventojų masinius trėmimus labai nukentėjo švietimo įstaigos. Jos buvo tiesiog nusiaubtos. Iš visos Lietuvos buvo ištremtas maždaug kas dešimtas mokytojas, mokęs vaikus sovietiniais 1940–1941 m. m., iš Musninkų valsčiaus sovietų valdžia 1941 m. birželį represavo net 10 pedagogų iš 26 mokytojavusių! 1941 m. birželį represuotų mokytojų ir jų artimųjų likimai primena bolševikų rėžimo esmę ir okupantams talkinusių vietos kolaborantų, kurių pastangomis buvo sudaromi tremtinių sąrašai, kaltę.“

Sovietų represijų banga labiausiai nusiaubė Čiobiškį, nukentėjo Čiobiškio pradžios mokykla, suimti, represuoti pedagogai už „antitarybinę veiklą“: mokyklos vedėjas Kazimieras Kumpauskas 39 metų, nuteistas mirti, sušaudytas Rešotų koncentracijos stovykloje. Mokytoja Viktorija Popikaitė 45 metų, nuteista mirti, sušaudyta Belniakų koncentracijos stovykloje. Mokytojų šeima Povilas Šalučka 31 metų, 1942 metais Rešotų koncentracijos stovykloje nualintas mirė, o po to dar buvo nuteistas 8-uoneriems metams. Mokytoja Ona Šalučkienė 30 metų, su dukrelėmis Regina Vida 4 metukų ir Marija Laimute nesulaukusi metukų lemtingąją dieną buvo atskirtos nuo vyro ir tėvo amžinai ir ištremtos į Kutašo gyvenvietę.

Musninkų pradinės mokyklos vedėjas Jonas Bajorūnas 32 metų represuotas, ištremtas į Rešotų koncentracijos stovyklą, nuteistas dešimčiai metų, ištvėrė devynis, mirė. Žmona Ermina 32 metų ir sūnus Regimantas 4 metukų amžinai atskirti nuo vyro ir tėvo ištremti į Altajaus kraštą.

Kernavės mokyklos vedėjas ir aktyvus visuomenininkas Juozas Šiaučiūnas 35 metų represuotas, ištremtas į Rešotų koncentracijos stovyklą, mirė 1943, po to dar nuteistas 10 m. įkalinimo bausme. (Žiūrint iš šių dienų keistai atrodo „toks uolus tarybinis teismas, kad net numirėlius sodino“), būtų juokinga, jei nebūtų graudu! Žmona Teodora Šiaučiūnienė 35 metų su vaikais Juozapu Eugenijumi 7 metų ir dukrele Emilija Pajauta 4 metukų amžinai atskirti nuo vyro ir tėvo, ištremti į Bolšaja Rečka gyvenvietę.

Pigonių pradžios mokyklos vedėjas Antanas Maldutis 39 metų represuotas, ištremtas į Rešotų koncentracijos stovyklą, nuteistas 10 metų kalėti, po to dar 5 metai tremties Krasnojarko krašte.

Vinkšnabrasčio pradžios mokyklos vedėjas Juozas Cimbolaitis 33 metų represuotas, ištremtas į Rešotų koncentracijos stovyklą, ištvėrė visą bausmės laiką 10 metų kalėti, vėliau iki 1956 metų buvo paliktas kalėti, po to paleistas. Žmona Stasė 26 metų su sūnum Algimantų 7 metų atskirti nuo tėvo ir vyro, ištremti į Srostų rajoną. 1956 m. visi paleisti grįžo į Lietuvą. Galima būtų sakyti, kad pasisekė, jei neatsižvelgtume į tai, ką jiems reikėjo ištverti!

Vileikiškių pradžios mokyklos vedėjas, mokytojas Konstantinas Krikštopaitis 39 metų represuotas, ištremtas į Rešotų koncentracijos stovyklą po metų mirė, po mirties nuteistas 5 metams kalėti. Žmona mokytoja Marija Krikštopaitienė 33 metų su sūnumi Alvydu 7 metų, dukrele Daiva vienerių metukų amžinai atskirti nuo tėvo ir vyro, ištremti į Kokšio vietovę. Sūnelis Alvydas, kurio sveikatą palaužė tremtis ir slapstymasis, į Lietuvą negrįžo, jis mirė!…

Tai tik keletas mūsų krašto žmonių – šviesulių, ir jų šeimų, kuriuos nepataisomai ,,pervažiavo ir sutraiškė sovietų tarybinė santvarka“. Tokia ta „kūryba“! Norėčiau išvardinti ir paminėti kiekvieno 1941 m. represuoto ir nukentėjusio Musninkų valsčiaus gyventojo vardą ir pavardę, tačiau neturiu galimybės, nes sąrašas ilgas – 45 žmonės… Pagalvojus ir įsivaizduojant visą tai, gumulas stringa gerklėje…

Pagaliau „kūrybos“ viršūnė, 1944 m. antroji sovietų okupacija. Lietuvos žmonių, ir taip pat Musninkų valsčiaus gyventojų tik didesne apimtimi traiškymas. Paskaičius knygas apie pokario metų istoriją ir rezistenciją, akivaizdžiai tampa aišku, kad mūsų krašto žmonių rezistencinį pasipriešinimą sukėlė 1940 metų sovietinis okupacinis rėžimas ir 1941 metų iš anksto suplanuotas gyventojų trėmimas ir žudymai, įskaitant valdžios atstovus, kariuomenės karininkus ir karius, akademinę bendruomenę, dvasininkus, mokytojus, ūkininkus, tarnautojus ir visus, kas tik buvo ne tarybinės Lietuvos pusėje. 1944 metais likę krašto patriotai iš taikių gyventojų tapo pasipriešinimo organizatoriais ir dalyviais, t. y. rezistencinės kovos kariais. Knygoje ,,Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“ skyriuje „Musninkų valsčiaus gyventojai, nukentėję nuo sovietų okupacijos 1940–1952 metais“ įtraukiant rezistencinio pasipriešinimo dalyvius, t. y. pasipriešinimo organizatorius, partizanus, rėmėjus, ryšininkus, priskaičiau per 650 žmonių (tarp jų ir vaikai), kurie buvo nužudyti, ištremti, negrįžtamai suluošinti. Jų Musninkų valsčiuje nebeliko, nes nebuvo leidžiama sugrįžti, pagaliau nebuvo pas ką, jų namuose jau gyveno tarybinės Lietuvos naujakuriai.

Ar susimąstėt kada, kaip mes būtume gyvenę, jei nebūtų išnaikinta ir suluošinta šitiek kūrybingų ir darbščių žmonių? Deja, istorijos pakeisti negalime, galime ją atminti, įamžinti, o pakeisti ar kurti galime tik dabartį ir ateitį.

Kovo 11-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo 30-mečio proga, dar kartą norėčiau prisiminti apie juos – Lietuvos didžiuosius pokario metų žmones, kurie negailėdami savęs taikiai ir nuoširdžiai dirbo ir kūrė valstybei, vėliau kovojo už ją.

Tęsdamas istorinės atminties atgaivinimo temą, svarbiausia, tuomet gyvenusių, dirbusių žmonių – šviesulių – atminimą ir įamžinimą, viliuosi, kad dabartinės ir jaunos, sąmoningos mūsų visuomenės pagalba bus įgyvendintas projektas – monumentas „Čiobiškio ąžuolas“, skirtas pokario metų Lietuvos laisvės rezistencinės kovos kovotojams atminti buvusiame Musninkų valsčiuje. Jų veikla ir darbas yra svarbūs ir reikšmingi Lietuvai. Šie žmonės verti atminimo…

Dainius DRAZDAUSKAS

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite