Angle down Atgal

Trūkt už vadžių, vėl iš pradžių

Tai yra skaitytojo nuomonė, už kurios turinį Etaplius.lt redakcija neatsako. 

Iki šio, jau 34-ojo savo gimtadienio, pakeičiau ne vieną darbą. Išeitų parašyti knygą apie mano pastangas ir nesėkmes, apie eilinius ar keistus darbdavius (pasirodo, yra tokių „šefų״, kurie darbo pokalbio metu demonstratyviai krapšto nosį, jiems tai norma). Arba jau čia, Šiauliuose, dirbančias tetules - šefes, kurios moka vieną minutę apie žmogų kalbėti teigiamai, o kitą - išdėti jį į šuns dienas (nežinau, gal ji vis tiek tikisi, kad aš gražiai nusilenksiu, jos atsiprašysiu, sakydama: ״Taip, jūs teisi״...) .

Bet grįžkime prie „dabar״. Neseniai radau JĮ. Darbą Šiauliuose. Darbo valandos įprastos (nuo 8 iki 5), vieta irgi patogi (su vienu autobusu lengvai nuvažiuoju). Prisiminus tuos laikus, kai Vilniuje važinėjau į darbą su persėdimu, čia atstumas niekinis. Be to, ten, Vilniuje, teko dirbti nešildomose patalpose, kur kabinete pasistatydavome didžiagabaritį šildytuvą, kuris, beje, netyčia sudegino ir mano striukę. O čia kabinetai švarūs, matėsi, juose žiemą nešalta. Viskas kaip ir priklauso - stalai, kompiuteriai, šalia virtuvėlė su mikrobange. Beje, koronaviruso „sekėjams״ - atstumai kabinete tarp stalų irgi ne po metrą ar du, o po daugiau.

Ko gero, pamačiusi, kad pergyvenu dėl savo „padėties״ naujoje darbo vietoje, vadovė man ne kartą pakartojo, kad: „Jei tik norėsi dirbti, ir dirbsi״. Gal ir nuramino tada šie žodžiai. Be to, kartą ji užsiminė, kad pirmojo pokalbio metu pamatė, kad darbas man tikrai reikalingas. Gerai pamatė.

Šešta darbo diena. Savaitės pradžia, pirmadienis. Sėdėjau prie kompiuterio ir laukiau, kada kolegė, kurios darbą kažkada turėsiu perimti („Dabar dirbu puse etato, dirbsiu tol, kol tu daugiau viską iš manęs išmoksi״, - sakydavo man ji) pasidarys reikiamus darbus ir duos man kokių naujų užduotėlių, beje, tąryt buvau pilna noro ką nors nauja daryti, kažko vėl išmokti. Gal ir lėtais žingsniukai, turiu judėti į priekį. Paskui vadovei ji pasakė, kad užeis pas ją į kabinetą, nes „reikia pakalbėti״. Grįžusi man pasakė, kad ir mane vadovė kviečiasi. Jei atvirai, nieko neįtariau, visiškai nieko.

- Žinok, turiu liūdnų žinių, - vos užėjus į kabinetą iškart pasakė. - Laura (vardas pakeistas - aut.past.) vėl sugrįžta dirbti pilnu etatu, tavęs, gaila, bet nebereikia.

 - O tai kaip... Pradėjus dirbti, jūs man net nesakėte, kad aš čia galbūt laikinai priimta.

- Na, taip išėjo. Vairuotum automobilį, gal kitas pareigas priskirtume, o dabar nėra ko tau duoti. Liūdna, turim atsisveikinti.

Kai ne pirmą kartą girdžiu apie mano atleidimą iš darbo, tai galiu pasakyti, kad toks ir yra darbdavio atleidimo „šablonas״. Dar man sakydavo, kad: „Tu ne savo rogėse״, „Pamatysi, rasi kitą darbą״, „Tau turbūt ne tokio darbo reikia״ ir t.t. ir pan. Ir būtinai pridėdavo, kad labai liūdna, jog turi mane atleisti. Bet svetimo skausmo nebūna!..

Tą pačią dieną, jau man būnant namie, žiūriu, vėl skambina vadovė.

- Galbūt gali dar šiandien iki mūsų atvažiuoti? Reikia pakalbėti. Nevažiuok su autobusu, kolegė kaip tik netoli tavęs, privažiuos paimti.

- Gerai, būsiu.

Paskambino! Gal apmąstė dėl mano atleidimo, gal viskas pasikeitė, gal duos ir pusę etato? Ar eičiau?  Aišku, eičiau. Man ir pusės šiuo metu užtektų, gal dar net geriau būtų taip „pratintis״ prie darbo, juk seniai nedirbau.

Jų darbuotoja mane vėl veža į darbą. Kelyje nieko nekalbame apie mano atleidimą, tikt apie abstrakčius dalykus, pvz, ar seniai ji turi vairuotojo teises, ar nepavargsta, kai reikia važinėti. Nuveža ir prie darbo išleidžia, pati toliau išvažiuoja.

Pasitikinti savimi užlipu į trečiąjį aukštą, drąsiai įeinu į kabinetą.

- O, Raimonda, kaip gerai, kad galėjai atvažiuoti. Matai, čia ant šitų popierių darbindamasi sumaišei pavardės ir parašo vietas. Tai reikia, kad iš naujo pasirašytum.

- Aha, gerai.

Ir trumpalaikė laimė bei pasitikėjimas savimi išgaruoja. Tai va, ko čia mane pasikvietė. Pasirašyti iš naujo. Ir viskas.

Šiandien tik trečia diena, kai nedirbu. O gal tikrai šis darbas ne man, gal likimas yra man kažką paruošęs? Kvaila ir naivu tikėti tokiais dalykais. Paprasčiausiai tokia darbo rinka, o į jos „rėmus״ aš netelpu. Ta prasme, netinku. Įmonė, į kurią buvau įsidarbinusi, irgi ne kokia, kaip sako, „Šaraškino kontora". Bet kas iš to. Džiunglių įstatymai vis dar daug kur galioja. Silpnesniems (o gal turėčiau pasakyti - mažiau patyrusiems darbinėje srityje) čia ne vieta.

Man čia ne vieta.

Ieškosiu kitos vietos.

comment Skaitytojų komentarai (1)

Taip pat skaitykite