Angle down Atgal

„Kas do mislė autoriaus, nepermanau“

Įduokite į rankas mažam vaikui paskaityti gerą romaną, tarkim, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, ir neabejotinai išgirsite: nepatiko, nesupratau, neįdomu. Rėžkite jam kokį tik norite pamokslą, liepkite mintinai išmokti protingų mokslo žmonių išvestas tiesas – niekas nepadės, tiesas jis pakartos, bet įdomiau ar suprantamiau nuo to jam nepasidarys. Kai tas pats vaikas tą patį romaną skaitys aukštesnėse gimnazijos klasėse, labiau subrendęs, jo vertinimas smarkiai pasikeis. Romano tekstas juk išliks nepakitęs. Kodėl vertinimas keisis?

Atsakymo į šį klausimą šiuolaikinis literatūros mokslas ieško nuo praeito amžiaus vidurio, kai dėmesys nuo rašytojo ir jo sukurto teksto nukrypo į skaitytojo sąmonę ir paaiškėjo, kad prasmė, kurią suteikiame tekstui, slypi ne jame, o mūsų sąmonėje. Pats savaime tekstas neturi jokios prasmės. Buvo apibrėžti du esminiai kūrinio dėmenys: reikšmė, kurią kūriniui suteikia rašytojas ir kuri nekinta, ir prasmė, kurią tekstui suteikia skaitytojas ir kuri nuolat kinta. Kai skaitytojas įlieja savo prasmę, tekstas virsta kūriniu, kuris yra toks, kokia yra skaitytojo sąmonė. Rašytojas gali sukurti patį genialiausią arba patį kvailiausią tekstą, tačiau tik nuo skaitytojo priklausys, kaip jis bus suvoktas – kaip genialus ar kvailas, genialus bus suvoktas kaip beprasmis ar beprasmis kaip genialus. Ne tekstas, o skaitytojo sąmonė nulemia suvokimo kokybę. Bręstant sąmonei, keičiasi ir kūrinio suvokimas – skaitytojo sąmonėje gimstančių prasmių kokybė.

Dar ne taip seniai Lietuvoje nebuvo sąmonės, pajėgios kurti ir suvokti europietiškos kokybės kultūrą, tarp lietuviško ir europietiško intelekto žiojėjo bedugnė praraja, gerokai komplikavusi vakarietiškos kultūros suvokimą. Net ir Vaižgantas pavojingai virš jos pakibo, kai pamėgino skaityti filosofinius Frydricho Nyčės veikalus:

„Aš kitą kartą buvau ėmęsis Ničę skaityti. Žleberiojau žleberiojau, votuliojau votuliojau kaip žalios duonos kąsnį ir neprarijau. Tad nereikėjo nė virškinti. Pamačiau, jogei mano realės mokyklėlės, nė „simunarijėlės“ nepakanka tokiems autoriams skaityti.“

Neįstengęs suvokti žymaus filosofo veikalų, Vaižgantas nedvejodamas juos atmetė, pasilikdamas sau „simunarijėlę“, per kurios langą ir toliau visažiniškai žvelgė į pasaulį, priimdamas tik tą jo dalį, kuri pateko į siaurą „simunarijėlės“ akiratį. Jei nesupranta, vadinasi, minties nėra, išdidžiai teigė rašytojas, nenorėjęs skirtis su savo ribotumu:

„Kai kurie žymūs mūsų inteligentai abejos lyties sakėsi man iš Ničės mokęsi gyventi, iš jo knygų plėtę savo protą. O aš, vargšas, jokios tvarkos, jokio vidaus ryšio, logikos nuosakumo, – nieko tokio, ko mane mokė reikią ieškoti veikale, nemokėjau rasti. Mokėjau sekti tik atskirus pasakymus, ir tai ne visados: tai rodėsi per keistai, per suktai pasakyta, nenatūrališka; tai visai nepajėgiau savo protu patikrinti, ar yra senso. Dažnai man matėsi – nesama.“

Į panašią padėtį pakliuvusi Žemaitė skundėsi Povilui Višinskiui: „Gėtės „Fausto“ niekaip nesuprantu, kad prie tokio mokyto žmogaus velnias pristotų ir taip už nosies vedžiotų; kas do mislė autoriaus, nepermanau“, ir „komedijėlė Moljero nelabai man tepatinka“, „įspūdžio ant manęs nedaro“, o štai Marijos Konopnickos gamtos aprašymai kas kita – tikras menas. „Bairono „Manfredą“ pavarčiau, ir ten vėl dvasios, tai, musėt, genijušų tokia fantazija“, – suglumusi išvedė Žemaitė, kurios protas nepriėmė nieko, kas buvo pakilę aukščiau realistinės vaizdo plokštumos.

Didieji literatūros šedevrai Žemaitei nepadarė laukto įspūdžio – ji nesuprato, kodėl jie laikomi didžiais. Didingumą ji tikėjosi rasti tekstuose, nors neturėjo juos atitinkančios sąmonės. „Fausto“ ar „Hamleto“ Žemaitė nesuprato ne todėl, kad nebuvo išmokusi literatūros pamokų, o todėl, kad kūriniuose sprendžiamos filosofinės-metafizinės problemos nekilo iš jos pačios santykio su būtimi. Nieko nebūtų pagelbėję ir protingi paaiškinimai. Žemaitė pajuto, kad ji kažko nesupranta, o tai jau pirmasis atsivėrimo dvasiniam augimui požymis.

Samprotaudamas apie lietuvių modernaus meno kelius, dailininkas Justinas Vienožinskis dar 1934 m. pastebėjo: „Koks žmogus, kokie jo sielos išgyvenimai, toks jo ir menas. Primityvus žmogus kūrė primityvias formas, nes jo sielos nesudėtinga struktūra tokių buvo reikalinga.“ Tačiau menas, kaip teigia šiuolaikinis literatūros mokslas, kaip tik ir turi galią kurti sudėtingesnes skaitytojo sielos struktūras, jeigu tik skaitytojas neužsidaro aklina siena nuo formuojančios kūrinio įtakos.

Dr. doc. Gintaras LAZDYNAS

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite