Kęs­tu­tis ir Ra­sa Stoš­kai dir­ba mu­zi­kos mo­ky­to­jais ir va­do­vau­ja mu­zi­kuo­jan­tiems vai­kams Šiau­lių uni­ver­si­te­ti­nė­je gim­na­zi­jo­je. Nie­ko keis­ta, kad mu­zi­kuo­ja ir jų vai­kai – Taut­vy­das ir Sau­lė. (As­me­ni­nio R. ir K. Stoš­kų ar­chy­vo nuo­tr.)
Angle down Atgal

Mu­zi­ka mus „su­či­pa­vo“

Pas­ta­ro­ji sa­vai­tė Ra­sai ir Kęs­tu­čiui Stoš­kams – iš­ti­sas šven­ti­mas. Šian­dien šven­čia­ma Pa­sau­li­nė mu­zi­kos die­na, sek­ma­die­nį Vals­ty­bi­nia­me Šiau­lių dra­mos teat­re (VŠDT) įvyks ju­bi­lie­ji­nis gru­pės „Ki­ta­va“ kon­cer­tas, o ant­ra­die­nį pa­si­tin­ka­ma Tarp­tau­ti­nė mo­ky­to­jų die­na. Mu­zi­kan­tai ir pe­da­go­gai juo­kia­si: vai­kys­tė­je iki au­sų „mir­kę“ mu­zi­kos skli­di­no­se šei­mo­se, nie­kaip ne­ga­lė­jo pa­si­rink­ti ki­tos pro­fe­si­jos. „Mes tos pa­čios kan­čios bro­liai“, – juo­kia­si su­tuok­ti­niai.

Tokia jėga“

Prieš mėnesį Rasa klaupėsi ant grindų su peiliu rankoje. Lyg kokiam kraupokam religiniam ritualui. Tačiau peilis buvo reikalingas ne kraujui nuleisti, o tikram džiaugsmo šokiui – perpjauti lipniajai juostai ir iš kartoninės dėžės ištraukti naujutėlius „Kitavos“ kompaktinius diskus. „Čia gerai“, – Kęstučiui befilmuojant žmonos džiaugsmo šokį, šūkčiojo Rasa ir feisbuke pakvietė visus muzikos gerbėjus į jubiliejinį „Kitavos“ koncertą.

Rasa – tikras vietoje nenustygstantis, šokantis ir dainuojantis energijos kamuolys. Kęstutis santūresnis. Kaip ir visi boksininkai. Tikrai taip, tik kažkada boksininko karjeros jam teko atsisakyti. Draugiškose rungtynėse susilaužė ranką į priešininko žandikaulį. Kas beliko? Tik tapti muzikantu.

Juokai juokais, bet, studijuodama Šiaulių universitete ir siekdama edukologijos mokslų daktaro laipsnio, moteris suprato: visos pedagoginės tiesos, turinčios mokslinius pavadinimus, – į jos esybę įaugusi vaikystės patirtis. Jos niekas nevertė tapti muzikante, ji tiesiog tarpo muzikoje, muzikuojančioje šeimoje ir galų gale tai davė vaisių.

(As­me­ni­nio R. ir K. Stoš­kų ar­chy­vo nuo­tr.)
(As­me­ni­nio R. ir K. Stoš­kų ar­chy­vo nuo­tr.)

„Man niekas nesakė, kad muzika yra labai gerai, kad liaudies daina – kažkas tokio. Mano šeimoje niekas nedeklaravo, kokia vertybė yra muzikavimas, tai buvo buities ir būties dalis. Ir kai Šiauliuose pradėjau studijuoti muziką, nustebau, kad intuityviai, paprastai žmonės iš kartos į kartą perduoda buitinį muzikavimą – net vadovėliuose rašo“, – juokiasi moteris.

Rasa studijuoti į Šiaulius atvyko iš Šilalės rajono, Kvėdarnos. „Kai atvažiavau studijuoti į tuometį Pedagoginį institutą, tai buvo mano pirma kelionė į Šiaulius. Nebuvau čia buvusi. Miestas man pasirodė niūrokas (po mano vaikystės miesto Klaipėdos). Jūros nėra, vieni kioskeliai“, – juokiasi ji.

Rasa pati, be niekieno raginimo nusprendė studijuoti muziką. O gal tas pastūmėjimas buvo nežodinis?

„Mano senelis iš tėvo pusės buvo smuikininkas, grojo liaudiška maniera. Visa giminė didžiuodavosi, kad valsčiuje jis geriausias. Senolis man sakydavo: „Nu, Rasel, dab tu pasiliksi, tu navažiuosi numy. Aš tavi mokinsiu grajint smuiku ir tu tuon veršį ganysi prie prūdo.“ Man, vaikui, tai buvo kažkokia tragedija. Prie girios likti ir dar smuiku mokytis groti... Dabar galvoju, kad galėjo senolis man gero bizūno duoti ir mokyti. Gailiuosi, kad smuiku groti neišmokau“, – šypsosi pašnekovė.

Beje, jos ir brolis, ir sesuo taip pat tapo muzikantais. Kur netaps – jų tėtis grojo akordeonu, dainavo mama ir apskritai – visi giminės vis kokį nors instrumentą valdė ar buvo dainingi. Bet nuostabiausia patirtis – giminės muzikavimas tiesiog ėjo iš širdies. „Mano dėdis priklaupdavo ant kelio ir ta žemaitiška maniera labai garsiai užtraukdavo: „Berneli, tau jau stovi kieme žirgelis...“ Tokia jėga. Ir visi iš paskos... Aš buvau šalia to, visa tai mačiau. Tikrai – pati geriausia mokymo maniera ne mokyti, o leisti vaikams tame būti. Tiek ten visko įdėta – įtaiga, emocinė išraiška“, – sako Rasa.

Kaip aš nekenčiau akordeono“

Tiesa, moteris atvirauja, kad, būdama paaugle, svarstydavo, ko tas dėdė taip garsiai rėkia, o muzikos mokyklos lankymas jai buvo tikra kančia.

„Baigiau akordeono klasę. Kaip aš nekenčiau akordeono. Buvau labai maža. Man buvo taip sunku tampyti akordeoną, taisyklingai keisti dumples... Aš griūdavau kone į kitą pusę. Gudraudavau. Akordeono kūrinius pirma išmokdavau pianinu, po to iš klausos akordeonu. Muzikos mokyklą baigiau sukandusi dantis. Iš rajono važinėdavau į Šilalę, užsinešdavau akordeoną į antrą aukštą, kai nosies per jį nesimato. Žodžiu, nemylėjau jo“, – sako ji.

Bet Rasa pati nusprendė mokytis muzikos mokykloje. Tėvai net nežinojo – „kažkokia teta“ atvažiavo į mokyklą ir pakvietė. „Pamiršau, rudenį skambina, klausia, kodėl neateinu. Mama nustebo“, – juokiasi ji.

Penkeri metai muzikos mokykloje jai labai nepatiko, bet, panašu, paaugliška nemeilė akordeonui ją suvedė su tokią pačią nemeilę šiam instrumentui jautusiu Kęstučiu. Jau Šiauliuose gerus metus pažįstami jaunuoliai po vieno koncerto susėdo šalia, išsikalbėjo, kad yra „tos pačios kančios broliai“. Gimė šeima, muzikos grupė, du vaikai.

„Pri­sik­vė­puo­ji vai­kys­tė­je tos mu­zi­kos ir bam. Čia tar­si 6G „či­pas“. Mu­zi­ka mus „su­či­pa­vo“. Mes ne­si­prie­ši­no­me šiai vak­ci­nai“, – juo­kia­si Ra­sa ir Kęs­tu­tis Stoš­kai.  (As­me­ni­nio R. ir K. Stoš­kų ar­chy­vo nuo­tr.)
„Pri­sik­vė­puo­ji vai­kys­tė­je tos mu­zi­kos ir bam. Čia tar­si 6G „či­pas“. Mu­zi­ka mus „su­či­pa­vo“. Mes ne­si­prie­ši­no­me šiai vak­ci­nai“, – juo­kia­si Ra­sa ir Kęs­tu­tis Stoš­kai. (As­me­ni­nio R. ir K. Stoš­kų ar­chy­vo nuo­tr.)

Va tada aš pasakiau: „Ne“

Kęstutis į Šiaulius atvyko iš Tauragės. Jo tėtis buvo veterinarijos gydytojas, mama medikė ir šios šeimos didelis noras buvo, kad visi vaikai būtų baigę muzikos mokyklą.

„Jei Rasa pati įstojo į muzikos mokyklą, tai aš – ne. Šeimoje augome trys broliai, gimę kas ketverius metus. Vyriausias brolis įstojo į muzikos mokyklą groti akordeonu, tada vidurinysis, jis grojo trimitu. Ir kai buvau bebaigiąs pradinę mokyklą, tėvai pasakė, kad ir man jau ten laikas“, – šypteli vyras.

Kaip Kęstutis nenorėjo į muzikos mokyklą. Jis buvo sportininkas. Tuo metu Kauno „Žalgiriui“ buvo puikūs laikai. Berniukas šiukšlines pasikabindavo ant vamzdžio ir visą vakarą mėtydavo kamuolį.

„Bet du broliai buvo protingi, o trečias juk nebus Jonas. Mama man nupirko žaidimą „Monopolis“ ir teko stoti“, – juokiasi Kęstutis, kuris, beje, jau ir prieš tai muzikavo. Vyriausias brolis buvo įkūręs trijų brolių ansamblį ir grojo klavišiniais. Vidurinysis dainavo, o Kęstutis grojo būgnais.

„Buvau stambių kaulų, tad pirmiausia įstojau groti būgnais. Mokytojas mane kažkaip pražiūrėjo, vis nenueidavau į pamokas. Pajutau, kad galiu neiti, o kai paaiškėjo, kad neinu, pervedė į akordeono klasę. Galiausiai nuo 9 klasės „pramušė“ muzika“, – sako jis.

Beje, Kęstutis ir sporto nepaleido. Buvo boksininkas, net tapo Lietuvos bokso čempionu. „Kairys esu. Iš kairės per varžybas Šiauliuose tvojau. Buvo reikalų – operacija, kaulai sugijo kreivai, laužė, vėl gydė. Po reabilitacijos atėjau į varžybas, vėl tvojau kaire, ji vėl sutino. Su sportu buvo baigta. Grįžau į muziką“, – prisimena.

Brolių ansamblis grojo privačiose šventėse, kavinėse, Kęstutis jau buvo paėmęs gitarą. Todėl, kad trylikametis susilaužė koją. Gulint reikėjo kažkuo užsiimti. Pradėjo groti gitara, dainuoti. O prieš baigiant 11 klasę, reikėjo rinktis, kur eiti toliau.

„Koks tik būdavo giminės balius, visiems buvo suprantama, kad Stoškiukai jame gros. Priekabą su instrumentais prie „Žiguliuko“ prisikabins ir atvažiuos. Bet mano tėvukas jau tada, kai ėmiau sukti muzikos link, ėmė sakyti, kad kai du broliai muzikantai, man reiktų kokią nors rimtą specialybę pasirinkti. Va tada aš pasakiau: „Ne“, – juokiasi jis.

Taut­vy­das ir Sau­lė ne tik gro­ja, bet ir pra­dė­jo kur­ti: Kęs­tu­čio tė­ve­lių auk­si­nėms ves­tu­vėms pa­ruo­šė pro­gra­mą – vie­nas su gi­ta­ra, ki­tas su smui­ku. (As­me­ni­nio R. ir K. Stoš­kų ar­chy­vo nuo­tr.)
Taut­vy­das ir Sau­lė ne tik gro­ja, bet ir pra­dė­jo kur­ti: Kęs­tu­čio tė­ve­lių auk­si­nėms ves­tu­vėms pa­ruo­šė pro­gra­mą – vie­nas su gi­ta­ra, ki­tas su smui­ku. (As­me­ni­nio R. ir K. Stoš­kų ar­chy­vo nuo­tr.)

Vaikai – skonio receptoriai

Kai Kęstutis studijoms pasirinko Šiaulius, 1997-aisiais ŠPI tapo universitetu. Bestudijuojant susipažino su Rasa. Jis dainavo chore, Rasa dirigavo. „Ir iki šiandien. Jau 21 metus“, – juokiasi vyras.

Rasa ir Kęstutis, sako, neapykantos akordeonui, tokios, kokią jautė paauglystėje, jau nebejaučia. Susitaikė, nors nepamilo. Meilę jie sukūrė patys – prieš 20 metų įkūrė grupę „Kitava“, kurios jubiliejinis koncertas įvyks sekmadienį 17 val. VŠDT scenoje.

„Kitava“ – mūsų pirmas kūdikis“, – šypteli Rasa, antrinant Kęstučiui, sakydama, kad du jų kiti kūdikiai – Tautvydas ir Saulė – taip pat pradėjo sirgti muzika. 17-metis Tautvydas groja gitara, net pats muziką pradėjo kurti, aranžuoti.

„Muzika jam „pramušė“, jau kai baigė muzikos mokyklą. Labai užsikabinęs, „Kitavoje“ yra mane pakeitęs, grojęs bosine gitara. Gitara jam prie širdies“, – džiūgauja Kęstutis.

O 13-metė Saulė vos 3,5 metukų pradėjo groti smuiku. „Pati pasiprašė: „Noliu smuikelio.“ Bet atsitiko taip, kad po septynerių metų viską metė. Atitinkami muzikos mokytojai atmušė meilę smuikui. Ji smuiką turi, kartais pagroja. Kai prisimenu savo senolį, jo rankose smuikas dainuodavo. Kai Saulė groja, jis taip pat dainuoja“, – atvirauja Rasa.

Mažieji Stoškiukai ne tik groja, bet ir pradėjo kurti: Kęstučio tėvelių auksinėms vestuvėms paruošė programą – vienas su gitara, kitas su smuiku. Saulė dabar net bosinę gitarą pasiima. Per karantiną visa šeima parašė dainą „Mamos rytas kvepia cinamonu“, net vaizdo klipas buvo sukurtas.

„Vaikams smagu – užsidaro duris kambaryje ir muzikuoja. Tie momentai būna nedažnai, bet būna. Tokia bendrystė“, – sako Rasa, besidžiaugdama, kad į vaikus jau gali kreiptis ir kaip į skonio receptorius – patarėjus.

„Muzika jų gyvenime yra ir bus. Vaikai mus jau praaugo“, – džiaugiasi tėvai, sakydami sąmoningai nekreipę vaikų muzikos link. Jie supranta, kad nors muzika – fainas dalykas, ji ir labai sunkus užsiėmimas.

„Kai kolektyve vienas žmogus ima galvoti kitaip, muzika tampa amatu. Muzika tada neskamba. Aš, kaip muzikantas, matydamas ir klausydamas kokio nors kolektyvo, galiu pasakyti, ar jie surinkti „iš reikalo“, ar mėgaujasi tuo, ką daro. Čia kaip ir į balių. Kai ateina vyras ir žmona, matosi, ar jie kartu dėl akių, ar tikrai mėgaujasi vienas kito draugija“, – sako Kęstutis.

Todėl „Kitavos“ istorija – bendraminčių istorija. „Mes grupę įkūrėme iš noro padaryti kažką kitaip. Visada sakydavome, kad „Kitava“ – muzikiniam ieškojimui, kūrybiniam pasitenkinimui. 20 metų esame, iš to uždirbame. Mūsų muzika gal ne visada ant bangos, bet mes darome intuityviai tai, ką atsinešėme iš šeimų. Kai ir save realizuoji, ir mėgaujiesi. Su bet kuo gali žmogų apgauti, bet ne su muzika. Jei netiki tuo, ką darai, žiūrovų neįtikinsi, nepaimsi“, – kalba muzikantai.

comment Skaitytojų komentarai (1)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite