Angle down Atgal

Laisvės vėjas atpūtė žmonėms bendrumo jausmą

Daugiau nei mėnesį visame Vilkaviškio rajone gaminti laisvės vėjo malūnėliai atpūtė tikrą audrą. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme: Kovo 11-ąją sutikome ūžaujant smarkiai vėtrai, bet rankose smagiai sukosi daugybė malūnėlių.

Idėja – iš pirmų metinių

Vilkaviškietę Ritą Marcelionytę būtų galima vadinti mūsų rajono Laisvės vėjo ambasadorių ambasadore, nors ji pati sako kokių nors oficialių pareigų šiuo atveju neturėjusi: tiesiog kaip kultūros centro darbuotoja buvo paskirta atsakinga už šią sritį.

Prieš 29-erius metus, kai buvo minimos pirmosios Nepriklausomybės metinės, žmonės Vilniuje rinkosi su malūnėliais – tai buvo laisvės, troškimų, svajonių proveržio simbolis. Matyt, žvilgtelėjus į archyvinius kadrus vėl norėta sugrįžti prie šio laisvės simbolio.

Kultūros ministerija dar lapkritį visus kultūros centrus paragino improvizuoti ta tema.

Vilkaviškio kultūros centro darbuotojai, bijodami, kad dėl renovacijos darbų nebus galimybės renginį organizuoti salėje, sumanė J. Basanavičiaus aikštėje surengti pikniką.

Svarbu būti kartu

Tapti laisvės vėjo ambasadoriais žmonės buvo pakviesti Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną.

– Paraginome juos burti draugus, kolegas, kaimynus, bendruomenių narius ir sau patogiu laiku daryti vėjo malūnėlius. Tikėjomės, kad atsilieps apie 20 žmonių, bet vasario 10 d. savo nuostabai turėjome 37 ambasadorius iš viso rajono! – prisiminė R. Marcelionytė.

Tai buvo kultūros darbuotojai, pedagogai, bibliotekininkai, politikai ir kt. Šiems žmonėms Vasario 16-ąją buvo įteikti ambasadorių ženkleliai, išdalytos priemonės malūnėliams gaminti.

Laisvės vėjo ambasadoriai būrė žmones namuose, darbe, kitoje aplinkoje ir darė malūnėlius. Kūrybinių užsiėmimų buvo daugybė, tačiau, anot Ritos, siekta ne gausumo rekordų.

– Siekis buvo suburti visus bendram veiksmui, vienybei. Galiu tik pasakyti, kad nupirkome apie 6000 popieriaus lapų, bet žmonės malūnėlius darė ir iš savo resursų. Tad jų sukurta labai daug, – sakė kultūros centro darbuotoja.

Prisigalvojo veiklos

Organizatoriams tik „stumtelėjus“ laisvės malūnėlių idėją, visi ją interpretavo savaip. Elementaraus malūnėlio, kurio modelis buvo išplatintas, lankstymas trunka kelias minutes, tad daugeliui norėjosi daugiau veiksmo.

Žmonės prisigalvojo papildomos veiklos. Pavyzdžiui, Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinė mokykla ir Mokinių savivaldų informavimo centras kartu su malūnėlių lankstymu organizavo protmūšius, Degučių bendruomenė pynė draugystės apyrankes ir t. t. Malūnėliai irgi negaminti pagal vieną kurpalį, jų prikurta pačių įvairiausių variantų.

Lankstyti vėjo malūnėlį atrodo paprastas, vaikiškas veiksmas, bet tai bangai pasidavė visi: jaunesni ir vyresni, vyrai bei moterys, nuo senjorų iki darželinukų.

Rita džiaugėsi viena iniciatyviausių ambasadorių – Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Rilkiene, kuri malūnėlius suko ir pyragus kepė su keliomis grupėmis žmonių: su Jaunimo reikalų taryba, rajono Savivaldybės administracijos specialistais, „Rotary“ klubo nariais ir Alvitošv. Kazimiero globos namų auklėtiniais, su LSDP skyriaus moterimis, su Vilkaviškio kultūros centru ir MPRC Vilkaviškio skyriaus kolektyvu. Jos patirtys visose grupėse – skirtingos, tačiau visur labai šiltos. Buvo gera stebėti, kaip rimtai per pietų pertrauką malūnėlius suko Savivaldybės vadovai ir skyrių specialistai, kaip geranoriškai į darbą su rotariečiais įsijautė globos namų auklėtiniai ir kt.

– Labai gražiai į šį reikalą pažiūrėjo alvitiečiai, vadovaujami Angelės Blažaitienės. Bibliotekos skaitytojai suko vėjo malūnėlius, moterys mezgė riešines, kepė pyragus, o visą laikotarpį nuo Sausio 13-osios iki Kovo 11-osios trispalvėmis puošė savo kiemus, langus. Aktyviai trispalvėmis bei malūnėliais puošėsi ir Pilviškiai, Bartninkai – kur važiavai, buvo smagu matyti languose vėliavos spalvas. Daugybę kūrybinių dirbtuvių visuose savo filialuose padarė Vilkaviškio viešoji biblioteka. O savanorių pajėgų Dainavos apygardos rinktinė savaitgalį telkė šeimas: susitiko būstinėje, suko malūnėlius ir virė žuvienę, – vardijo R. Marcelionytė.

Malūnėliai iškeliavo ir svetur. Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) atstovai jų nuvežė savo bendraminčiams į Punską, o gižiečiai išgabeno malūnėlių lauktuvėms į Norvegiją ir Australiją.

Pyragai – vilkaviškiečių idėja

Laisvės vėjo malūnėlius gamino visa Lietuva, o štai kepti Laisvės pyragus buvo išskirtinai vilkaviškiečių idėja.

– Laisvės vėjas mums kažkodėl iškart susisiejo su Vištyčio malūnu, kuris primala miltų, o iš jų galima iškepti laisvės pyragus. Štai taip gimė pyragų idėja. Mintis buvo tokia: drauge su kitais išmėginti receptą, pasivaišinti, o kitą dalį išsikepus namuose atsivežti per šventę į J. Basanavičiaus aikštę, – pasakojo Rita.

Iš pradžių visi siūlė receptus. Bene populiariausia ir lengviausiai įgyvendinama buvo vilkaviškietės Irmos Maurienės idėja iš mielinės tešlos išlankstyti malūnėlio formą.

– Buvo labai įdomu! Žmonės kepė ne tik bendruomenių erdvėse, bet ir ėjo vienas pas kitą į svečius. Šiais laikais nėra įprasta eiti į kažkieno virtuvę ir ten maišyti tešlą bei kepti – tai kūrė malonų bendrumo jausmą. Pakalbinome ir Marijampolės profesinio rengimo centrą, kuris turi virtuvę, išmaniąsias krosnis ir puikiai kepti mokančių žmonių. Ten surengėme du kūrybinius užsiėmimus, į kuriuos galėjo registruotis absoliučiai visi norintieji. Buvo atėję ir Savivaldybės darbuotojų, ir „Lelijos“ klubo šokėjos, ir TAU žmonių. Buvo nesudėtinga ir smagu. Kažkas man pasakė: „Rita, čia kaip terapija! Niekada negalvojau, kad maisto ruošimas gali būti toks atpalaiduojantis ir lengvas“. Į antrą užsiėmimą atėjo pradinukai su mokytoja Lina Skaisgiriene ir keletu tėvelių. Visi stebėjosi, kad toks paprastas dalykas buvo toks smagus – visi kepė, valgė, krizeno, žodžiu, buvo linksma, – prisiminė Rita.

Visų iniciatyvų suminėti neįmanoma. Tačiau tikslas, anot R. Marcelionytės, buvo pasiektas. Namuose su šeimomis, draugais malūnėlius lankstę žmonės džiaugėsi, kad vakarai be televizoriaus buvo prasmingesni.

Tikslas pasiektas

Organizatoriai norėjo, kad po Kovo 11-osios per rajoną nusiristų tolimesnė laisvės vėjo banga: malūnėliai pasiektų tuos, kurie jų patys nepasidarė, nedalyvavo šventėje.

– Norėjosi, kad įstaigose, namuose apsigyventų laisvės vėjas ir gražiausius troškimus neštų tolyn. Tiesa, Kovo 11-ąją prisiminėme gerą patarlę, kad svajoti reikia atsargiai, nes mūsų sugalvotas renginių ciklo pavadinimas „Vilkaviškis: laisvės vėjo greitis 30 M/s“ išsipildė tiesiogine prasme: šventės metu siautėjo tikrai stiprus vėjas... Bet po renginio grįžusi galvojau: nesvarbu, kiek tas vėjas nupūtė mūsų sumanymų, vaizdinių, gražių žodžių, bet tą visą mėnesį žmonės ėjo vieni pas kitus į svečius, rinkosi receptus, gamino malūnėlius, atsitraukę nuo ataskaitų ir darbų buvo kartu, žiūrėjo vienas kitam į akis, šypsojosi ir jau vien dėl to tapo turtingesni žmogiška prasme, – svarstė R. Marcelionytė.

Šventei praėjus kultūros darbuotojai ir patys sulaukė staigmenos.

Visi žinome, kad lietuviai geram žodžiui yra taupūs ir neskuba padėkoti – gal ne iš blogos valios, bet tokia mūsų natūra: priimti gerumą kaip savaime suprantamą dalyką. Šįkart įvyko kitaip.

– Mes, kultūros darbuotojai, buvome nustebinti, kai sulaukėme svečių: atėjo keletas vėjo ambasadorių su savo gamintu želė tortu, pyragais ir padėkojo už gerus darbus. Tokie dalykai iš tiesų labai paliečia širdį, – šypsojosi Rita.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite