Angle down Atgal

Kurorto reikalai ir futbolas ėjo lygia greta…

Taip susiklostė, kad šiame straipsnelyje minimi du jubiliejai, kurie apima daugelio žmonių likimus. Šiemet minime mūsų valstybės savivaldos 30-metį, kuris įprasmina pažinimo ir išbandymų kelią, Lietuvos žmonių savarankiškumo bei pasiaukojimo laikmetį, stengiantis sukurti tvirtą visuomenę ir savo ateitimi tikinčią jaunąją kartą. Kitas gražus jubiliejus susijęs su vienos visuomeninio gyvenimo srities – sporto – profesionalo vardu.

Nepameluosiu sakydamas, kad sovietmečiu, šaltojo karo ir ginklavimosi tarp Rytų ir Vakarų varžybų laikotarpiu piliečiai „garą“ nuleisdavo sporto srityje. Olimpinės žaidynės buvo tapusios savotiška „kovos arena“ tarp dviejų politinių stovyklų, nes idėjinėje plotmėje tas, kuris iškovodavo daugiausia medalių, triumfuodavo, skambant tos šalies himnui, ir jausdavosi morališkai stipresnis už savo priešininką.
Prisiminkime, kuomet mūsų „Žalgirio“ meistrai susitikdavo aikštėje su „CSKA“ krepšininkais iš buvusios TSRS, tai ne tik kauniečiai, bet ir visa Lietuva mesdavo darbus. Miestai „išmirdavo“, Kauno halė būdavo pilnutėlė, o mieste nustodavo kursuoti visos transporto priemonės ir reikėdavo kulniuoti pėsčiomis, nes visi būdavo prilipę prie televizorių ekranų ir …sirgo už Lietuvą.
Iki pat Lietuvos atgimimo tautinė ir idėjinė kova vyko ir futbolo srityje. Pasklaidykime to meto „Sporto“ laikraščio puslapius. Oficialiame pranešime „Lietuvos teisėjų pozicija“ („Sportas“, 1990.04.07) LFS teisėjų kolegijos pirmininkas, Pabaltijo čempionato vyr. teisėjas, birštonietis iš Šančių Alius Gorinas, išsakydamas savo poziciją, viešai paskelbė: „Lietuvos futbolo teisėjų kolegija atsakingu Tautai momentu savo veiklą glaudžiai sieja su esama situacija. TSRS čempionatuose ir turnyruose, mokomose stovyklose ir seminaruose nedalyvausime. Planuojame įsteigti ir patvirtinti aukščiausią Lietuvos Respublikos futbolo teisėjų kategoriją – Tautinę“.
Pačio Aliaus Gorino sportinė karjera prasidėjo Kaune – Šančiuose. Pradžioje jis buvo mėgėjiškos komandos vartininkas, o vėliau – daug metų žaidė futbolą Kauno „Kotono“ komandoje. Mokydamasis Kauno medicinos akademijoje, žaidė dešiniuoju puolėju šios aukštosios mokyklos futbolo komandoje.
Vėliau, dirbdamas Elektrėnuose, žaidė vietos „Energijos“ futbolo komandoje iki tol, kol likimas gabaus, principingo ir užsispyrusio vadovo neatplukdė į Birštoną…
Nuo 1972 metų Aleksandras Gorinas paskiriamas vadovauti Birštono „Versmės“ sanatorijai, tuomet daugiausia jo pastangomis kurorte ir buvo suburta „Versmės“ futbolo komanda, kurioje ir jam pačiam teko žaisti.
Reikia prisiminti ir kitą Birštono futbolo entuziastą – statistą, šviesios atminties Vincą Laukevičių, vadovavusį „Šarūno“ sporto klubui. Prieškariu buvęs Birštono futbolo komandos kapitonas Vincas Laukevičius nuo 1964 iki 1971 metų vadovavo Birštono „Tulpės“ vyrų futbolo komandai, kuri 1966–1967 metais iškovojo Prienų rajono pereinamąją taurę. Sporto komiteto pirmininko pareigas tuomet užėmė birštoniškis Šarūnas Grinkevičius. Pradžioje saugoti Birštono futbolo komandos vartus buvo patikėta dviems vartininkams, tai – Viliui Pranckevičiui ir Petrui Albertavičiui.
Vilius Pranckevičius buvo labai gerų fizinių duomenų: aukštas ir greitas, tad, kai reikėdavo ginti vartus, užimdavo vartininko vietą, o įprastai žaidė puolime. Nuolatiniu vartininku buvo Petras Albertavičius. Iš tų 1966–1967 metų dar likusios nuotraukos, jos spausdintos laikraščio „Gyvenimas“ straipsnyje „Birštono futbolui – 70 metų“ (2004 m. sausio 10 d.), kurį parašėme kartu su A.Gorinu. Tarp gyvųjų jau nebėra Viliaus Pranckevičiaus, Romo Polekausko, Vacio Lankevičiaus, komandos vadovo Vinco Laukevičiaus, Petro Albertavičiaus ir Romo Tankevičiaus.
Mūsų rajone futbolas buvo labai populiarus ir užėmė svarbią vietą jo mėgėjų, ir ne tik jų, gyvenime, darė įtaką netgi kai kurioms gyvenimiškoms situacijoms. Tikslinant kai kuriuos su minima 1966–1967 metų nuotrauka susijusius Birštono „Tulpės“ futbolo komandos vyrų prisiminimus, likimas mane atvedė pas šios komandos žaidėjo Vacio Lankevičiaus (dirbusio Birštono turistinėje bazėje, o vėliau – Prienuose vairuotoju) žmoną Reginą.
Moteris, prisimindama jaunystę ir savo vyrą, papasakojo, kad jiems trumpai padraugavus Vacius jai pasipiršo, o ji pasimetė, tad patarimo kreipėsi į savo seserį. Ši, išgirdusi klausimą, ką daryti, ekspromtu išpyškino: „Tekėk, nes jis labai gerai žaidžia futbolą…“
Kuomet nuo 1972 metų sanatorijai „Versmė“ pradėjo vadovauti A.Gorinas, dauguma futbolą žaidusių vyrų jau buvo pakeitę darbovietes ir gyvenamąsias vietas, tad vadovas su bendraminčiais subūrė naują futbolo komandą. Pats A.Gorinas nuo 1978 metų teisėjavo futbolo varžybose, nuo 1981 m. – SSRS čempionatuose, o nuo 1986 m. – aukščiausioje futbolo lygoje.
Iš laikraščio „Tiesa“ straipsnio „Temidė futbolo aikštėje“ (1987 m. rugsėjo 29 d. Nr.225 (13544) matyti, kad Alius Gorinas tais metais jau buvo Lietuvos TSR futbolo teisėjų kolegijos pirmininkas, sąjunginės kategorijos teisėjas. Vlado Janiūno straipsnyje „Keistuolis iš Šančių“ („Sportas“, str. „Futbolo savaitė“, 2000 11 10) patvirtinta, kad „Aleksandras Gorinas: Lietuvos futbolo teisėjų asociacijos prezidentas, LFF reikalų tvarkytojas“.
Vadovaudamas sanatorijai „Versmė“ ir būdamas išrinktas Birštono miesto deputatu A.Gorinas turėjo daug planų ir idėjų, kaip sukurti žmonėms naujų darbo vietų ir pritraukti į Birštoną jaunimą, pastatyti jiems butų. Dirbdamas kartu su energingu pavaduotoju birštoniečiu Vytautu Jonu Tankevičiumi ir kitais administracijos darbuotojais, jis nemažai nuveikė dėl birštoniečių.
Įvykus „pertvarkai“, nušalinus gabius sanatorijos „Versmė“ administracijos darbuotojus nuo pareigų, minėti planai ir idėjos žlugo. 2000 m. lapkričio 11 d. Nr.88 (8346) straipsnyje „Meteoras Birštone“ tvirtinau, kad „istorijos ratą į priekį suka asmenybės. Žmogaus gyvenimas matuojamas ne nugyventu amžiumi, bet paliktais po savęs darbais. Tokie žmonės, kaip meteorai danguje, blyksėdami nušviečia mums kelią ir išlieka atmintyje“.
Kraštiečių vardu 80-mečio proga sveikinu energingą ir nuoširdų žmogų – Alių Goriną, atidavusį daug jėgų ir pastangų, propaguojant Lietuvos ir Birštono sportą, nemažai prisidėjusį prie kurorto vizijos kūrimo. Linkiu jam geros sveikatos ir neblėstančio optimizmo.
Pagarbiai –
Humanitarinės asociacijos vardu
birštonietis Jonas Raiskas

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite