Ro­si­ta ir Žil­vi­nas nie­ka­da ne­bu­vo ti­pinė po­ra. Ap­si­gy­venę At­lan­to­je, jie daug ke­liau­ja, ren­gia pik­ni­kus gam­to­je. „Lie­tu­vo­je mes bu­vo­me la­biau pa­šėlę dar­bo rei­ka­luo­se, la­bai užim­ti, o da­bar dau­giau lai­ko ski­ria­me vie­nas ki­tam“, – sa­ko Ro­si­ta. (As­me­ni­nio R. ir Ž. Šilėnų ar­chy­vo nuo­tr.)
Angle down Atgal

Nea­me­ri­kie­tiš­kas gy­ve­ni­mas Ame­ri­ko­je

Kai Lie­tu­vos lais­vo­sios rin­kos ins­ti­tu­to pre­zi­den­tas Žil­vi­nas Šilė­nas žmo­nai Ro­si­tai pa­sakė, kad da­ly­vaus kon­kur­se į JAV or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vo po­stą, ji tam iš­syk pri­tarė. Pri­si­pažįs­ta – vy­ro pro­tu nie­ka­da nea­be­jo­jo, tik sėkmės ne­si­tikė­jo dėl mil­ži­niš­kos kon­ku­ren­ci­jos. O kai paaiškė­jo, kad Žil­vi­nas tarp­tau­tinį kon­kursą laimė­jo, jausmų užplū­do įvai­riau­sių. Kaip da­bar, pra­ėjus pu­santrų metų, gy­ve­ni­mo po­ky­čius At­lan­to­je ver­ti­na šiau­lie­čių šei­ma?

Saldžiai kartus momentas

Šiemet bus antros Kalėdos, kurias Atlantoje (Džordžijos valstija) pasitiks Žilvino ir Rositos Šilėnų šeima. Buvęs LLRI prezidentas ir teisininkė bei Vilniaus savivaldybės komunikacijos specialistė atvirauja nei per pirmąsias Kalėdas, nei pasitinkant antrąsias nesijaučia nutolę nuo šeimos, Šiaulių, Lietuvos. Juk Amerikoje seniai gyvenantis Rositos brolis yra JAV pilietis, čia kurį laiką svečiuojasi Rositos mama. O su kitais Lietuvoje likusiais artimaisiais – Rositos tėčiu Gintautu, Žilvino mama Sigita, seneliais, kitais giminėmis internetu bendraujama kone kasdien.

Rosita juokiasi: „Seneliai išmokyti naudotis visokiomis technologijomis. Siunčiame jiems net patiekalų, kuriuos gaminamės, kaip gaminamės, nuotraukas, vaizdo įrašus. Močiutė mane konsultuoja receptų klausimais. Graudulingų momentų per šventes tikrai nebūna.“

Žilvinas apskritai jau aštuonerius metus „suaugęs“ su kelionių lagamino rankena. Jis studijavo Didžiojoje Britanijoje, JAV. „Pusę saugusiojo gyvenimo ir taip ne Lietuvoj gyvenau. Seniai pripratęs“, – sako jis.

Į Atlantą Šilėnai atvyko pernai gegužės 2-ąją. Žilvinas aiškiai žinojo, kad turi darbą, tačiau Rosita vyko į nežinią. Sako esanti žmogus, kuriam buvo tobula gyventi Lietuvoje, ji nieko nenorėjo keisti. Tad kai dar 2018 m. Žilvinas pasakė, kad dalyvaus konkurse, visiškai jį palaikė, nors kažkur giliai kirbėjo mintis, kad gal nelaimės.

„Čia net kalbos nėra – Žilviną laikau labai protingu, išsilavinusiu, intelektualiu, bet nesu naivi. Supratau atrankos JAV mastus. Labai gerai prisimenu jausmą, kai jis pasakė, kad laimėjo. Nežinojau, nei ką daryti, nei kur bėgti. Lyg filme – visas gyvenimas pro akis prabėgo. Galvojau, kaip čia viską, ką turėjome užgyvenę, reikės susipakuoti. Tuo metu tikrai buvo stresas. Bet pasakyti Žilvinui, kad nevažiuosiu... Neįsivaizduoju tokio atvejo. Vienas pagrindinių mūsų šeimos principų – palaikyti vienas kitą, kad ir kaip sunku bebūtų“, – kalba Rosita.

Žilviną taip pat lankė ir džiaugsmas, ir nerimas. Buvo sunku palikti savo komandą LLRI. „Pamenu, sėdime penktadienio susirinkime ir aš sakau, kad šiandien yra man svarbi diena, nes sueina lygiai 13 metų, kai prisijungiau prie LLRI. Visa komanda puola sveikinti, o aš sakau, kad turiu dar vieną svarbią žinutę – nebevadovausiu LLRI, nes vadovausiu kitai organizacijai – „Foundation for Economic Education“ (FEE). Buvo toks saldžiai kartus momentas“, – prisimena jis.

(As­me­ni­nio R. ir Ž. Šilėnų ar­chy­vo nuo­tr.)
(As­me­ni­nio R. ir Ž. Šilėnų ar­chy­vo nuo­tr.)

Esu fantastiška namų šeimininkė“

Nusiraminus viskas susidėliojo į vietas, tik liko klausimas, ką moteris Atlantoje veiks. Rosita – gyvas sidabras. Ji mėgsta dirbti daug, sunkiai, būti nuolat užsiėmusi. „Mano viza JAV dirbti neleidžia. Todėl dabar esu fantastiška namų šeimininkė. Nesiskundžiu ir galiu pasakyti, kad nėra lengviau būti namų šeimininke, nei būti darboholike. Tikrai yra ką veikti. Nuoširdžiai nesuprantu žmonių, skeptiškai vertinančių šį darbą. Būtų mano valia –
kiekvienai namų šeimininkei pastatyčiau po paminklą“, – juokiasi ji.

Rosita atrado sportą ir savišvietą. Skaito knygas, gilinasi į mokslo dalykus, klauso seminarų. Tam, dirbdama Vilniuje, ji paprasčiausiai neturėjo laiko.

O Žilvinas dirba labai panašų darbą, kaip ir Lietuvoje. Skirtumas tas, kad jei LLRI buvo labiau orientuota į politinius sprendimus, tai FEE – labiau į švietimą. Skleidžiama dešinioji mintis, ji populiarinama visuomenėje, kad žmonės priimtų teisingus sprendimus. Organizacija, žinoma, yra ir didesnė. Jei Lietuvoje Žilvinas vadovavo 10–12 žmonių komandai, tai Atlantoje – 40, o biudžetas 10 kartų didesnis. Ir jei Lietuvoje teko daug bendrauti su politikais, žiniasklaida, tai JAV dėl darbų pasiskirstymo daugiau laiko lieka vadybai, strategijai, pinigų paieškai.

„Mažiau rašau, mažiau analizuoju, daugiau vadovauju. Iš organizacijos, kuri gyvuoja 30 metų (LLRI), perėjau vadovauti tai, kuri veikia jau 75 metus“, – kalba vyras.

 

Neamerikietiškai

Gyvenant Vilniuje, Rosita vyrą dažnai iš darbo pasiimdavo automobiliu. Priežastis ta, kad Žilvinas iš principo nevairuoja. Atlantoje jie išvis neturi automobilių – nėra poreikio. Vyras darbovietę iš nuomojamo buto pasiekia pėsčiomis per 15 minučių. Jei reikia vykti į svečius, kviečiasi „Uber“. O jei vyksta į susitikimą ar vakarėlį kitame mieste, skrenda lėktuvu.

„Baseiną kieme tikrai turime“, – šypsosi Rosita ir pasakoja, kad butas, kuriame gyvena, yra 8 namų komplekse Atlantos centrinėje dalyje. Gyventojai gali naudotis visa komplekso infrastruktūra – biuro paslaugomis, sporto klubu, teniso kortais. Ir niekas nekainuoja. Šalia namų yra parkas ir upelis, kuris per liūtis pakyla net apie du metrus. „Vilnius tokių tropinių liūčių neatlaikytų“, – nusijuokia ji, o Žilvinas priduria, kad šiuo metu prie baseino dar galima „gerti“ saulę, mat oras – 22 laipsniai šilumos.

Tiesa, klausimo, ar butą skyrė darbovietė, Rosita ir Žilvinas nesuprato. Butą, kuriame gyvena, susirado patys. Žilvinas juokiasi: „Juk normalu: kai žmonės keliasi į kitą miestą, patys susiranda, kur gyventi. Čia tik Seimo nariai negeba susirasti, kur gyventi.“

Atlantoje už savo teises kovojama taikiai

Be jokios abejonės, sutuoktiniai domisi viskuo, kas vyksta Lietuvos padangėje, dieną pradeda peržvelgdami naujienų portalus.

Žilvino nuomone, emigracija yra tada, kai tikslas yra išvykti į kitą šalį ir tik tada pradėti galvoti, ką ten veikti. Vienos darbovietės pakeitimo į kitą emigracija jis tikrai nevadina.

„Mes ne emigrantai. Daug žmonių, būdami fiziškai Lietuvoje, yra toliau nuo jos nei mes Atlantoje. Dabartiniame pasaulyje nėra svarbu, kokiame taške esi. Yra daug svarbiau norėti domėtis savo šalimi“, – sako Rosita.

Socialiniuose tinkluose kilus aršioms diskusijoms dėl tatuiruočių ant kai kurių kandidatų į Lietuvos ministrus kūnų, Žilvinas tai priima kaip normalų reiškinį. „Kvailas ginčas. Tai – kartų problema. Pamenate, kažkada kažkam ilgi plaukai nepatiko. Paskui nepatiko trumpi plaukai. Dabar tie ginčai dėl plaukų apskritai atrodo juokingi. Tas pats su tatuiruotėmis. Jei kandidatas yra kompetentingas, nesvarbu rasė, lytis, tikėjimas ar tatuiruotė“, – sako jis.

Atlantoje neramumų per JAV prezidento rinkimus nebuvo. Pasak Rositos, Atlanta yra garsi istorija ir kultūra, ji – Martino Liuterio Kingo ir taikių protestų miestas. „Čia už savo teises kovojama taikiai. Šis protestų principas yra atsiradęs istoriškai ir yra vertinamas kaip vienas išskirtinių miesto bruožų. Kai vyko protestų su mažesniais ir ne tokiais mažais smurto požymiais, vietiniai tai vertino itin griežtai“, – komentuoja moteris.

Ame­ri­ko­je Šilė­nai bend­rau­ja ir su vie­tos lie­tu­viais, o Žil­vi­nas mie­lai ga­mi­na. „Jis – pui­kus ku­li­na­ras. Vy­ras ga­mi­na maistą, aš ser­vi­ruo­ju stalą. Ke­pa­me ku­gelį, da­ro­me šal­ti­barš­čius, o ke­fyrą pa­si­ga­mi­na­me pa­tys“.
Ame­ri­ko­je Šilė­nai bend­rau­ja ir su vie­tos lie­tu­viais, o Žil­vi­nas mie­lai ga­mi­na. „Jis – pui­kus ku­li­na­ras. Vy­ras ga­mi­na maistą, aš ser­vi­ruo­ju stalą. Ke­pa­me ku­gelį, da­ro­me šal­ti­barš­čius, o ke­fyrą pa­si­ga­mi­na­me pa­tys“.

Pasaulis kupinas galimybių

Koronaviruso pandemija Atlantoje jaučiama, užsidarė dalis restoranų, barų, žmonės vaikšto su kaukėmis, tačiau miestas gyvena, vėl formuojasi gatvėse automobilių kamščiai. „Mums tik keliones sumaišė, negalėjome grįžti į Lietuvą“, – sako Žilvinas, kasdien einantis į darbą. Nors yra galimybė pasirinkti – dirbti namuose ar biure, jis mieliau renkasi oficialią aplinką.

Rosita prasitaria besiilginti darbo. Pandemija sustabdė daug administracinių procesų, tai reiškia, kad sustojo ir jos ketinimai gauti darbo vizą. „Yra galimybė, kad iškeliausime kitur, yra galimybė ir kad grįšime į Lietuvą. Pasaulis pilnas galimybių“, – kalba moteris.

O ar yra, kas Amerikoje erzintų? Žilvinas sako niekaip negalintis priprasti prie atsiskaitymo už prekes būdo – kainos nurodomos be lietuviškojo PVM (pridėtinės vertės mokestis, – aut. past.) atitikmens. Kiekvienas miestas jį nusistato, kokio dydžio nori, tad, atsiskaitydamas kasoje, esi priverstas būti matematiku.

„Bet tai geras būdas domėtis ekonomika, žinoti, kokie yra mokesčiai. Susimąstai, kad jei nebūtų mokesčių, duona ir pienas būtų pigesni. Viena vertus, buitiniame lygmeny tai mane erzina, bet visuomenės švietimo prasme tai yra labai gerai“, – sako Žilvinas.

Organizacijai FEE šiaulietis paskirtas vadovauti neribotam laikui, tačiau tai nėra garantas visam gyvenimui. „Aš galiu darbuotoją atleisti per sekundę, bet lygiai taip pat mane gali atleisti per sekundę“, – šypteli, sakydamas, kad šiuolaikiniame pasaulyje klausimas, kur nori gyventi ir dirbti, – tik pilka kasdienybė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite