Angle down Atgal

Menininkai suka galvas dėl Valkininkų freskos išsaugojimo

Kultūros paveldo objektu pripažinta, tačiau šiuo metu nykstanti uždarytoje Valkininkų sanatorijoje „Pušelė“ Varėnos rajone esanti freska kelia susirūpinimą kultūros ir meno atstovams.

„Kai pamačiau tą Valkininkų sieną, buvau ištiktas šoko. Viena vertus, koks tai yra grožis, kita vertus, kokia jos būklė”, – šią savaitę per spaudos konferenciją Vilniuje sakė „Vilniaus galerijos“ vadovas Audrius Klimas.

„Šiuo metu tas pastatas užrakintas, ten nebegalima patekti, netgi pasižiūrėti, bet tuo pačiu yra ir valstybės saugomas. Negi tikrai negalima susitarti ir turėti viziją, ką galima būtų padaryti?” – konferencijos dalyvių klausė A. Klimas.

Nacionalinės premijos laureatų Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus sienų tapybos kompozicija, 1969–1972 metais sukurta Varėnos rajone esančioje vaikų sanatorijoje „Pušelė“, pripažįstama vienu iškiliausių XX amžiaus Lietuvos dailės kūrinių.

Pasak konferencijos organizatoriaus A. Klimo, dar išlikusi Valkininkų freska, 2015 metais paskelbta valstybės saugomu kultūros paveldo objektu, yra apgailėtinos būklės ir toliau nyksta.

Savivaldybė nepajėgi restauruoti

Santaros klinikų Vaikų ligoninei priklausiusi sanatorija „Pušelė“ uždaryta 2017 metais, 2018 metais ją perėmė Varėnos rajono savivaldybė.

Tačiau kelis kartus savivaldybės skelbtą nuomos konkursą laimėjusios viešosios įstaigos senjorų namų „Pušelės“ nuomos sutarties vykdymas buvo sustabdytas, kadangi per konkursą antroje vietoje likusi bendrovė „Global Travel Supply“ kreipėsi į teismą ir apskundė senjorų namams palankų sprendimą.

Pasak Varėnos savivaldybės paveldosaugininko Sauliaus Korocejaus, tarp nuomos sutarties sąlygų – ir tinkama dailės kūrinio priežiūra.

„Šiandien tas pastatas yra uždarytas, jame tik palaikoma temperatūra, kad sienos tapyba nebūtų ardoma. Savivaldybės pozicija yra tokia, kad mes labai norime išsaugoti šitą objektą“, – kalbėjo S. Korocejus.

Pasak paveldosaugininko, Varėnos rajono savivaldybė turi dvi vizijas dėl freskos išsaugojimo.

„Viena vizija yra bandyti restauruoti ir konservuoti, kita – galbūt bandyti visą tai iškelti. Tačiau viskas remiasi į tai, kad savivaldybė viena savo lėšomis yra nepajėgi padaryti nei vieno, nei kito. Stengiamės, ieškome partnerių”, – sakė S. Korocejus.

Perkėlimas – ne išeitis

Freskos perkėlimas, pasak konferencijoje dalyvavusios sienų tapybos restauratorės Indrės Valkiūnienės, – astronominis projektas, jį būti galima vykdyti tik nesant jokiai kitai išeičiai.

„Tai astronominis projektas, nes yra labai didelė sienos apimtis. Labiausiai man nepatinka, kad freską reikėtų pjaustyti gabalais. Mes turėtume ją padalinti detalėmis, kurias būtų įmanoma panešti, išvežti. Tada mes prarandame dalį tapybos“, – tvirtino I. Valkiūnienė.

Pasak sienų tapybos restauratorės, freskos perkėlimas, užuot ją restauravus vietoje, pabrangtų keliais ar dešimt kartų.

Jos teigimu, restauravime perkėlimas yra kraštutinis sprendimas, jei nėra jokios kitos galimybės išsaugoti sieninę tapybą.

„Perkėlimą sulyginčiau su amputacija medicinoje – jei nėra jokios kitos galimybės, kad išgyventų, tada darykime. Bet jei tik galime išvengti, išvenkime to. Tai būtų geriau pačiam kūriniui, jis mažiau nukentėtų“, – kalbėjo I. Valkiūnienė.

Dailininko Broniaus Leonavičiaus teigimu, B. Žilytės ir A. Steponavičiaus freskos dabartinė padėtis išduoda valstybės požiūrį į dailę.

„Tai pavyzdys, kokioje situacijoje šiuo metu yra dailės kūriniai Lietuvoje. Dailininkų sąjunga, Dailės akademija tai yra tos profesionalios organizacijos, kurios turėtų daryti didžiulį spaudimą Vyriausybei, Kultūros ministerijai. Nes čia yra nusikaltimas“, – kalbėjo dailininkas.

Pasak jo, turėtų atsirasti iniciatyvinė grupė ir kreiptis į Kultūros ministeriją, į Seimą bei pasirūpinti šio kūrinio išsaugojimu.

Privati iniciatyva

Restauravimo įmonės vadovo Aidono Valkiūno teigimu, privati iniciatyva ir verslas galėtų išspręsti kūrinio išsaugojimo klausimą.

„Aš klausau visus padejavimus apie valstybės indėlį į meną ir prisimenu nuolatinius svarstymus, kiek ta valstybė turi kištis į meną. Daugeliu atvejų taip, valstybė turi remti meną, bet aš siūlyčiau į šitą klausimą pažvelgti kitaip – nebūkime prašytojai iš tos valstybės“, – kalbėjo A. Valkiūnas.

„Lietuva yra tikrai turtingas kraštas, puikus pavyzdys – „Vilniaus galerijos“ savininkas, kuris atliko tą darbą (Atkurta Vilniaus vaikų kavinės „Nykštukas“ sienų tapyba – BNS) privačia iniciatyva. Tokių žmonių Lietuvoje, patikėkite, yra daug”, – pridūrė jis.

Restauratoriaus teigimu, dažnai privatus verslas laiko didele garbe prisidėti prie meno kūrinių išsaugojimo.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite