Angle down Atgal

Knygoje „Paskaityk eiles man, mama“ – mažųjų skaitytojų širdeles sušildysiančios eilės

Vydas Mačiulis dar tik žengia į poezijos pasaulį, tačiau nėra visiškas naujokas. 2019 metais išleista jo poezijos knyga suaugusiesiems. „Atėjo laikas sušildyti ir mažųjų skaitytojų širdeles“, – pristatydamas eilėraščių knygą „Paskaityk eiles man, mama“ (leidykla „Debesų ganyklos“) sako autorius. Jaukių eilėraščių knygą iliustravo ne kartą apdovanota dailininkė Marija Smirnovaitė. Jos iliustracijose susijungė jaukumas su šelmiškumu, kasdienybė su nuotykiais ir paslaptimis.

Kalbiname Vydą Mačiulį:

Kaip kilo idėja parašyti eilėraščių knygą vaikams?

Mano draugų anūkė Aurėja vieną dieną paprašė savo močiutės parašyti jai eilėraštį. Močiutė su seneliu kurį laiką vargo bandydami išpildyti anūkės norą. Man besisvečiuojant pas juos, papasakojo apie savo kūrybines kančias. Paprašiau popieriaus lapo, rašiklio ir... parašiau eilėraštuką. Jiems mano kūrinys patiko, kitą dieną perdavė jį anūkei. Jai irgi tiko. Kadangi seneliai buvo įsipareigoję anūkei parašyti po eilėraštuką kiekvieną ketvirtadienį, įsitraukiau į šį kūrybinį žaidimą: kiekvieną trečiadienį išsiųsdavau eilėraštuką seneliams, o šie ketvirtadienį jį perduodavo Aurėjai. Stengiausi neapvilti savo mažosios draugės ir sąžiningai kiekvieną savaitę siunčiau po kūrinėlį. Šis žaidimas pamažu atvedė iki knygos. Visi, kas išgirdo ar skaitė šiuos eilėraščius, sakė, jog jie labai šilti, juos turi išgirsti ar perskaityti visi, skatino mane išleisti knygą... Taigi turiu padėkoti dabar jau devynerių metukų Mūzai – Aurėjai. Tiesa, vieną iš eilėraštukų – „Lietuvos vėliava“ – ji skaitė mokyklos skaitovų konkurse ir pelnė apdovanojimą – knyga dar buvo pakeliui į leidyklą. Taigi ji – ne tik Mūza, bet ir pirmasis žmogus, pristatęs mano eiles mažiesiems skaitytojams.

Kada pradėjote kurti eiles? Kas Jus paskatino to imtis?

Kurti eilėraščius pabandžiau gal aštuntoje klasėje. Iki šiol turiu mokyklinį sąsiuvinį, kuriame yra mano pirmieji bandymai. Šie eilėraščiai ir dabar man neatrodo juokingi. Skaitydamas juos, bandau suprasti, kodėl tada rašiau. Gal visi tokiame amžiuje tai išbando? Kad bandau rašyti eiles, nežinojo niekas. Tai buvo slapta mano paaugliško pasaulio dalis...

Galbūt lemiamą reikšmę turėjo tai, kad mokykloje dirbo nuostabus pedagogas Juozas Ruzgys. Jis dėstė dailę, geografiją, istoriją, vedė darbų pamokas. Tai buvo nuostabus žmogus, eruditas. Jis ne tik puikiai piešė, tapė aliejumi, bet ir rašė eilėraščius, spausdino juos to meto rajono laikraštyje, respublikinėje spaudoje. Tai buvo man pavyzdys. Jo parašytą eilėraštį „Senoji stotis“ skaičiau rajoniniame mokinių skaitovų konkurse ir šiandien, praėjus daugiau kaip keturiasdešimt metų, puikiai prisimenu kiekvieną jo žodį.

Gyvenimas pasisuko taip, kad baigiau Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto Radioelektronikos fakultetą (dabartinis Kauno technologijos universitetas), visą gyvenimą dirbau su technologijomis susijusį darbą, vadovaujamą darbą didelėje telekomunikacijų bendrovėje, valstybės tarnyboje, su draugais įkūrėme ne vieną privačią bendrovę, ten dirbu ir šiandien. O eilėraščius rašydavau tiek, kiek turėjau tam sąlygų ir pribrendusių minčių, kurios norėjo būti užrašytos. Per laiką daug jų išsimėtė. Prieš porą metų tai, ką pavyko rasti užrašuose, kompiuteryje, sudėjau į vieną rinkmeną ir nusprendžiau, kad laikas išleisti knygą. Prieš metus pasirodė mano eilėraščių knyga „Prie atviro lango“, skirta suaugusiesiems.

Iš kur semiatės įkvėpimo?

Iš gyvenimo: iš gamtos, iš žmonių, kuriuos likimas lėmė sutikti, iš jausmų pasaulio, kuris kiekvieną dieną darosi vis svarbesnis. Šiandien man šešiasdešimt ketveri metai. Matyt, gyvenimo patirtis, tai, kas nebuvo garsiai pasakyta per visą sąmoningo gyvenimo laikotarpį, išsilieja dabar, kai tam galiu skirti daugiau laiko... Todėl rašau. Kada, jei ne dabar? Šiandiena yra, o ar bus rytojus – žino tik Dievas. Todėl kuriu eiles, rašau žodžius dainoms, kuriu muziką, savo namų mini studijoje įrašinėju ir dalinuosi kūryba su draugais. Šiandien darau tai, ko negalėjau daryti seniau. Matyt, daug metų savyje kaupiau įkvėpimą tam, kad jis dabar prasiveržtų. Dabar kiekvienas rytas atneša kažką naujo... Tada sėdu ir parašau, pavyzdžiui, dainą savo anūkui gimtadienio proga, arba iš kažkur atlekia vaikiško eilėraščio žodžiai. Šiandien matau daugiau ir giliau, girdžiu ne tik garsus, bet ir jausmus, jaučiu kiekvieną sekundę lyg savo širdies tiksėjimą, išgyvenu kiekvieną man skirtą akimirką...

Kuris šios knygos eilėraštis Jums artimiausias? Kodėl būtent jis?

Sunku pasakyti, man jie visi artimi, išgyventi bandant mintimis sugrįžti į ankstyvą vaikystę. Gal artimesnis eilėraštis „Lopšinė“, nes jis jau turi ir savo melodiją, yra įdainuotas, todėl visi gali dainuoti šią lopšinę savo mažiesiems prieš miegą. Pamenu, kai buvau ketverių–penkerių metų, labai norėdavau, kad mama paniūniuotų prieš užmiegant. To reikėjo ir mano dukrytei, kai ji buvo maža, ir sūnui... Manau, niekas nepasikeitė ir dabar: pati mieliausia daina vaikui – mamos dainuojama lopšinė, nunešanti į ramaus miego pasaulį... Turbūt taip bus visada.

„Lopšinės" melodiją aranžavo Virgilijus Butkevičius, o įdainavo mano gerbiama dainininkė Asta Pilypaitė. Kad būtų paprasčiau išmokti dainuoti, Tomas Tamkvaitis kartu su dailininke Marija Smirnovaite sukūrė vaizdo klipą, kuriame besikeičiant animaciniams vaizdams matomi kūrinio žodžiai. Jiems visiems esu labai dėkingas, kad šitaip papuošė „Lopšinę" ir suteikė galimybę visiems ją matyti, girdėti, dainuoti kartu.

Mažiesiems skirtose knygose ne mažiau nei tekstas svarbios iliustracijos. Ar tokias jas ir įsivaizdavote?

Aš labai pasitikėjau iliustratore Marija Smirnovaite. Kai tik pradėjome kalbėtis apie šios knygos iliustravimą, supratau, kad ji tai padarys nuoširdžiai ir gerai. Ji pajuto eilėraščių dvasią, kurią norėjau perteikti tiek mažiesiems, tiek tėveliams, skaitantiems eilėraščius savo vaikučiams. Iliustracijos puikios, taip atsiliepia ir skaitytojai, kurie pirmieji pamatė knygą, atkeliavusią iš spaustuvės.

M. Smirnovaitė. Asmeninio albumo nuotr.
M. Smirnovaitė. Asmeninio albumo nuotr.

Kalbiname Mariją Smirnovaitę:

Kada nusprendėte, kad norite būti iliustratore?

Nebuvo aiškaus, vienu momentu priimto sprendimo. Iliustravimo linkme judėjau po nedidelį žingsniuką. Po studijų Dailės akademijoje dirbau reklamos srityje. Vis dėlto labiau už reklamas norėjosi kurti meną – piešti, lipdyti, tapyti ir pan. Man skirdavo vis daugiau piešimo užduočių. Taip susikaupė nemažas pluoštas iliustracijų, kai kurias jų įdėjau į įvairias iliustratorių platformas. Ten mano darbus pastebėjo leidyklos. Jau po pirmųjų knygelių pasipylė užsakymai. Viskas ėmė greitai judėti pirmyn. Mane labai paskatino teigiami atsiliepimai. Iliustruoti, piešti yra didžiulis malonumas, esu patenkinta savo veikla.

Koks yra vaikiškos knygos iliustravimo procesas?

Pirmiausia labai atidžiai perskaitau tekstą. Beskaitydama stengiuosi įsivaizduoti iliustracijas. Gali būti ir taip, kad istorija nuostabi, bet „ne mano“, nematau, kaip papasakoti tekstą vaizdais. Bet jei tekstas mano vaizduotėje sklandžiai išsiskleidžia, žinau, kad sugebėsiu piešiniais šalia rašytojo istorijos vaikams papasakoti savo istoriją.

Kartais leidyklos turi knygos viziją ir, matydami mane kaip jos dailininkę, pakviečia bendradarbiauti. Tada žinau, kokio rezultato iš manęs tikimasi. Būna, kad rašytojai pamato kažkurią mano iliustruotą knygą ir patys kreipiasi. Smagiau, lengviau kurti, kai mano piešiniai patinka ir teksto autoriui. Tada nereikia savęs varžyti. Kuo didesnė laisvė, tuo malonesnis kūrybinis procesas, o tada ir rezultatas geras.

Kaip jums sekėsi kurti iliustracijas Vydo Mačiulio eilėraščių knygai „Paskaityk eiles man, mama“?

Poetas Vydas Mačiulis pats mane susirado. Jam patiko mano iliustracijos, perskaitė kelis interviu. Kaip paskui prisipažino, jį patraukė mano požiūris į kūrybą vaikams. Pirmiausia perskaičiau jo eilėraščius, jie man labai patiko – buvau pasiilgusi tokio neįmantraus, paprasto švelnumo ir gerumo eilėraščiuose. Manau, vaikams to labai reikia. Tokius eilėraščius mažiesiems lengva skaityti.

Ar jūsų darbui reikalingas įkvėpimas? Ar kartais tenka perpiešti iliustracijas, nes rezultatas jūsų netenkina?

Visada reikia įkvėpimo. Ir ne tik jo... Dažniausiai reikia, negailint, netaupant savęs, iš peties padirbėti. Geriausia, kai esu pernelyg nevaržoma laiko, jokia knygelė nesukuriama vienu spragtelėjimu. Iliustravimas – daug laiko reikalaujantis užsiėmimas. Dažnai dailininkai, kurie ne tik iliustruoja, bet ir kuria tekstus savo knygoms, sako, kad tekstą parašė kur kas greičiau, nei nupiešė iliustracijas.

Perpiešti tenka retai. Paprastai kažką keisti ar perpiešti prireikia knygos iliustravimo pradžioje, kol viską apsvarstau, apgalvoju. O kai jau viskas apgalvota, iliustravimas, net jei jis trunka ne vieną mėnesį, yra pati maloniausia knygos kūrybos dalis.

Remiamas turinys

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite