Angle down Atgal

Kunigas ir etnologė apie Žolinę: kokių tradicijų turėjo mūsų protėviai?

Jeigu persikeltume į senovės laikus, mūsų protėviai, ko gero, jau ryte būtų paruošę diemedžio ir sodo derliaus puokštę, kad ji visus metus saugotų namus nuo piktos dvasios. Katalikybei atėjus į Lietuvą, žmonės pradėjo minėti ir kitą svarbią dieną – Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę. Kuo ypatingos Žolinės tradicijos ir kaip susiliejo senovės baltų ir krikščionybės šventės, pasakojo Alfa.lt pašnekovai.

Profesorė etnologė Gražina Kadžytė mano, kad Žolinė Lietuvoje yra gana populiari šventė – ją mini nemažai ūkininkų. Šiemet dėl sausros jie turėtų atkreipti ypatingą dėmesį į Žolinės tradicijas.

Negalima teigti, kad Žolinė – unikali lietuviška šventė, nes ją nuo senų laikų švenčia visos Europos žemdirbiai, kad ir kokio būtų tikėjimo. Visos apeiginės ritualinės Žolinės tradicijos, profesorės G. Kadžytės teigimu, yra bendražmogiškos. Jos perėjo tam tikras pakopas – per pagonybę, krikščionybės aušrą, o dabar jau turime šios šventės šiuolaikinę formą.

„Kadangi į Lietuvą krikščionybė atėjo po pagonybės, o lietuviai labai mylėjo savo tradicijas, tikėjimas perėmė įvairių švenčių minėjimo atspalvius. Didžioji dalis švenčių sutapo: ir Joninės, ir Rasos šventė, ir Kalėdos, Velykos. Visos kitokio tikėjimo šventės perėmė krikščioniškas tradicijas. Nemanau, kad ši šventė yra susijusi su kultais“, – apie liepos 15-osios šventę pasakojo Bernardinų parapijos kunigas Evaldas Darulis.

Jo teigimu, pripratę prie prekybos centrų sunkiai suvokiame, kad anksčiau derliaus nuėmimas žmonėms reiškė labai daug. Regionuose, kuriuose žemė nebuvo ypač derlinga, žmonės buvo tiesiogiai priklausomi nuo užaugintų javų ir daržovių. Tam tikrose Lietuvos vietovėse švęstos Kopūstinės – jų metu buvo kuriamos puokštės iš kopūstų.

Etnologė G. Kadžytė antrino E. Daruliui – žmonės senovėje kalendorines šventes įprasmindavo, tai buvo svarbi proga padėkoti už tai, ką turėjo. Dabar dažnai tiesiog džiaugiamės turėdami laisvadienį ir galėdami savaip atsipalaiduoti, bet anksčiau kasdienė duona buvo gyvybiškai svarbi, nuo derliaus priklausydavo gyvenimo kokybė.

Tradicijos papildo viena kitą

Pasak etnologės G. Kadžytės, Žolinės tradicija atėjo iš senų laikų, kai aukštesniosioms jėgoms buvo dėkojama už derlių. Šiandien šventė taip pat yra aktuali – žemės ūkio produktai daugeliui žmonių padeda praturtėti, nes ūkis tebėra bendruomenių ekonominis pamatas.

„Kai patys savo rankomis galime nusiskinti daržovių ir jas dovanoti, irgi laikomės senovės tradicijų. Anksčiau žmonės vienas kitą vaišindavo derliumi, dalydavosi ir naujesnėmis sėklomis, patarimais. Per Žolinę reikia dėkoti ne tik aukštesniosioms jėgoms, bet ir žmonėms, su kuriais bendravome, kurie talkino prie darbų“, – kalbėjo profesorė ir pridūrė, kad anksčiau per Žolinę susitikti su draugais ir viešėti pas giminaičius buvo privalomas dalykas.

Pasak kunigo E. Darulio, Žolinė yra mūsų kultūros, kurią esame išsaugoję, dalis. Pagal krikščioniškąją tradiciją ši diena – Dievo motinos Marijos ėmimo į dangų diena, nieko bendro su derliumi tai neturi. Mūsų šalyje senosios apeigos įgavo kitą formą, tačiau šios šventės papildo viena kitą.

„Įdomu tai, kaip kiekviena tauta ėjo link Dievo pažinimo. Dievo motina Marija tą dieną buvo paimta į dangų, o lietuviai ir kiti europiečiai jau turėjo ir kitą šventę – Žolinę. Todėl galime laiminti derlių ir neužmiršti apie svarbią religinę šventę“, – pabrėžė E. Darulis.

Žolinė įprasmino diemedį

Du kartus per metus sakoma: „Neturėti puokštės rankoje reiškia, kad velnias žmogui į ranką įbruks uodegą.“ Šis prietaras, kaip tvirtino etnologė, tariamas per Verbas ir per Žolines. Esą velnio uodegos nusitvėręs, nežinia, kokiais keliais gali būti nutrenktas, nežinia, ko sulaukti.

„Taip žmonėms primindavo, kad jie eitų į bažnyčią su skintais žalumynais“, – pasakojo etnologė.Žolinės puokštę dažniausiai turėdavo moterys. Ši puokštė – tai pasaulio medžio modelis, jo simbolis yra glaudžiai susijęs su baltų mitologija. Po krikščionybės atėjimo į Lietuvą jį pakeitė Dievo medelis, kurį iki Antrojo pasaulinio karo turėjo kiekvienas ūkis. Šią puokštę sudarė diemedžio šakos ir sodo gėlės. Ši pašventinta puokštė už šventųjų paveikslų buvo laikoma visus metus, iki kitų Žolinių, buvo tikima, kad tai – namų apsauga.

„Yra dar viena senovės tradicija, kuri siejama su Marijos kapo legenda – karstu, pilnu gėlių. Senovės lietuviai šeimos mirusiajam į karsto pagalvėlę dėdavo dalį Žolinės puokštės sudžiūvusių augalų. Tai buvo tarsi nuoroda, lydinti jį į dangų, Marijos keliu“, – pasakojo profesorė.

Kitas šventės akcentas – Krekenavos ūkininkų atgaivinta tradicija: ūkininkai ir žemdirbiai šventina pirmąjį derlių. Taip ir senovės lietuviai, sukraudami vaisius, javus ir daržovės į krepšelius, atnešdavo juos į bažnyčią pašventinti. Kartais dalį jie parsinešdavo namo, dalį palikdavo bažnyčios špitolėje, kuri šiandien atitinka senelių globos namus, kad senoliai melstųsi už juos, ir, be abejo, po bažnyčios visi pasikviesdavo gimines ir kaimynus, kad kartu galėtų pavalgyti.

„Būdamas kunigu noriu priminti, kad malda per šią šventę yra labai svarbi. Kaip lietuvis džiaugiuosi, kad dainos ir tradicijos yra puikiai išsaugotos – tai yra mūsų istorija ir tautos turtas. Jeigu mes mylime Lietuvą, turime mylėti ir jos kultūrą ir neužmiršti liaudiškų dainų, šokių ir papročių. Tradicijos mūsų tikėjimui, katalikybei, neprieštarauja“, – reziumavo kunigas E. Darulis.

Alfa.lt

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite