Angle down Atgal

Mar­ty­nas: „Pir­ma ei­na žmo­gus, o tik už jo – ne­ga­lia“

Re­gos ir ju­dė­ji­mo ne­ga­lią tu­rin­tis Mar­ty­nas Vit­kus siun­čia ži­nią vi­suo­me­nei: „Ne­ga­lią tu­rin­tis žmo­gus – ne iš kos­mo­so.“ Taip vaiz­džiai 28-erių vy­ras api­bū­di­na neį­ga­lių­jų ir vi­suo­me­nės san­ty­kį, ku­ris nors ir glau­dė­ja, ta­čiau te­bė­ra sve­ti­mas ir ke­lia bai­mę. Mar­ty­nas nie­ka­da ne­lei­do gai­lė­ti sa­vęs nei sau, nei ki­tiems, to­dėl da­bar jis it vi­jur­kas su­ka­si vi­sur: ir dir­ba, ir sa­va­no­riau­ja, ir džiau­gia­si gy­ve­ni­mu.
 

Šiuo metu dirbu per kelis darbus“

Prisipažinsiu: skambindama susitarti dėl interviu su Martynu, nesitikėjau išgirsti atsakymo, kad yra labai užimtas ir reikia paieškoti laisvesnės dienos. Kaltas čia, ko gero, visuomenės požiūris, kad neįgalieji nesiima tiek veiklų, kaip sveikieji, kad jie negyvena tokio aktyvaus gyvenimo. Martynas – absoliuti priešingybė šiam jau pasenusiam požiūriui. Šis jaunas vyras dirba du darbus, savanoriauja įvairiose organizacijose, keliauja, leidžia laiką su draugais. Kitaip tariant, daro netgi daugiau nei kai kurie kiti, regis, neturintys kuo skųstis dėl sveikatos problemų.

„Šiuo metu dirbu per kelis darbus. Turiu dalį etato universitete, kurį baigiau, tai Vytauto Didžiojo universitetas (VDU). Kartu su kolege dirbame studentų, turinčių negalią, koordinatoriais: sprendžiame įvairias jiems iškilusias problemas, dirbame su dokumentais, ruošiame strategijas, susijusias su negalia, ir darome visą darbą, reikalingą tam, kad VDU taptų dar labiau pritaikytas neįgaliesiems. Dar turiu asmeninį darbą: pagal individualią veiklą testuoju interneto svetaines ir jų prieinamumą neregiams. Nes mes, neregiai, tiek kompiuteriais, tiek telefonais naudojamės su specialia programine įranga, kuri viską įgarsina“, – apie savo kasdienes veiklas pasakoja pašnekovas.

Martyno užduotis – patikrinti, ar tinkamai specialiosios programos nuskaito interneto svetaines ir mobiliąsias programėles, kurios turi būti parengtos pagal tam tikrus standartus. Kaip aiškina pats, jis naršo po svetaines ir žiūri, ar viskas gerai nuskaitoma, ar yra kokių nors trikdžių, o gal būtina kažką ištaisyti, pakeisti. Ir suklysite, manydami, kad daug tokio darbo turbūt nesulaukia. Priešingai. „Dabar Europos Sąjunga išleido direktyvą, pagal kurią visos valstybinio sektoriaus svetainės privalo būti pritaikytos regėjimo negalią turintiems žmonėms, todėl dabar viskas ypač suaktyvėjo“, – sako jis.

Mar­ty­nas Vit­kus tu­ri re­gos ir ju­dė­ji­mo ne­ga­lią. Dėl ce­reb­ri­nio pa­ra­ly­žiaus jam sun­ku ju­dė­ti be laz­de­lės, o ma­to jis tik vie­na aki­mi ir tik še­šė­lius, at­ski­ria švie­są nuo tam­sos. (M. Vitkaus asmeninio archyvo nuotr.)
Mar­ty­nas Vit­kus tu­ri re­gos ir ju­dė­ji­mo ne­ga­lią. Dėl ce­reb­ri­nio pa­ra­ly­žiaus jam sun­ku ju­dė­ti be laz­de­lės, o ma­to jis tik vie­na aki­mi ir tik še­šė­lius, at­ski­ria švie­są nuo tam­sos. (M. Vitkaus asmeninio archyvo nuotr.)

Užimtumas – tėvų indėlio rezultatas

„Viskas gerai, aš apie tai drąsiai kalbu, klausk, kas įdomu“, – nuramina Martynas ir mane, ir naujai sutiktus žmones, kurie pasijunta nejaukiai, ėmę bendrauti su neįgaliuoju.

Martyno istorija tokia, kad į šį pasaulį jis atėjo per anksti – gimė 7-ąjį nėštumo mėnesį. Ankstukui išsivystė cerebrinis paralyžius, diagnozuota ir regėjimo negalia. Dešine akimi vyras išvis nieko nemato, o kairioji taip pat labai silpna – įžiūri tik šešėlius, skiria šviesą nuo tamsos. Dėl sutrikusios judesių koordinacijos vaikščioti jam reikalinga lazdelė.

Bet nė viena šių negalių nebuvo kliūtis jo gyvenime. Pats norėjo eiti, kažką daryti, veikti, o ne sėdėti vietoje ar juo labiau liūdėti. Sėkmingai baigė socialinio darbo studijas, įsiliejo į darbo rinką. Dėl dabartinių savo pasiekimų Martynas nuoširdžiai dėkoja tėvams, kurie jį dar mažytį skatino elgtis savarankiškai, nors ir kaip buvo sunku: „Tėvai labai daug prisidėjo prie mano savarankiškumo vaikystėje, kai visada sakė: „Mes už tave gyvenimo negyvensime. Turi pats viską daryti ir būti savarankiškas, kiek įmanoma pagal tavo galimybes.“ Dabar jų dėka galiu gyventi beveik savarankiškai ir save išlaikyti.“

Mintimis sugrįžęs į paauglystę, vyras sako jautęs nuoskaudą ir šiek tiek pykčio, kad už kitus tėvai padarydavo daugiau, nei jam padėdavo jo tėvai. Net ir tos valandos, prabėgusios rengiantis vienam, buvo dabartinio savarankiškumo kaina, nors tėvai anuomet savo sūnų galėjo aprengti žymiai greičiau. Sako ir patyčių neišgirsdavęs, o jei taip nutikdavo – mokėdavo gerai atsikirsti atgal.

Neįgaliųjų bėda – savęs gailėjimas

Gražu yra tai, kad Martynas apie savo negalią kalba drąsiai ir be jokių kompleksų. Sako, kad jų ir neturėtų būti nei jam, nei kitiems neįgaliesiems. Lūžis įvyko paauglystėje, nusimetus visus kompleksus, pajutus, kad gali apie tai kalbėti, turi ką pasakyti apie negalią.

„Esu toks, koks esu, ir kitoks nebūsiu. Jau paauglystėje pradėjau savo negalią priimti kaip tam tikrą žmogaus ypatybę. Čia tas pats, kaip vaikštome kiekvienas skirtingai apsirengę arba su skirtinga plaukų spalva. Taip ir dėl negalios: vieni turi vienokią, kiti – kitokią, o dar kiti išvis jos neturi, – lygina vyras. – Dėl savo negalios netampu ne žmogus ir ji jokiais būdais negali eiti aukščiau manęs. Pirma aš einu kaip žmogus, tada tik eina mano negalia.“

Dar daugiau sienų tarp savęs ir sveikųjų jis sugriovė studijuodamas. Kadangi buvo labai ryškus universitete, t. y. daug kur ėjo, lankėsi, dalyvavo įvairiose veiklose, buvo studentų atstovybės nariu, tapo matomas kitiems studentams, galbūt anksčiau net nesusidūrusiems su negalią turinčiu žmogumi. Anot Martyno, kai kurie jį susirasdavo, prieidavo, paprašydavo pasidalyti patirtimi. „Supratau, kad galiu apie negalią kalbėti. Ir būtent per pozityviąją prizmę“, – pabrėžia pašnekovas.

Beveik nematantis ir sunkiau judantis vyras jokiu būdu savęs negaili – tokių minčių net neprisileidžia, tačiau pripažįsta, kad kai kurie neįgalieji save laiko aukomis ir prastesniais už kitus. Ir tai atsisuka prieš juos pačius. „Negalią priima taip, kad jiems visi visada turi padėti, kažką duoti nemokamai, vis kažko laukia. Manau, kad reikia gyventi kaip paprastiems žmonėms. Savo tikslų siekti pagal tai, kiek leidžia tavo galimybės. Man gaila laiko sėdėti ir galvoti, kodėl man taip nutiko. Jei turiu problemą, geriau sugalvosiu kažkokį būdą, kaip ją išspręsti arba apeiti“, – tvirtina Martynas.

Neįgaliems vaikams reikia sveikų draugų

Kokių nors sutrikimų turintys vaikai lanko ne bendrojo lavinimo ugdymo, o specialiąsias mokyklas. Tokioje buvo ugdomas ir pašnekovas, tačiau šalia jo visuomet buvo ir sveikų vaikų. Martynas įsitikinęs, kad tai irgi buvo tvirtas ramstis, padėjęs siekti savarankiškumo, visapusiškai augti. „Visada norėjau į juos lygiuotis. Pavyzdžiui, jei jie gali iš mokyklos grįžti autobusu, turiu ir aš galėti“, – nusišypso.

Todėl dabar jis labai palaiko idėją, kuri jau prasiskynė kelią iki valdančiųjų. Seimas priėmė Švietimo įstatymo pakeitimus, pagal kuriuos negalią turintys vaikai galės lankyti bendrojo lavinimo ugdymo įstaigą. Tik, žinoma, tam reikės sudaryti tinkamas sąlygas, užtikrinančias neįgalaus vaiko mokymąsi, skirti padėjėjų, kurie per pamokas būtų šalia. Pataisos įsigaliotų nuo 2024-ųjų.

„Visiškai palaikau idėją tik tuo atveju, jeigu bus tinkamai pasiruošta ir mokyklos turės specialistų personalą, nes šiaip specialiosios mokyklos yra pakankamai uždaros, atvirumo tikrai trūksta. Tie vaikai, kaip aš sakau, verda savo sultyse ir kai reikia paskui tokiam žmogui išeiti į visuomenę, būna pakankamai sunku. Kartu mokantis, tiek sveiki vaikai negalią priimtų kaip natūralų dalyką, tiek neįgalieji nebūtų atskirti“, – tikina pašnekovas.

Visuomenė vis dar laikosi atstumo nuo neįgaliųjų. Pasak Martyno, bijoti nereikėtų. Ne vieną tokią situaciją išgyvenęs vyras supranta žmonių dvejones ir pats pakviečia pasikalbėti. (M. Vitkaus asmeninio archyvo nuotr.)
Visuomenė vis dar laikosi atstumo nuo neįgaliųjų. Pasak Martyno, bijoti nereikėtų. Ne vieną tokią situaciją išgyvenęs vyras supranta žmonių dvejones ir pats pakviečia pasikalbėti. (M. Vitkaus asmeninio archyvo nuotr.)

Prieikite, nebijokite

Visuomenė dažnai vis dar laikosi atstumo nuo neįgaliųjų, vengia jų. Bet ne vien dėl baimės, o dėl to, kad nežino, kaip prieiti, kokius žodžius parinkti, kad neįžeistų, neįskaudintų ar patys nebūtų užpulti piktomis frazėmis ar pan. Ir paprasčiausiai atsisako minties pabendrauti. O, pasak Martyno, bijoti nereikėtų. Ne vieną tokią situaciją išgyvenęs vyras supranta žmonių dvejones, bet tokiu atveju pats pradeda pokalbį ir pakviečia pasikalbėti.

„Jei kažką panašaus pajuntu, pats paskatinu žmogų klausti, pasakau atvirai, kad gali manęs klausti bet ko ir kvailo klausimo nėra. Kai gaus atsakymą į rūpimą klausimą, išnyks barjerai tarp negalią turinčiojo ir jos neturinčiojo. Dažniausiai tada žmonės įsidrąsina, pradeda klausinėti ir viskas būna gerai“, – patirtimi dalijasi Martynas.

Pašnekovo manymu, negalia vis dar tebėra tabu, apie kurį bijoma kalbėti, nors situacija gerėja jau kurį laiką. „Didelę įtaką padarė okupacijos metai, sovietmetis, kai neįgalieji buvo slepiami, jų tarsi nebūdavo išvis“, – svarsto jis. Šiek tiek gerėja padėtis ir gatvėse, institucijose, kitaip tariant, lengvėja susisiekimas, nors pasitempti tebėra kur. Anot negalinčio matyti Martyno, sunkiausia vis dar prie sankryžų, kur nėra garsinių šviesoforų ir neaišku, kada užsidega žalias signalas, o kada eiti dar draudžiama.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite