Angle down Atgal

Kino pavasaris. Filmo apžvalga: „Pažadas“ (2020)

Dar vienas mano šių metų festivalio „Kino pavasaris“ pasirinkimas – jautrus brolių Gianluca De Serio ir Massimilliano De Serio pasakojimas „Pažadas“ (angl. pristatomas kaip „The Stonebreaker“, originalus itališkas pavadinimas „Spaccapietre“). Nors originaliai filmas verstųsi „Akmenskaldys“, pavadinimu „Pažadas“ iškart parodoma viena iš filmo minčių, kadangi tėčio pažadas visada yra šventas ir juo privalu tikėti. Bet apie tai vėliau...

Kodėl būtent šis filmas? Jei filmus, kaip ir dauguma, dažnai renkuosi susipažinęs su jų aprašymu ar anonsu, šįkart pasirinkimas kur kas paprastesnis: pagrindiniame vaidmenyje Salvatore Esposito. Taip, sukluskite, serialo „Gomorrah“ fanai. Žymiojo italų kriminalinio serialo žvaigždė taip pat šių metų „Kino pavasaryje“! Ir tiesiog buvo velniškai įdomu jį išvysti kitokiame nei įprasta mums amplua. Ir iš dalies tam tikra alternatyva, belaukiant netrukus pasirodysiančio penktojo „Gomorrah“ sezono, ar ne?

Trumpai apie turinį. Vargingai gyvenanti Pietų Italijos darbininkų šeima vos suduria galą su galu. Vyras Džiuzepė, anksčiau buvęs akmenskaldys, niekur nedirba po nelaimingo atsitikimo, kuomet neteko regėjimo viena akimi. Jo žmona Andžela, kartu su kitais nelegaliais darbininkais pluša dienomis laukuose ir vakarais skuba pas šeimą, kur kartu su vyru augina jųdviejų sūnų Anto. Vieną dieną Džiuzepei atskrieja žinia, kad Andžela mirė dirbdama laukuose. Siekdamas išsiaiškinti apie žmonos mirtį ir sužinoti detales, vyras nusprendžia pasiprašyti darbo toje pačioje fermoje ir geriau suprasti įvykusias aplinkybes.

Filmas tarsi nagrinėja iškart kelias temas: tėvo ir sūnaus santykius bei tarpusavio ryšį, kuris kasdien stiprėja, taip pat darbininkų klasės išnaudojimą sunkiausiuose fiziniuose darbuose bei jiems vadovaujančių ponų ar darbdavių nužmogėjimą, prarandant bet kokį nuoširdumą ir moralę.

Stebint jaunojo Anto mąstymą ir bendravimą, negali nesižavėti tuo vaikišku nuoširdumu ir nepaliaujamu gėrio tikėjimu. Juk tėtis pažadėjo, kad mama vieną dieną grįš. Vadinasi, taip ir bus (pagal šią mintį ir lietuviškas vertimas „Pažadas“). Tik pačiam Džiuzepei reikia rasti būdą, kaip išlaikyti sūnaus nepaliaujamą, naivų, tačiau nuoširdų vaikišką tikėjimą. Pats Anto žavisi dinozaurais ir užaugęs svajoja tapti archeologu. Susikūrus tokiam artimam tėvo ir sūnaus ryšiui skurdas tarsi kažkiek pridengiamas po tikėjimo ir nuoširdumo skraiste.

Žinote, tokios tematikos filmai visada būna jautrūs ir pateikiami tam, kad žiūrovas pajaustų veikėjų emocijas ir išgyvenimus. Ir nors pats filmo siužetas čia bėgėjasi ganėtinai lėtai, tačiau jei apie tai pagalvosite per pirmas 20-30 minučių, tiesiog turėkite kantrybės ir išlaikykite susidomėjimą – antrą filmo pusę jau žiūrėsite kitaip. Geros peržiūros! 

Apžvalgos autorius Agnius Atstopas

IMDB

Kas gero ekranuose?

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite