A. Margelienė prižiūri 37 bičių šeimas.
Angle down Atgal

Mokytojos atostogos – ilgos, tad bitininkauja

„Keturiasdešimt metų gyvenu Šventežeryje, – skaičiuoja Aušra Margelienė. – 19 metų mokytojavau čia. Aš – „pradinukė”, mokau pradinukus.“
Dvejus metus praleido pataisos namuose: „Norėjau išbandyti save visiškai naujoje srityje, tad įsidarbinau prižiūrėtoja Marijampolės pataisos namuose.“
Dabar Aušra vėl sugrįžo prie savo mylimo darbo – darbuojasi Lazdijų mokykloje-darželyje „Kregždutė“.

Aušrą galima vadinti amžina studente. Neužtenka to, kad ji baigė Klaipėdos kolegiją, studijavo dviejuose universitetuose – Šiaulių ir Vilniaus, šiais metais ji dargi baigia Veisiejų technologijos ir verslo mokyklą. „Trūksta tik profesinės mokyklos diplomo“, – juokauja Aušra.

Ji – dar ir bitininkė, kuri geba ne tik su bitukėmis bendrauti: turi savo bitininkės kambarį, kur tvarkingai sudėtas visas jos, bitininkės, inventorius, ten ji gaminanti avilius. „Aš gi esu baigusi dailę, tad ir avilius išpaišau“, – šypsosi prisipažindama dzūkė.

Viskas prasidėjo nuo septynių dovanotų avilių

„Kažkada tėvelis turėjo vieną avilį bičių“, – prisimena Aušra. Ir senelių bitininkų palikimą saugojanti: meduves, rėmelius.

Tačiau viskas prasidėjo nuo tų septynių Aldonos Jurkonienės iš Teizų dovanotų avilių. „Taip prieš šešerius metus ir pradėjau bitininkauti“, – sako bitininkė. Žinoma, iš pradžių daug domėjosi, skaitė bitininkams skirtą literatūrą, kreipėsi pagalbos į jau patyrusius bitininkus. Ji savo mokytoju vadina jau daugiau nei tris dešimtmečius bitininkaujantį Algį Ragelį.

Šiandien Aušros bitynas išsidėstęs keliose vietose: Agarinių kaimo laukuose, prie miško, Šventežerio pakrašty, keli aviliai – savoje sodyboje: „Specialiai savo sodyboje pastačiau avilius. Pažiūriu ir žinau, kas vyksta ir kituose aviliuose“. Jos bityne – 37 bičių šeimos.

„Jau viena bitukė iš avilio buvo išskridusi, kai dešimt šilumos plūstelėjo: apsižiūrėjo, apsiskraidė. Dar šalta“, – meiliai kalba bitininkė.

Avilius ne tik gamina, bet ir išpuošia piešiniais

„Iš pradžių šleivi, kreivi išeidavo, bet paskui išmokau“, – juokiasi Aušra. Bitininkė pati gamina avilius. Per žiemą – kokius šešis. O rėmelius vis tik padarantys kiti, pati – ne. „Kai dirbau pataisos namuose, tai prisigalvodavau, prisisvajodavau, ką darysiu, ką veiksiu, o per tris laisvas dienas įgyvendindavau – laiko turėjau“, – tikina ji.

Pirmieji jos aviliai – varšuviniai. „Dabar aš jau pati gaminu dadaninius avilius“, – sako bitininkė. Avilius gaminusi net iš dailylenčių, atlikusių po sesers namo remonto. Anot jos, per 2–3 metus nublunka ir avilių spalvos, ir piešiniai, tad tenka atnaujinti. Ir motinėlėms mažus namelius Aušra pagaminanti pati – spalvotus, dailius. „Motinėles pati užsiauginu“, – sako bitininkė. Aušros aviliai iš tolo matomi, mat išpuošti piešiniais: tai bitukėmis, tai gėlėmis.

„Man patinka bitukės, jas prižiūrėti patinka“, – sako ji ir priduria, jog ir žiedadulkes renka, ir duonelę „kulia“ pas žinomą Lazdijų krašto bitininką Juozą Petrauską, ir pikį grando. „Grandyti pikį ir mama padeda. Tai tikra relaksacija“, – tikina bitininkė.

Medų bitininkė išdovanojanti. „Į įvairius stiklainiukus išpilstau. Vaikams medus skanesnis, kai supiltas į meškiuko formos stiklainiuką, kalėdinius stiklainiukus puošiu žiemiškai, o šiemet ir Šv. Valentino dienai papuošiau. Kas gavo dovanų, džiaugėsi“, – pasakoja meniškos prigimties bitininkė.

„Norėčiau pabandyti lieti žvakes senoviniu būdu, pasidaryti grabnyčių žvakių. Juk vaško turiu“, – apie ateities planus prakalbsta Aušra. Dabar ji veža vašką bitininkui Juozui Petrauskui, o iš jo parsiveža vaškuolių. Iš jų ir sukanti žvakes. Vašką maišanti su spalvotomis vaškinėmis kreidelėmis ir taip marginanti kiaušinius Velykoms. O ir tortams kepti medų naudojanti. Meduolinius namelius per Kalėdas statanti, visą sodybą praeitais metais įkūrusi. Valgomą, tad jau nebėra.

Laisvalaikis – ne tik bityne

Ji ir Šventežerio mokykloje muziejų, perduotą jos žinion buvusios auklėtojos Janinos Kontrauskienės, puoselėjusi: rinkusi, kaupusi senus namų apyvokos reikmenis, įvairius senoviškus daiktus.

Dainuoja ji Šventežerio moterų ansamblyje „Sodžius“, be to, dabar užsiėmusi giminės medžiu: „Renku duomenis, ieškau, skaitau, važiuoju pas gimines, kalbinu. Dabar pas kleboną važiuosiu.“

Tai kokių įžymybių savo giminėje atkapstė? „Kad visi iš kaimo“, – kvatoja Aušra ir sako, kad dar tik pradžia, tai gal dar suras.

Ir rankines mezganti. „Aš gal į tėtį nusdavus, – dzūkiškai vis porina ji. – Aš vis kažką naujo pabandyti noriu. Jei sugalvoju, tuoj padarau. Tėtis kažkada buvo padaręs tokį įrenginį šakočiams kepti. Kepiau, bet kad jau labai ilgai sukti tą aparatą reikėjo, tai man nepatiko, bet savo šeimos šventėms šakočių visada išsikepdavome.“

Anksčiau moteris bandė auginti triušius: „Sekėsi, bet negalėjau jų mėsai užmušti, būdavo gaila, tad nutariau, kad jau geriau bitukes prižiūrėsiu.“ Vasarą mokytojų atostogos ilgos, tad laiko bitukių priežiūrai – užtektinai.

„Daugiau neplėsiu bityno“, – sako ji ir prisipažįsta, jog sūnus bičių bijo, artyn neina.

„Na, gal anūkų sulauksiu, jiems paliksiu savo bityną“, – šypsosi mokytojaujanti bitininkė Aušra Margelienė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite