Angle down Atgal

Neįgalaus vaiko mama pratrūko: teisinė sistema žmones paverčia šiukšlėmis

„Mes gyvename teisinėje valstybėje, kada pačių silpniausių piliečių negina niekas, netgi valstybės skirti advokatai“, – šiais žodžiais įrašą socialiniame tinkle pradeda Henrika Varnienė, Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovė ir negalią turinčios merginos mama.

Jos istorija – apie patirtą neteisybę iš valstybės pusės. Feisbuko įraše teigiama, kad sistema veikia taip, kad paverčia „žmones šiukšlėmis“ – tinkamos pagalbos nesuteikiama nei jos neįgaliam vaikui, nei jai, slaugytojai.

„Ką tik laimėjau teisminę bylą prieš savo dukrą ir atėmiau iš jos viską, ką iki šiol ji turėjo – žmogiškumą, teises, o kartu su jomis – ir jos galimybes. Po dvejų metų popierių rinkimo, sveikatos tikrinimo, informacijos ieškojimo jaučiuosi visiška šiukšlė, nes savo nutartimi teismas ir iš manęs atėmė teisę į darbą, į atostogas, teisę įgyti išsilavinimą, tobulintis ir daug kitų teisių, kurias turi kiekvienas žmogus kasdien“, – rašė moteris.

Ji paaiškino, kaip viskas prasidėjo: „Tai buvo prieš dvejus metus, kada mano dukrai su sunkia negalia suėjo 18 metų. Kai vaikas tampa pilnamečiu, jam skirtos neįgalumo išmokos baigiasi. Privaloma tvarka reikia iš naujo pereiti medicinines procedūras, vertinimus ir kt. Žinome, kiek viskas trunka toje sistemoje, tačiau gerai, reikia. Kai jau turi visus popierius, kaip sakoma – „ant rankų“, tai dar nereiškia, kad dukrai priklausantys negalios pinigai bus skirti ir išmokami. Institucija, išduodanti darbingumo ir slaugos poreikio išrašą, jokios informacijos apie tolimesnius būtinus žingsnius nežino ir jokios informacijos neteikia. Vadinasi, visiškai neaišku, ką reikia daryti toliau.“

Mama ironizavo, kad susidaro įspūdis, kad visa informacija, kuri lengvintų sunkios negalios žmonių kasdienybę, – lyg valstybinė paslaptis: „Visi priversti guglinti ir visais kitais būdais ieškoti… Taip tapome šiukšle pirmą kartą.“

Kitoje straipsnio dalyje yra pasakojama apie tai, su kokiais iššūkiais teko susidurti H. Varnienei ir, be abejo, šimtams ar tūkstančiams kitų tėvų. Siūlome susipažinti su jos patirtomis nuoskaudomis.

„Antrą kartą šiukšle tapome, kai tam, kad dukra gautų jai skirtus negalios pinigus, man liepta / įsakyta / kito teisinio būdo nėra – pasitikrinti sveikatą. Nes jeigu ras kokių nors vėžio indikacijų – mano dukra negaus jai skirtų pinigų. Nepriduosi sveikatos pažymos – negaus dukra jai skirtų negalios pinigų.

Maža to, norint, kad dukra gautų jai priklausančius negalios pinigus, aš – mama turiu pateikti informaciją apie savo darbo užmokestį. Tai jeigu nedirbu – dukra vėl negaus jai skirtų negalios pinigų?

Dar kartą šiukšle pasijutau teisme, kada pamačiau, kad dukrą „gina“ valstybės advokatas, kuris mano dukros nėra netgi matęs. Pas žmogžudį – ir tai ateina advokatas, o pas sunkios negalios žmogų – ne. Štai kokia yra mūsų teisinė sistema.

Per tuos dvejus informacijos ieškojimo ir rinkimo metus nė viena institucija net nepasidomėjo, kaip dukra gyvena, juk aš ją galiu išvežti, ištremti, sandėliuke uždaryti. Niekas net nepaklausė, kokios pagalbos mums reikėtų. Sakysite, niekas nežinojo? Žinojo Neįgalumo darbingumo nustatymo tarnyba, išdavusi neįgalumo ir slaugos popierius, žinojo seniūnija, nes pateikė 4 lapų išrašą apie tai, kokia sunki dukros negalia ir kad ji negali pati savimi pasirūpinti. Žinojo ir Socialinės paramos centras, nes buvau ir pas juos, žinojo ir savivaldybė, nes skambinau ir klausiau, ką daryti toliau. Žinojo visos institucijos, kurios apskritai ir yra tam, kad teiktų informaciją ir organizuotų pagalbą savo gyventojams. Taigi pagalbos – nulis.

Bet grįžkime prie teismo. Reikiamus popierius pristatėme, sveikatą patikrinome, darbo užmokestį paskaičiavome. Teisme vyksta procedūra, kurią aš pavadinčiau cirku. Cirkas mane įvertino puikiai – kaip žmogų, neturintį žalingų įpročių, dirbantį nevyriausybiniame sektoriuje ir taip prisidedantį prie neįgaliųjų problemų sprendimo. Teismo nutartyje taip pat pažymima, kad teikiu visas reikalingas dukrai paslaugas. Todėl teismas ir toliau savo nutartimi mane įdarbina teikti visas reikiamas paslaugas ir suteikia 0,40 Eur valandinį atlyginimą (tokia ta išmokos už slaugą suma).

Į šį 0,40 Eur valandinį atlyginimą įeina ir atostoginiai be teisės gauti atostogas, miegojimas ant grindų (arba geriausiu atveju ant kušetės, kėdės ar pan.) ligoninių koridoriuose (nes dukra nebe vaikas jau, ir jokia slauga ligoninėse suaugusiam pacientui neteikiama). Kai tikrino mano sveikatą, niekas nepatikrino, ar dar mano stuburas gali atlaikyti nuolatinius kilnojimus negalinčio vaikščioti suaugusio žmogaus. Kiek žinau, statybininkai negali kelti rankomis daugiau nei 8 kg, nes per daug kainuotų darbdaviui traumos darbe. Bet juk mamos gali viską, nes tokios „garbingos ir taurios“ pareigos...

Aš labai norėčiau pažiūrėti į mano darbo laiko tabelį ir kad mano darbdavį normaliai „pakratytų“ Darbo inspekcija ir kitos tarnybos ir patikrintų įkainius, darbo sąlygas, pagalbos atlikti pareigas poreikį ir t. t. už tai, kad visiškai piktnaudžiaujama ir nemokami viršvalandžiai už pamaininį darbą savaitgaliais, už slaugymą ligoninėse. Ir labai norėčiau, kad nors viena mama paduotų į teismą valstybę už tai, kad jos sukurta teisinė sistema paverčia ne vieną žmogų bevertėmis šiukšlėmis.

Tiesa, savęs teisinė valstybė neskriaudžia šitaip – už 10 minučių teisminės ekspertizės paima 237 eurus, lyg mažai būtų visų medicininių išrašų sveikatos kortelėje nuo gimimo, seniūnijos socialinių darbuotojų išrašo... Ir čia ne mane pavertė šiukšle, bet tuos šeimos gydytojus ir tuos socialinius darbuotojus, dirbančius tiesiogiai su žmonėmis, nes per 10 minučių „ekspertizės akte Nr. 78TPK-160/2019 konstatuota, kad Aušrai Varnaitei konstatuojama įgimta silpnaprotystė – sunkus protinis atsilikimas“.

Ir tiesa, toks mažmožis, dabar dar mano dukra ir aš turėsime bylinėtis su valstybe, kad pagaliau gautume už dvejus metus neišmokėtus neįgalumo pinigus, nes pagal dabartinius teisės aktus greičiausiai dukrai priklausys tik išmokos už pusę metų“, – rašė H. Varnienė.

Alfa.lt

comment Skaitytojų komentarai (1)

Taip pat skaitykite