Angle down Atgal

Mar­ty­nas Le­vic­kis: „Turė­jau my­limą gulbę“

Vi­sa­me pa­sau­ly­je ži­no­mas akor­deo­ni­nin­kas iš Šiau­lių Mar­ty­nas Le­vic­kis sa­ko, kad vis­ko pa­siek­ti gy­ve­ni­me ga­li­ma, jei daug dirb­si, o svar­biau­sia – tikė­si sva­jonės iš­si­pil­dy­mu. „At­sisės­da­vau prie sta­lo ir bar­ben­da­vau pirš­tais. Sa­ky­da­mas „go­ju“, įsi­vaiz­duo­da­vau pia­niną. Ma­no sva­jo­nes šei­ma per­skaitė – pirmąjį akor­deoną pa­do­va­no­jo krikš­tatė­vis“, – sa­ko Mar­ty­nas.

Tėvo nepamenu“

„Kai mažas buvau, grojau tokią dainelę: „Kai aš mažas buvau, šile ožius ganiau, sutikau piemenaitę ir karštai pamilau“, – atvirauja akordeonininkas Martynas, prisimindamas savo vaikystę. O muzikanto vaikystė buvo graži.

„Turiu nuostabią mamą, kuri nuolat spinduliavo geras emocijas ir meilę. Tėvo nepamenu, jo ir nebuvo mano gyvenime, bet mano aplinka buvo darni. Turėjau nuostabius krikštatėvius – mamos seserį dvynę ir jos vyrą – žinomą skulptorių. Jie gyveno miško apsuptyje – sodyboje Šiaulių rajone. Buvimas ten buvo vaikystės pasaka – su į kiemą ateinančiomis gulbėmis ir kitais kaimo malonumais bei darbais. Jaučiausi laimingas, nes viską, ko reikia vaikui, turėjau“, – dalijasi Martynas.

Pirmąjį akordeoną gavo trejų

Muzikantas pasakoja, kad visa savo esybe rodė šeimai, jog nori groti. Dar kalbėti gerai nemokėjo, bet žinojo, kad groja, ir grodavo svajonėse.

„Atsisėsdavau prie stalo ir barbendavau pirštais. Sakydamas „goju“, įsivaizduodavau pianiną. Mano svajones šeima perskaitė – pirmąjį akordeoną padovanojo krikštatėvis, kai man buvo treji. Tai mane užbūrė. Valandų valandas tyrinėjau instrumentą, spaudžiau klavišus, išgaudavau garsus. Taip gimė supratimas, kaip tas instrumentas veikia. Buvau neapsakomai laimingas“, – prisimena jis.

Kitas muzikanto vaikystėje ryškėjęs talentas – artistiškumas. „Žiūrėdavau tuomet populiarų serialą „Giminės“ ir mane užbūrė vienas personažas, dirbantis geležinkelyje. Apsivyniodavau šaliku ir teatrališkai jį vaizdavau. Taip pat turėjau mylimą gulbę, kuri atskrisdavo į krikštatėvių kiemą. Raišą gulbę aš ir vaidinau – krypuodamas vaikščiodavau po kiemą“, – šypsosi jis.

Laiku pastebėję vaiko talentus, artimieji nutarė, kad jam reikia mokytis muzikos. Iš Tauragės jiedu su mama persikėlė į Šiaulius. Martyno mama ryžosi kardinaliems pokyčiams, kad berniukui būtų geresnės sąlygos mokytis.

Patyčioms buvo atsparus

Būdamas aštuonerių, Šiauliuose Martynas kibo į mokslus. Įstojęs į Šiaulių konservatorijos muzikos mokyklą, paskendo muzikoje.

„Repeticijose buvo viskas viename – ir smagu, ir smalsu, ir sunku. Būdavo taip, kad ir po 12 val. grodavau. Pas mokytoją net į namus važiuodavau groti laisvadieniais. Tada prasidėjo koncertai bei konkursai. Iš pradžių Šiauliuose, kituose miestuose, vėliau ir Europoje. Anuomet, prieš 16 metų, apie skrydžius lėktuvu buvo galima tik pasvajoti, važiuodavome autobusu. Su mokytoja pasiimdavome dešrų, duonos ir toks buvo mūsų „komfortas“. Bet tai buvo gražus laikas. Pirmą kartą susiruošęs į konkursą Italijoje, pamačiau pasaulį: Lenkijos, Čekijos, Austrijos vaizdai lėkė pro autobuso langą. Jaučiausi laimingas“, –  prisimena Martynas.

O kaipgi vaikiški kaprizai, futbolas, tinginiavimas ar paauglystės maištas? Martynas sako, kad buvo toks pat vaikas, kaip ir visi. Ir kaprizų rodydavo, ir tingėdavo groti.

„Kartą krikštamotė, nebegalėdama manęs priversti groti, subarė: „Jeigu negrosi, eisi daržų ravėti.“ Na, ir ką, galvoju, vis tiek negrosiu, geriau jau daržus ravėsiu. Paravėjau keliolika minučių ir supratau, kad geriau jau groti. Buvo ir vidinis konfliktas, ir visokių pamąstymų. Atėjo laikas, kai draugai pasigirdavo, kad buvo prie ežero, žaidė futbolą – lyg norėdami mane kartu prisikviesti, lyg bandydami sukelti pavydą. O aš grodavau ir po to pagalvodavau, kad nieko aš nepraradau. Nesijaučiu dėl to nelaimingas ir dabar. Aš turiu savastį, kur daug muzikos“, – sako jis.

Kalbėdamas apie vaikystėje patirtus užgauliojimus bei patyčias, Martynas sako, kad buvo visko. Ir „armonikieriumi“ yra pravardžiavę, ir po namų langais šūkavę, laidė visokias replikas ne tik paaugliai, bet ir suaugusieji. „Bet manęs tai niekaip nepalietė dėl to, kad esu jautrus tik man svarbių žmonių pastaboms. Atsitiktiniai užgauliojimai nejaudino niekada. Gal apskritai esu iš tų žmonių, prie kurių patyčios nelimpa“, – sako jis.

Mar­ty­no Le­vic­kio vai­kystė bu­vo tur­tin­ga ne ma­te­ria­liai, o emo­ciš­kai. Vi­si ar­ti­mie­ji bu­vo šil­ti ir my­lin­tys žmonės, daug dėme­sio skyrę ta­da dar ma­žo­jo Mar­ty­no po­rei­kiams. (M. Le­vic­kio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
Mar­ty­no Le­vic­kio vai­kystė bu­vo tur­tin­ga ne ma­te­ria­liai, o emo­ciš­kai. Vi­si ar­ti­mie­ji bu­vo šil­ti ir my­lin­tys žmonės, daug dėme­sio skyrę ta­da dar ma­žo­jo Mar­ty­no po­rei­kiams. (M. Le­vic­kio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Sunkaus darbo saldūs vaisiai

Martynui buvo gal 14 metų, kai po vieno sėkmingo tarptautinio konkurso Šiaulių savivaldybėje jam buvo surengtas iškilmingas priėmimas su sveikinimais ir dovanomis. Tą kartą jis gavo dovaną, vertą naujo automobilio.

„Miesto meras lyg juokais paklausė, apie kokią dovaną svajoju, gal apie automobilį. Mokytoja atsakė, kad automobilis palauks, o dabar būtinai reikia naujo akordeono. Ir miestas man jį padovanojo. Tada akordeonas kainavo apie 50 tūkst. litų. Sutikite, tai didžiuliai pinigai, o vaikui, kuris auga tik su mama, tai buvo tiesiog aukso puodas. Tas akordeonas mano studijoje iki šiol yra, juo groju, man jis kelia labai mielų prisiminimų ir yra savotiškas simbolis“, – sako Martynas.

Sunkus etapas – mokslai Londone

„Kai buvau vaikas, nežinojau, ko bijoti. Visi vaikai turi šią Dievo dovaną – ne svarstyti, ne baimintis, o imti ir daryti. Taip padariau ir aš. Vos 17 metų iš Šiaulių išvažiavau į Londono Karališkąją muzikos akademiją. Gyvenimas parodė savo grimasas – pinigų ir toliau nebuvo, mama kaip įmanydama stengėsi nors kiek padėti, bet Londone lietuviškas „nors kiek“ yra lygu beveik nuliui. Mums abiem su mama buvo šokas“, – prisimena muzikantas.

Vaikino pasiekimus ir mokslą parėmė verslas. Šiaulių gamykla „Baltik vairas“ suteikė paramą – rėmė pragyvenimą Londone pusę metų. Vėliau visus planus sugriovė krizė.

„2009-ųjų vasarą, po pirmojo kurso, su 20 svarų kišenėje išskridau į Ameriką. Ten mane pasitiko mano muziką jau žinantys žmonės. Jie ir bilietus nupirko, ir pirmomis pragyvenimo dienomis pasirūpino. Tačiau negalvokite, kad tai buvo besąlygiškas rėmimas. Dalyvavau konkursuose, kuriuose laimėjau pirmas penkias premijas visose kategorijose bei piniginius prizus. Taip užsidirbau pinigų, kad galėčiau tęsti studijas“, – pasakoja Martynas.

Laimė neturi nieko bendro su daiktais

„Užaugau laimingas ir esu laimingas. Štai išėjau į lauką. Sninga. Pakėliau galvą, snaigės krenta man ant veido, žiūriu į dangų. Man be galo gražu ir jaučiausi tiesiog laimingas. Laimę man teikia svajonių išsipildymas ir tos svajonės dažniausiai nieko bendro neturi su daiktais. Na, buvau sugalvojęs nusipirkti BMW automobilį, nusipirkau. Ir ką manote, ar pajutau, kad išsipildė mano svajonė? Ne. Tai tiesiog mašina ir viskas“, – sako Martynas.

Savo vaikams leis ne tik svajoti

Muzikantas mano, kad, norint auginti laimingus vaikus, pirmiausia reikia leisti jiems svajoti ir gyventi tose svajonėse. Net tada, jei, suaugusiųjų manymu, tai yra kvailystė.

„Tarkime, vaikas svajoja tapti aktoriumi, bet akivaizdu, kad jis tam neturi gabumų. Tegul vaikas lanko dramos būrelį, tegul gauna antraeilius vaidmenis, tegul nusivilia. Jeigu nežlugdysite vaiko svajonių, atsitiks mažiausiai du geri dalykai: vaikas supras, kad aktoriaus kelias ne jam, ir negaiš laiko. Kitas geras dalykas – toks vaikas praplės savo akiratį, taps puikiu teatro žinovu ir visą gyvenimą mėgausis, žiūrėdamas gerus spektaklius, o gal net rašydamas pjeses, ir jausis laimingas“, –  sako Martynas.


Parengta pagal Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos informaciją

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite