„Su­vo­kiu, kad jei ne Ita­li­ja, Lie­tu­vo­je ne­būčiau ra­du­si tiek lai­ko au­di­mui. Be to, kai esi pa­lik­tas vie­nas, esi pri­vers­tas gal­vo­ti pa­ts, nėra, kas pa­de­da, pa­ta­ria“, – apie su­si­klos­čiu­sias ap­lin­ky­bes, pa­lan­kias au­di­mui, pa­sa­ko­ja Eglė Ged­ri­maitė, ku­ri da­bar ir ita­lus ste­bi­na sa­vo rank­dar­biais.
Angle down Atgal

Lie­tu­vaitė Ita­li­jo­je: „Au­di­mas nėra tik mo­čiu­čių rei­ka­las“

Kai vaiz­do po­kal­bio me­tu Eglė Ged­ri­maitė man pa­rodė sa­vo pra­dėtą aus­ti juostą, į ku­rią vie­ni per ki­tus tu­ri su­gul­ti siū­lai, iš­ta­riau: „Kaip su­dėtin­ga!“ Sudė­tin­ga dau­giau nei prie­š ket­ve­rius me­tus tai at­rodė ir pa­čiai Eg­lei, bet siū­lai pa­ma­žu at­ra­do sa­vo vie­tas juos­to­se, o Ita­li­jo­je vėliau įsikū­ru­si mer­gi­na jau ku­ria pla­nus, kaip sa­vo dar­bus pri­tai­ky­ti in­ter­je­re ar sti­liu­je, kad rankų dar­bui sve­ti­mi ita­lai iš­vystų mūsų tau­tos tra­di­ci­jas, o jau­ni lie­tu­vai­čiai nu­stotų au­dimą sie­ti vien su tau­ti­niais kos­tiu­mais ir se­no­ve.

Audimas pasivijo Italijoje

Iš Šiaulių kilusi 26-erių Eglė tikra lietuvaitė – ilgais šviesiais plaukais, žavia šypsena, puoselėjanti meilę folklorui ir tradicijoms. Mergina dar studijų metais lankė VDU folkloro ansamblį „Linago“, mėgsta paklausyti liaudies dainų, kurios suskamba ir dabartiniuose jos namuose Italijoje. Gal todėl pakankamai natūraliai į jos gyvenimą įsiliejo audimas, dar labiau suartinęs su gimtinės tradicijomis ir suteikęs atgaivą sielai svetimame krašte.

„Jei ateina įkvėpimas, tada galiu austi, austi ir austi. Tiesa, kol kas darbai sustoję, nes kai lauke geras oras, mes su draugu užsiimame sėjos darbais, nes norime užsiauginti daržovių. Žinoma, labai smagu būtų austi ir lauke. Ir aš galiu tai daryti, bet kol kas pirmoje vietoje augalai, – juokiasi mergina. – O paskui vėl pasinersiu į audimą.“

Paradoksalu – būtent Italija, kur prieš trejus metus Eglė išvyko savanoriauti, paskatino dažniau į rankas pasiimti siūlus ir įveikti tą galvosūkį, kaipgi reikia išgauti raštus, kaip išausti gražią juostą.

„Čia yra įdomu, nes kai dar buvau Lietuvoje, buvo daug draugų, veiklų, turėjau darbą, studijavau... Nebuvo laiko užsiimti audimu. Tik išvykusi į Italiją, radau laiko austi. Aš dabar suvokiu, kad jei būčiau likusi Lietuvoje, greičiausiai nebūčiau pasiekusi tokio lygio, kokį turiu dabar“, – mano pašnekovė.

Eglė patikslina – jos darbai yra vytinės juostos, t. y. austos ne su staklėmis, o su kaladėlėmis, tad ir į Italiją išsivežti įrankius buvo visai nesunku. „Dažniausiai visi įsivaizduoja tas jubiliejines juostas, kurias uždeda ant pečių – storas, dideles, o čia yra vytinės juostos. Paprastesnės. Nereikia jokių staklių, reikia tik kaladėlių ir siūlų“, – paaiškina Eglė.

Pradžia – paini

Dabar merginos namuose gausu austų juostų. Jas stengiasi įkomponuoti ir pritaikyti kuo įvairiau: tai ant rankinių, tai ant pagalvių užvalkalų, tai nuaudžia nedideles apyrankes, papuošalą ant kaklo, raktų pakabukų. Kyla ir daugiau įvairių idėjų: jogos kilimėliai, krepšeliai su juostomis (rankinės tipas, kur viršuje sutraukiama virvute ar juosta, – aut. past.) ir pan. Bet pati pradžia, kai į rankas pirmąkart paėmė audimo įrankius, Eglei buvo paini. „Reikia žinoti, kaip susidėti siūlus į tas kaladėles. Jas sukiojant, išgaunamas raštas ir audžiama juosta“, – sako pašnekovė.

Ji puikiai prisimena patį pirmą kartą, kai išmėgino šį amatą. Tai įvyko vienoje iš tradicinių vasaros šokių stovyklų, kai dar lankė folkloro ansamblį „Linago“. „Jose buvo užsiimama visokiais amatais: žalvario dirbimas, sodų rišimas, kankliavimas, keramika ir pan. Taip pat – audimas. Tai aš ten ir pamačiau audžiančias, besimokančias austi merginas ir norėjau pati pamėginti. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – mena Eglė.

Tąsyk didelė darbo dalis jau buvo atlikta – siūlai paruošti tam tikram raštui, beliko nuausti juostą. „Ten man padėjo audėja, o kai parsivežiau juostą namo, nebeliko, kieno paklausti, atrodo, kad jau nieko nebesupranti. Kažkas nutiko – nebežinai, kaip ištaisyti“, – nusijuokia Eglė. Įgusti labiau padėjo draugė, kuri taip pat užsiėmė audimu. Pamažu, stebint, kaip reikia išgauti raštą, kaip sudėlioti siūlus, klausant draugės patarimų ir pamokymų, Eglė įsisavino žinias ir išmoko įvairių raštų.

Audžia su liaudies muzika

Neseniai ji atrado ir specialią programėlę, kur iškart, parinkus spalvas ir sudėjus raštą, galima pamatyti, koks bus rezultatas. Neabejotinai sako ją išbandysianti. Dažniausiai ausdama ji praleidžia po tris–keturias valandas. „Ilgiau trunka susidėti visus siūlus tinkamam raštui, o kai pradedi, tuomet jau per kelias valandas gali išausti vieną juostą. Žinoma, priklauso ir nuo norimo ilgio“, – aiškina pašnekovė.

Mergina prisipažįsta sau esanti kritiška. Būna, kad ne viskas klostosi taip, kaip buvo mintyse sukurta, tačiau darbą baigia ir sulaukia pagyrų. „Man tokiais atvejais ta juosta ima patikti tik vėliau“, – šypsosi.

Audimą Eglė vadina laiku sau, kai nereikia per daug nieko galvoti, galima atsipalaiduoti: „Tai yra meditacija, labai raminantis ir puikus būdas išsivalyti galvą, apie nieką negalvoti, automatiškai dirbti.“ Neretai audimą lydi lietuviška muzika. Ir ne bet kokia – būtent folkloro dainos, Eglei audžiant, skamba fone. „Būna etapų, kai apima tokia nuotaika, jog įsijungiu folkloro muziką, kanklių skambesį ar pan. Man tai labai patinka“, – nusišypso pašnekovė.

Italai stebisi ir žavisi

Italijon išvykusi mergina ten surado savo meilę. Su draugu Elias susipažino projekte, kuriame savanoriavo. Kadangi jame dalyvavo ir vaikų, Eglė manė parodysianti tam tikrų žaidimų, galbūt pamokysianti austi, tad kartu pasiėmė audimo įrankius ir siūlus. „Aš ausdavau juostas ir Elias matė, ką aš darau. Jį sužavėjo, kad tai gebu sukurti savo rankomis“, – prisimena lietuvė.

Vėliau, pažinusi šios tautos kultūrą, ji suprato, kad rankų darbas italams svetimas. „Italijoje labai mažėja rankų darbo, palyginti tiek, kiek mes jo turime Lietuvoje, kur daug moterų ir merginų vis dar mezga, neria, siuvinėja ir pan. Čia – labai mažai. Čia labai mažai tokių žmonių, kurie kažką darytų savo rankomis. Todėl mano rankdarbiais labai žavisi. Tikrai įvertina, stebisi ir jiems tai labai gražu. Žavisi, kad kažką sugebi daryti savo rankomis“, – pasakoja Eglė.

Pagyrų mergina sulaukia ir iš lietuvių draugų, ypač folkloro mylėtojų, kurie negaili gražių žodžių, kartais paprašo ir pamokyti. O kai audžia ir draugė – tuomet procesas dar malonesnis. „Žiemą buvau grįžusi į Lietuvą, tai kadangi nebuvo daug veiklų šiuo metų laiku, mes abi pasiėmėme austi. Tuomet gali ir kalbėtis, ir austi. Smagu“, – šypsosi.

Meilė folklorui – iš šeimos

Eglės meilė liaudies menui ir tradiciniams amatams atėjo iš šeimos. Tėtis – folkloristas, močiutė labai gražiai siuvo, o promočiutė ausdavo visai šeimai net marškinius. „Mano močiutė kažkiek irgi ausdavo su staklėmis, verpdavo rateliu, bet tokių juostų, kaip mano, neausdavo. Ji labiau siuvėja buvo. Na, su siuviniais, audiniais tai mūsų šeimoje kažkas yra, bet kad tai būtų perduota iš šeimos, pamokyta – to nebuvo“, – nusišypso mergina.

Beje, Eglei kirba minčių išbandyti ir stakles, ir galbūt net daugiau tradicinių mūsų liaudies amatų. „Dabar, kai išmokau austi su kaladėlėmis, jau būtų įdomu pabandyti su staklėmis. Liaudies menas visada man buvo prie širdies“, – sako ji.

Mėgėja save laikanti mergina nesistengia labai atkartoti tradicinių raštų, motyvų. Labiau žiūri, kad jai pačiai patiktų galutinis rezultatas. „Nesu ta grynoji etnologė, ne tiek daug domiuosi ir žinau, bet žiūriu, kaip man gražiau. Kartais aš galvoju, kad tai yra mano privalumas – kad neturiu tiek daug informacijos. Nes aš labiau žiūriu pagal save, pamatau patinkantį raštą ir darau“, – teigia pašnekovė.

Žinutė jaunimui

Kita vertus, jei mūsų senuosius amatus norima išlaikyti ir sudominti jaunimą, vien į tradicinius motyvus atsigręžti būtų klaidinga. Eglės siekis yra pakeisti savo kartos ir jaunimo požiūrį į audimą – parodyti, kad ne tik tautiniai kostiumai papuošti austomis juostomis, kad ne tik vyresnio amžiaus žmonės puoselėja tradicijas, kad mūsų liaudies amatas gali puikiai derėti su šiuolaikiniais daiktais, rasti vietą šiuolaikiniame interjere ar stiliuje.

„Mūsų jaunimas į folklorą ir tradicijas žiūri kaip į močiučių reikalą, o aš noriu, kad audimas neišnyktų. Kaip ir visi mūsų rankdarbiai ir mūsų gebėjimai kurti rankdarbius – tai ir audimas, ir sodų rišimas, ir visokie kitokie tradiciniai amatai. Noriu, kad jaunimas pamatytų, jog tai nėra kažkoks nuobodus ir niekam tikęs dalykas. Kad tai vertintina ir vertinga, tai padaro mus unikalius“, – tikina Eglė.

Nes štai Italijoje ji mato visai kitokį vaizdą: „Merginoms, tarkime, net sagą įsisiūti jau yra sudėtinga... Jei joms saga ištrūksta, tai arba nebent močiutei nuneš, arba rūbą gali ir išmesti. Žinoma, gal ne visos, bet tai aš žinau iš aplinkinių. Rankų darbo čia yra likę labai mažai. Mūsų šalies moterys tikrai yra unikalios ir išskirtinės tuo atžvilgiu. Dar esame ganėtinai tradicinės. Bet tai ir yra gerai! Man norisi, kad jaunimas pamatytų, jog tradiciniai dalykai gali būti pritaikyti ir šiuolaikinėje erdvėje. Tai nėra tiesiog muziejaus eksponatai.“

Rankdarbiais papuošti ir nuomojami namukai

Tėvynėje Eglė apsilanko gana dažnai ir praleidžia čia nemažai laiko, tad sako, būtų smagu turėti veiklą, kuri džiugintų ir Italijoje, ir Lietuvoje sulauktų grįžtamojo ryšio. „Norėčiau užsiimti šiuo amatu rimčiau, kad galėčiau priausti tiek, jog ir į mugę galėčiau vežti pardavinėti. Jau seniai turiu tokią idėją ir vis bandau kažką sukurti“, – sako pašnekovė.

Beje, Eglė Italijoje gyvena labai gražioje vietoje, kurią supa nuostabi gamta, kalnai. Su savo draugu jie darbuojasi turizmo sferoje ir nuomoja namukus. O juos lietuvė papuošia savo siūtomis pagalvėlėmis su austomis juostomis. „Stengiuosi mūsų lietuvišką originalumą skleisti ir rodyti kitiems, juos sudominant. Turiu idėją ateityje kaip nors įtraukti savo dirbinius, kuriais susidomėtų apsistojantys turistai ir po to norėtų įsigyti, – sako mergina ir priduria, kad puoselėja ir kitas lietuviškas tradicijas: – Per Velykas dažėme kiaušinius, žaidėme žaidimus, tai visiems buvo įdomu ir smagu, nes čia tokių veiklų nėra.“

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite